Pirmąsyk, kai tai nutiko, apsispręsti turėjau tą pačią minutę. Tai padaryti nebuvo sunku. Sunkiau buvo sutelkti mintis ir ištarti: „Būtinai atvažiuosiu.“ Tuo metu dar nesuvokiau, kad Sigitą matysiu paskutinį kartą. Jos dvynė vėliau pasakys: „Gydytojai sako, kad šviežių braškių nesulauks.“

Lipdamas ligoninės koridoriaus laiptais žemyn prisiminiau savo senelio brolį, kurį visa giminė ir kaimas vadino Bladžiu. Vieną popietę prieš daug metų dėdė Jonas atsivežė Bladį pas mus ant kalnelio. Šypsojomės mes, jaunesni, prisiminę jo medų, kurį jis mums taip dosniai dar prieš kokią gerą dešimtį metų dalijo ir ragino ant šviežių agurkų tepti. Pastumdė tada Bladis lazdele kelis nukritusius savo brolio sodintos saldinės obels obuolius, apžvelgė laukus ir žinovo balsu ištarė: „Nusikasiu bulves ir tada jau eisiu.“ Visi tada žinojom, kad pats bulvių jis jau niekada nebekas, o kur eiti ruošiasi, irgi supratom – su visam.

Naujieną apie Sigitą kamuojantį vėžį jau buvau išgirdęs. Tik nebuvau pasiruošęs kalbėti su ja, bet telefonas man jau buvo atkištas ir trauktis nebebuvo kur. „Žmogau, turi atvažiuoti nors penkioms minutėms. Ir sesė bus čia. Kiek metų praėjo.“

Nebuvau pasiruošęs ir toms penkioms minutėms. Riedėdamas pažįstamų, bet per tiek metų pasikeisti spėjusių Telšių gatvėmis, kurios, kaip tyčia, nesąžiningai sutrumpėjo, rinkau mintis į krūvą, tik jos, neklaužados, negulė taip, kaip norėjosi. Kaip susitelkti susitikimui su žmogumi, kurio niekada daugiau nebepamatysiu?.. Labai nenorom tokią tikrovę sau pripažinau. Apsukau galvoje įkyrių minčių ratą ir vėl sugrįžau ten, kur pradėjau, o mašinikė jau suko į ligoninės aikštelę…

Negalvoju taip nei apie man bilietą pardavusį kino teatro kasininką, nei apie sniego angelą – kaimynę, dar kartą iki pat mūsų namo laiptelių savo raudona mašinike nukasusią sniegą, nei apie raudonbarzdį prietelių, kuriam ne pirmą kartą „parėjo“ nugara nieko sunkaus netampant… O juk visi neišvengiamai einam į tą pačią pusę.

Beieškodamas praėjau reikiamą palatą ir tada netikėtai išgirdau savo vardą, šūktelėtą taip, kaip buvau įpratęs girdėti mokyklos koridoriuose ir katedros šventoriuje ir jau visai buvau pamiršęs, kad kas jį taip tartų. Klaidos čia negalėjo būti – apsisukęs sugrįžau kelis žingsnius ir kelias dešimtis metų atgal ir pamačiau Sigitą, sėdinčią lovoje prie lango, ir jos dvynę – ant kėdės šalia.

Atrodė, kad, tokiomis aplinkybėmis susitikus, įšliauš, įsirangys ir kojas apsivys nejaukios tylos, liūdesio ir gailesčio gyvatė, tačiau tokia neprašyta viešnia neaplankė. Nebuvo nei tylos, nei liūdesio, nei gailesčio, tik noras visiems toje ligoninės palatoje esantiems dar sykį kartu pabūti, pažiūrėti vienas kitam į akis ir palaikyti už rankos. Tik dabar jau nežinau, ar to pasilaikymo už rankos labiau reikėjo Sigitai, ar man…

Po pusmečio vėl išgirdęs panašią žinią – šį kartą apie įsigalėjusį vėžį Ginto kūne, – nesijaučiau nei geriau panašiam susitikimui pasiruošęs, nei kažko iš gyvenimo pasimokęs. Žinoma, kad būtinai turėjau nuvažiuoti tas mylias, skiriančias tuometinį savo kelionės tikslą ir miestelį, kuriame kitokiomis aplinkybėmis būčiau daug mieliau apsilankęs.

„Tu turbūt esi pasiruošęs žygiui ir susiradęs gerus takus. O aš… Pažiūrėk į mane“, – Ginto atraitojęs pakėlė aukštyn marškinius ir ašarų kupinomis akimis pažvelgė tiesiai į manąsias. Žmogaus, kurį pažinojau, buvo likusi mažesnė pusė. „Eikim į daržą. Surinksim pomidorus. Bene rasim tau ir persiką kokį užsilikusį“, – pakilo iš gilaus krėslo Ginto.

Žinojau ir apie tą daržą, ir apie tuos pomidorus. Bene prieš gerą dešimtį metų skambinau Ginto ieškodamas bendrakeleivio eilinei savo kelionei į Didįjį Kanjoną. Iš arčiau gyvenančių nieko neprikalbinau. Tad Ginto buvo bene paskutinė viltis tais metais, nes vienas leistis iki Kolorado upės nebuvau pasiruošęs. „Kaip gerai, kad man paskambinai. Žinai, smagu žiesti puodus ir auginti pomidorus, bet reikia ir kaulus pakrutinti. Būtinai einam.“ Tai buvo mūsų antra kelionė į didįjį plyšį žemėje. Po to buvo ir dar viena. Kadaise tas pačias rausvas dulkes ant batų ir kelnių kartu nešiojom daug mylių. Dabar atrodė, kad kiekvienas žingsnis yra svarbus.

Ginto patraukė tiesiai prie persikų medžio. Atidžiai apžiūrėjo šakas ir pamojo lazda: „Einam, patikrinsim kitą.“ Po kelių žingsnių stabtelėjo, pamatęs yrantį vaisių ant žemės, apspistą vapsvų: „Aha, ir su jomis pasidalinti reikia.“ Lėtai nuėję prie kito ir vėl nieko neradę, maniau, kad suksim prie vešliai atrodančio daržo, bet Ginto, pakabinęs lazdą ant šakos, kitų įsitvėręs, ėmė purtyti medį tarsi prašydamas: „Juk tokį kelią atvažiavo manęs aplankyti – turi būti nors vienas.“ Ir dar kartą, ir dar kartą pakratė. Nežinojau, kam turėjau pulti padėti: ar Ginto, ar medžiui. Persikų jau nebebuvo. Tik vėl mintyse sušmėžavo senolis Bladis su lazda, šį kartą įgavęs Ginto pavidalą. Sulaukęs persikų ir gausaus pomidorų derliaus, po kelių savaičių išėjo ir Ginto.

„Ginto yra pabėgėlis. Jo gyvenimo tvarka kitokia nei mūsų“, – gerdama silpną arbatą kalbėjo Ginto žmona, būdama ne ką stipresnė už pačios pasiūlytą arbatą. „Mes, paprasti žmonės, vis skundžiamės kuo nors. Pabėgėliai nesiskundžia, jie daro. O Ginto darydamas dar ir džiaugsmo randa. Ir sau, ir dar su kitais tuo džiaugsmu pasidalina.“ Džiaugsmu, kaip derliumi, kurį pats puoselėjo ir užaugino.

Iš Tauso sugrįžęs į Santa Fė, viešbučio kambaryje radau savo madoną su kūdikiu ant rankų. Pabučiavęs abi, stipriai apkabinau ir ilgai taip stovėjau palinkęs, negalėdamas nė žodžio pratarti.

Norėjau pavadinti šį tekstą asmeniškiau, apibrėžti jį žodžių junginiu „mano gyvenimo laiptinės“, tačiau iš karto pagalvojau, kad tai skamba šiek tiek (o gal ir ne truputį) pretenzingai ir arogantiškai. Kas aš toks, kad kalbėčiau apie save? Ar juo labiau – laiptines? Gal esu kokios nors laiptinės savininkas? Regis, kad ne. Čia iš karto pasakysiu, kad savininkiškas laiptinės jausmas būdingas ne vienam mūsų bendrapiliečiui. Tai atspindi (ir kažkada tą ironizavo Ernestas Parulskis savo radijo komentare kultūrai skirtoje laidoje) šios bendros namų erdvės užkariavimas sandėliuojamais daiktais, atsikratomomis kambarinėmis gėlėmis, netgi įrengiamomis, neretai rakinamomis spintomis spintelėmis. Turbūt tai yra sąlygojusi sovietinės kolektyvizacijos, vadinamųjų „komunalkų“ ir bendrabučių tradicija. Tose bendrose gyvenamosiose erdvėse vieni jausdavosi kaip žuvys vandenyje, kiti – gal ir kaip tos pačios žuvys, ir vandenyje, tačiau sekliame ir gerokai stokojančiame deguonies.

Be to, kiekvienas mūsų (manau taip ir tikiuosi) turi savas ne tik laiptiniškas, bet ir laiptiškas patirtis. Todėl ir reikia kalbėti ne tik apie laiptines, bet ir apie laiptus. Štai grupė „Led Zeppelin“ su žymiąja balade (turiu omenyje „Stairway to Heaven“) pasidalino savais įspūdžiais apie laiptus į rojų, o biblinis patriarchas Jokūbas, sapne regėjęs kopėčias su jomis kopiančiais angelais, suteikė peno ne vienai menininkų generacijai. Nors dar laiptai dažnai vaizduoti iliustruojant Švč. Mergelės Marijos įvesdinimą į šventyklą. Galop prisiminkime magiškąjį M. C. Escherį ir jo „pakilimus-nusileidimus“ (tokia 1960 metų litografija).

Vaikystėje gyvenau penkiaaukščiame daugiabutyje ir nemažą savo nerūpestingai gyvenimiško laiko dalį praleisdavau laiptinėse. Tai buvo tipiškas sovietinis blokinis namas su keturiomis laiptinėmis. Mūsų kalboje jos (laiptinės) taip ir figūruodavo: pirmoji laiptinė, antroji, trečioji, ketvirtoji. Didžioji dalis draugų gyveno pirmojoje, antrojoje ir trečiojoje. Ketvirtoji egzistavo kaip savotiška „baltoji dėmė“. Bendraamžiai ten negyveno, tad retai į ją ir užsukdavome. Nebent žaisdami gaudynių, slėpynių, karą arba bandydami užsiropšti ant stogo. (Beje, ant pačios įspūdingiausios vietos nuo pamatų iki padangių išnaršytame name – jo stogo – užsiropšti buvo galima tik antrojoje arba ketvirtojoje laiptinėje įtaisytomis metalinėmis kopėčiomis. Šalia jų gyvenantys penkto aukšto gyventojai ir ypač tie, kurių durys buvo arčiausiai „laiptų į Dangų“, atlikdavo kuo tikriausią Cerberio ar gal, tiksliau, šv. Petro vaidmenį, budriai saugodami savo privilegijuotą padėtį ir kelią viršun. Vaikų stengdavosi ten neįleisti.) Egidijus, Tomas, klasiokas ir kiemo chuliganas Robertas (niekas jo taip nevadino, visiems jis buvo Robkė) buvo iš pirmosios, Audrius, Edvardas, Ramūnas – iš antrosios, Raimundas – iš trečiosios… Pats taip pat gyvenau trečiosios laiptinės trečiame aukšte – pačiame savosios vaikystės Edeno (turiu omenyje tą pilką blokinę gyvenamąją dėžutę, analogiškoje gyvenęs lietuvių kalbos mokytojas Muzikevičius tokias ironiškai vadindavo „inkilais“) epicentre.

Dažniausiai susitikdavome antrojoje arba trečiojoje laiptinėje. Aišku, geruoju, šiltuoju metų laiku daugiau veiksmo turbūt vykdavo laiptinių prieigose – rusakalbėje terpėje tai vadinama „padjezdu“. Tačiau mūsuose rusiški žodžiai vartoti bandant paaugliškai įrodyti savo įsivaizduojamą brandą ir į leksikoną įterpiant visiems gerai žinomus slaviškos-totoriškos prigimties keiksmažodžius. Pats taip niekuomet nekalbėdavau ir vis stebėdavausi, kaip Robkė taip sklandžiai ir organiškai galėdavo iš „matais“ atmiešto kalbėjimo kieme pereiti į kuo taisyklingiausią literatūrinę kalbą mokykloje…

Ką mes veikdavome tose laiptinėse? Turbūt būdavo visko – nuo paprasto sėdėjimo varinėjant banalias kalbas iki bandymų išmokti lošti kortomis (jau tuomet tai atrodė be galo svetima, iki šiol nelabai suprantu nutriušusių popierėlių dėliojimo iš vienos krūvelės į kitą smagumo ir „kaifo“ prasmės). Tačiau geriausi ir ryškiausi prisiminimai susiję su žaidimu kareivėliais. Anuomet laiptinėse vykdavo kuo tikriausios batalijos. Vėliau savęs nerealizavę aleksandrai ar napoleonai vykdydavo sudėtingiausias strategines ir taktines operacijas. Abiejų (kartais pasitaikydavo netgi daugiau – kad ir kokios trys) konfrontuojančių pusių kariuomenės nepasižymėdavo tuo, kas būdinga ar ko reikalaujama iš vis dar prūsiškosios disciplinos kanonais besikliaujančių armijų – tai yra unifikacijos. Tuomet vaikiškos kariuomenės, suformuotos savanoriškais (tiksliau – suneštiniais) principais, labiau priminė tėtušio Machno nutrūktgalvius ar pirmąsias dienas skaičiuojančios Lietuvos kariuomenės savanorius. Marga įvairovė! Apačiai grumdavosi su raudonarmiečiais, alavinė „morskaja pechota“ su plastmasiniais Karibų jūros piratais, viduramžių riteriai kalavijų aštrumu varžydavosi su muškietininkų špagų miklumu. Taisyklės kisdavo „karo dievams“ ar tiesiog generolams-maršalams (turiu omenyje mus, laiptinių gyventojus) permąstant žaidybinio žudymo logiką. Vis dėlto paprastai galiodavo dar per sovietinius televizorius nuolat žiūrėto „Fanfano Tulpės“ (1951 metų Christiano-Jaque’o filmo) padiktuoti karybos reikalavimai. Armijos būdavo rikiuojamos taisyklingais karė (carré) ar ilgomis falangomis, o tuomet joms atstovaujantys milžinai siuntinėdavo vienas kitam guminį kamuoliuką (savotišką artilerijos įsikūnijimą), kol tas egzistencinis volas kažkurią kariuomenę ištalžydavo iki paskutinio žuvusiojo…

Senelių namai, buvę Alytuje, tik skirtinguose rajonuose – vienas senojoje Nemuno gatvėje, kitas – tarpukariu prie carinės geležinkelio stoties (tarp jos ir uloniškų kareivinių) veržliai besiformavusiame, o sovietmečiu tapybiškomis spalvomis išsiskleidusiame, Jurgio Kunčino aprašytame Madride, taip pat turėjo savo magiškąsias, iki šiol sapnuose regimas ir patiriamas laiptines. Tiksliau – laiptus. Abeji vedė Dangun. Tai yra – į palėpes. Pirmajame name taip turbūt ir neteko užsiropšti pastogėn (tik pamenu vos ne mistiškus suaugusiųjų dingimus ten, viršuje, nuo mažamečių dėl jų pačių saugumo budriai saugomomis kopėtėlėmis), o antrasis, senelių iš tėvo pusės, buvo gerokai iššniukštinėtas. O kaipgi kitaip? Vasarojant ten su atvažiavusiu iš Vilniaus pusbroliu, nudirbus visus močiutei padėti privalomus darbus (vyšnių skynimas, daržų ravėjimas, malkų kapojimas ir krovimas, balandų prirovimas paršeliams), tekdavo žaisti futbolą smėlėtoje Varėnos gatvėje (čia smiltys sumišdavo su zujančios iš stoties sunkiosios technikos sukeltomis dulkėmis bei nepakartojamu iš traukinių iškraunamų akmens anglių aromatu), vartyti į storus tomus dėdės susiūtus „Mokslo ir gyvenimo“ egzempliorius arba ropštis palėpėn. Joje, dulkėtoje ir įkaitintoje vasarinės saulės, rausdavomės močiutės seserų kuparuose ir skryniose (tarp visokio šlamšto pasitaikydavo dar nuo karo laikų užslėptų vokiškų degtukų rausvomis galvutėmis dėžučių, tų pačių laikų laikraščių ar kareiviškų maišų su įspaustais ereliais bei svastikomis). Į šį pirmąjį gyvenimo muziejų vesdavo tiesūs it styga laiptai, įrengti atskirame kambarėlyje. Po laiptais kabojo keletas muzikos instrumentų – bandonija, mandolina, gitara (mano tėvas visuomet skeptiškai žiūrėjo į savo tėvo ir seserų bei brolio „ansamblį“), o didžiausią iššūkį keldavo dangtis laiptų viršuje, skiriantis „apatinį“ gyvenimą nuo „viršutinio“. Jis buvo sunkus, sunkiai pakeliamas, pats užsiverdavo jo neprilaikant, atidaromas tam skirta brezentine kilpa viršuje. Primenantis partizanų bunkerio dureles. Ne tik savo formomis, bet ir simboline paskirtimi atskirti du suvokimo lygius. Tėvas lyg ir nelabai leisdavo laipioti tais laiptais. Turbūt dėl saugumo – ir neatsitiktinai, gerai pamenu, kaip jis pats šauniai slydo iš viršaus žemyn, skausmingai nusibalnodamas nugarą. Turbūt tokia yra laiptų paskirtis – jais sunkiai ir ilgai kartais kopi viršun, tačiau greitai ir su reikšmingomis pasekmėmis gali nusileisti žemyn, į pradinę padėtį.

Simbolių ir simboliškumo aspektu pačios reikšmingiausios turbūt pasirodytų mokymo ir ugdymo įstaigų laiptinės ir laiptai. Juk būtent čia įsikūnija biliūniškoji „Laimės žiburio“ idėja, tas kopimas, lipimas viršun link žinių ir išminties. Gal todėl sovietinių laikų mokyklose egzistavęs nelabai šiais laikais ir prisimenamas budėtojų (dežurnyj) fenomenas irgi buvo labai aiškiai – iš galios pozicijų – susijęs su šiuo architektūriniu elementu. Priminsiu, kad kiekviena klasė pagal administracijos nurodytą grafiką turėdavo budėti – užsirišę ant kairės rankos raudonus raiščius pertraukų metu palaikyti tvarką ir drausmę (kad niekas nešiukšlintų, nesėdėtų ant palangių ir nebėgiotų). Kažkodėl prieš pamokas (ir nesvarbu, kokia – priešpietinė ar popietinė – pamaina būtų) budėtojai, išsirikiavę grandinėle, stovėdavo paradinių laiptų aikštelėje, taip pat šoninių laiptinių prieigose ir neleisdavo niekam eiti į koridorius, prie klasių ir kabinetų durų. Remiantis kažkokių mistinių higienos normų reikalavimais, visi turėdavo laukti pirmo aukšto fojė. Kiekvieno save gerbiančio penktoko ar šeštoko (dėl vėlesnių klasių nededu galvos, nes pasikeitus santvarkai šioji tvarka išnyko) uždavinys buvo kaip nors pramušti tą gyvąją budėtojų užtvarą ir patekti „vidun“ – į keistai ir paslaptingai atrodančius tuščius koridorius (tiesa, net ir patekimas negarantuodavo saugumo, nes reguliariai vykdomų reidų metu budėtojai gaudydavo prasiveržusius pro kordoną). Tai tikrai tartum simbolizavo kažkokius barjerus veržiantis link tegul ir ne aukštųjų, bet keistoms taisyklėms nepaklūstančių tikslų. Gal net ne link mokslo ir šviesos, o į savotišką laisvę (psichoanalitinio pjūvio čia nesinorėtų rėžti…). Juolab kad anais laikais tarp mano bendraamžių sklisdavo mistifikuoti pasakojimai apie berniuką iš „kaimyninio kiemo“, kuris esą apgavęs sovietinius pasieniečius (eidamas atbulom per suakėtą saugumo juostą ir tuo sukurdamas patekimo į Sovietų Sąjungą regimybę) ties Lazdijais pabėgo į laisvąją Europą – Lenkijos Liaudies Respubliką. Verždavomės pro budėtojus pavieniui arba organizuotai – būriais. Svarbiausia (bent pirmu atveju) būdavo apgauti budrumą ir užtvanką pralaužusios upės principu nepalikti tai mažajai Berlyno sienai jokių perspektyvų. Iki tol dar reikėdavo užbėgti keliomis pakopomis viršun ir tik tuomet tekdavo sutikti pasipriešinimą. Pats procesas šiek tiek primindavo ir viduramžiškų pilių šturmą. Būdavo tiesiog smagu, apie gresiančias sankcijas niekas negalvodavo, o nelabai griežtos jos ir būdavo. Didžiausios bausmės turbūt sulaukė kažkuris nepamatytasis sienos griovėjas, kuris savo pergalės proga už budėtojų nugarų sugebėjo palikti šauniai suraitytą savųjų išmatų krūvelę…

Vilniaus dailės akademijoje, kurioje pradėjau studijuoti Lietuvai jau penkerius metus būnant laisva valstybe ir kurioje jokių raudonaraiščių ar žaliaraiščių nebuvo (tačiau toks reiškinys kaip būdelėje prie durų sėdintis rūstus prižiūrėtojas egzistuoja iki šiol), taip pat būta savitų, specifinių, atmintyje giliais randais įsirėžusių laiptų. Jų buvo, yra ir turbūt bus labai daug. Tokia ta akademijos karma! Būtent ši institucija kaip koks Fortūnos ratas primena tą M. C. Escherio rebusą su kylančiais ir besileidžiančiais laiptais. Net prieš dešimtmetį renovavus buvusį spaustuvės („Tiesos“) pastatą ir pavadinus jį „Titaniku“, išsaugota laiptiškoji įstaigos struktūra. O kur dar užkoduota senųjų Bernardinų vienuolyno rūmų architektūra! Tikrąja šio žodžio prasme esu čia pasiklydęs (žinoma, būdamas pirmakursiu – fuksu). Nes laiptai akademijoje lyg kokios aortos išsišakoja į koridorius, šie – į kabinetais ir auditorijomis paverstas celes arba keistus akligatvius. Akademija – tai labirintas, o laiptai – jo (jos) jungiamoji grandis. Vieni įspūdingi laiptai iki šiol veda į rektoratą. Tiesa, prieš beveik du dešimtmečius medinės, dar Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto studentų kojų numintos, nutrintos pakopos buvo pakeistos pompastišku juodu akmeniu (kaip taikliai apie šį savo kolegos projektą pasakė vienas architektas – „tai autoriaus profesinę etiką išreiškianti spalva“). Dabar, praėjus metams, manau, kad kažkokios paslaptingos jėgos sukūrė tą situaciją, kurios liudininku tapau: vienas už tuos laiptus atsakingas žmogus kopė viršun, rankas susikišęs į kostiuminių kelnių kišenes. Užsikabinęs už juodo akmens pakopos, nelaimėlis kniubo į juos pačiu nosies galiuku. Laimė, viskas baigėsi laimingai. Kita vertus, praėjus laikui ir laiptais pakilus ir nulipus ne vienai studentų kartai, jie nebeatrodo tokie disonansiški kur kas jaukesnės, dažų ir valgyklos kvapais persismelkusios erdvės atžvilgiu. Kiti laiptai veda į dvi (monumentaliosios ir molbertinės) tapybos katedras. Jų aikštelėse būsimuosius dailininkus nuo 1972 metų lydėdavo dviejų monumentalisčių – Nijolės Vilutytės ir Justinos Špakauskaitės – freskos „Besimokantis jaunimas“ ir „Vilnius – kultūros miestas“. Deja, laikas parodė, kad tas Vilniuje besimokantis jaunimas nebuvo toks jau kultūringas. Bent jau N. Vilutytės kompozicija sulaukė Valkininkuose esančios savo sesers, sukurtos Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės, likimo – tai yra sgrafitinių randų su ne visai padoriais, tačiau labai archetipiniais motyvais. Bet gal tokia vandališka pagunda sublimuotai vilioja ne vieną, palypėjusį bent keliomis laiptų pakopomis viršun? Neaišku, ką su ta freska padarė šį vienuolyno korpusą reokupavę pranciškonai… J. Špakauskaitės freska taip pat buvo giljotinuota (sumažinta, apkarpyta) architektūrinių rekonstrukcijų metu. Kita vertus, turint omenyje, kad dėl sovietinio Dailės instituto neūkiškumo buvo gerokai išniekinti Bernardinų bažnyčia ir vienuolynas, galima pradėti galvoti, jog bent meno pasaulyje galioja anaiptol ne krikščioniški atlaidumo, o labiau hinduistinės karmos dėsniai.

Vilnius – miestas, kuriame dabar gyvenu, – yra pilnas netikėčiausių laiptinių. Žinoma, nuo įvairiausių staigmenų šeimininkai šiais laikais apsisaugo spynomis ir telefonspynėmis. Tačiau dėl jau daug seniau užsklęstų senamiesčio kiemų esu susikūręs iki šiol šimtu procentų pasitvirtinančią taisyklę, kad nėra nepasiekiamos erdvės, neįveikiamos tvirtovės ir nepatirtų edenų. Bet kurios durys su esančiais už jų laiptais ir laiptinėmis vieną dieną atsiveria ir įtraukia vidun. Gotikiniai spiraliniai Gedimino bokšto laiptai (manau, jie inspiravo ne vieną sovietinio ir posovietinio kičinio statinio, vadinamosios „kolūkinio baroko architektūros“ sprendimą su pusapskritėmis arkomis, kreneliažais ir gyvatiškai suktomis laiptinėmis), aukštieji Šv. Jonų bažnyčios varpinės laiptai, paslaptingoji renesansinio Hozijaus namo (Vokiečių gatvėje) laiptinė, galop daugybė XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios gyvenamųjų pastatų istoristinių, eklektinių, secesinių laiptinių. Tik spėk dairytis ir rinktis! Kartkartėmis kopdamas buvusio Giršos Janovo daugiabučio nuomojamo namo (projektuoto šiam pirkliui 1897 metais Konstantino Korojedovo ir pažymėto J. Basanavičiaus gatvės šešioliktuoju numeriu – prieš jį stovi Romualdo Kvinto berniukas su kaliošu) laiptais galvoju, kad šioji laiptinė su savo vis dar mozaikinėmis grindimis aikštelėse, išlūžinėjusiais lieto ketaus turėklais, palimpsestiškais aliejinių dažų sluoksniais sienose, drožinėtomis durimis arba jas pakeitusiais metaliniais, tariamą saugumą turinčiais teikti seifiniais-antkapiniais dangčiais, nuolat tvyrančia prieblanda ir jos nesugebančia išsklaidyti elektros spingsule ypač sodriai įkūnija laiptų ir laiptinių – architektūrinės detalės, padedančios užkopti ir nusileisti, – esmę. Šioji yra ne kas kita, kaip prisiminimus sauganti ramybė…

Mano miegamajame nuomojamame bute Barselonoje – levandų spalvos šilko patalynė ir užrašas ant durų „Čia miega princesė“ (suprask, ant žirnio), bet manasis „žirnis“  – po senu pastatu glūdinčios metro įsčios, kas ketvirtį valandos išstumiančios triukšmingą sąstatą. Purvinos, tvankios, naktį vos juntama požemine vibracija žadinančios iš levandų sapno, o dieną išspjaunančios mane ir įvairiatautę minią vis kitoje miesto vietoje.

Po kelionės praėjus keleriems metams, neatsimenu didesnės dalies muziejuose ir galerijose matytų paveikslų ir eksponatų, pasimiršo ir skrupulingai skaityta ar klausyta istorinė medžiaga. Bet atminty liko šviesa. Iš anksto internetu užsisakius bilietą į Gaudí Šventosios Šeimos baziliką, atstovėjus keletą eilių prie patikros punktų, jau viduje, anglakalbei gidei artikuliuota šnekta per ausines pasakojant apie šį unikalų katalonų architekto šedevrą, akim sekiojau merginą – tamsiaodę gražuolę, spėjant iš apdarų – iš Afrikos kraštų, vaikščiojančią ten lyg kokią egzotišką paukštę.

Dabar ryškiausiai pamenu tuos veik dieviškos šviesos pluoštus, įspįstančius pro spalvotus vitražus ir vaivorykštiniais pliūpsniais krentančius ant altoriaus; ir ant afrikietės prakaulaus raktikaulio, grikių medaus spalvos odos ir turkių vėrinio, keliais sluoksniais apjuosusio gerviškai ilgą kaklą.

Filmo „Dangaus prieglobstis“ kadras

Barselonoje vakarais traukdavom į Ravalį – purviną, pilną naktinių klubų, kur siauruose praėjimuose tarp namų stoviniuodavo prostitutės, pro šalį lyg niekur nieko einant musulmonių būreliams įvairiaspalvių čadrų kokonuose. Čia pat – meno galerijos ir kino teatrai, viename jų kasdien originalo kalba buvo rodoma pasaulio kino klasika. Prie Šiuolaikinio meno muziejaus ant šviesaus marmuro sienelės sėdėdavo jaunimas – geltona pavakario šviesa atsispindėdavo poliarizuotuose juodaodžių akinių stikluose, išryškindavo tamsią lyg lava jų moterų šlaunų odą, šalimais kojom mataruodavo vietiniai studentai. Kažkas skaitydavo, kažkas bučiuodavosi, aplink važinėjant nutrūktgalviams su riedlentėmis ir per rankas tingiai keliaujant žolės suktinėms. Kažkuriuo metu būtent dėl to viską aplink nuauksinančio apšvietimo atrodydavo, kad aikštė lyg didžiulė filmavimo aikštelė po butaforinio dangaus gaubtu yra apšviesta gausybės gelsvą šviesą spinduliuojančių lempų – tam, kad kažkas nufilmuotų tą vienintelį „čia ir dabar“ kadrą, vėliau tykiai užtemstantį su saulėlydžiu.

Muziejaus knygyne draugei lauktuvių pirkau užrašų knygutę, jos viršelyje – paukščio sparnus išskleidusi vagina, tuo metu Šiuolaikinio meno muziejuje Ravaly vykusios parodos keistu pavadinimu „Erotika ir architektūra“ simbolis. Pačioje parodoje buvo eksponuojama kone viskas – nuo devyniolikto amžiaus erotinių kaligrafijų, tapybos iki šiuolaikinės skulptūros, instaliacijų ir pornografinių filmų. Stebėjau, kaip, pulsuojant tuksliai rausvam vienos iš instaliacijų apšvietimui, matyt, simbolizuojančiam orgazmo trūkčiojimus, prie nišoje kabančio Delvaux paveikslo priėjo dvi merginos, – jų siluetų projekcijos ryškiais šešėliais įsikomponavo meno kūriny tarp dviejų nuogų nimfų, stotyje amžinai pasmerktų laukti niekada neatvyksiančio traukinio. Kadras, kurio nespėjau užfiksuoti fotoaparatu, toje niekada neegzistavusioje stotyje, išplėštoje raudonos šviesos spindulio, teliko mano atmintyje, iš kurios jį po dar keliasdešimt metų greičiausiai ištrins laikas.

Seno turgaus paviljone saulės spinduliai blykčiojo ant ledo šipuliais nuklotų cinkuotų prekystalių ir dar niekur nematytų jūrų žuvų žvynuose, stabtelėjusi kurį laiką žiūrėjau į romiai besiilsinčias avelių galvas po du eurus keturiasdešimt už kilogramą. Senos katalonės derėjosi, reikliai apžiūrinėdamos kažkuo kraupią, lyg būtų kūdikių, triušių skerdieną, galvijų kepenis, tapybiškus kumpius, išpjovas ir lašinių luitus. Dvelkė šviežiu krauju, jūržolėm, aliejais, juose balzamuotų keliasdešimties rūšių alyvuogių aromatais, sušutusia sūrių lavoniena. Visa tai bus suvalgyta, užsigeriant vietiniu vynu, suvirškinta, dar vėliau pašalinta iš krūpčiojančių vidurių ir nutekinta miesto kloakomis, ten pat sutekės lietaus nuo miesto šaligatvių nuplautas šlapimas, skrepliai ir šunų išmatos, ant kurių vis paslysdavo žioplinėjantys turistai. Vos juntamą kanalizacijos smarsą nuo pakrantės dvelkiantis vėjas sumaišys su šviežių kruasanų, ką tik išplautų, ant namų fasadų ištemptų virvių iškabinėtų skalbinių ir žalios lapijos kvapais, tas aromatas įsigers į  šnerves ir rūbus ir bus įsimintas kaip miesto kvapas, po kurio laiko juo dvelks ir nepriekaištingai švarūs ir išlyginti dviejų vokiečių turisčių marškiniai – stovėjusių prieš mane eilėje prie Picasso muziejaus ir kapota šnekta skaičiusių reklaminius lankstinukus.

Į senas miesto kapines vežė vienas iš miesto autobusų, prieš tai keletą stotelių reikėjo pavažiuoti metro. Metro šaltoje, chirurgiškoje dienos lempų šviesoje skaičiau „Šiaurės Atėnus“, apskleidusi pusę vagono smulkiai prirašytais lankais, be tarpų ir dialogų, – panašiai batika margintas skaras Ramblos uoste prieš pat saulėlydį išskleisdavo prekeiviai iš Peru.

Mačiau, kaip kažkas, krutindamas lūpas, bandė skaityti kitakalbį tekstą, – gal ispanas, marokietis ar turistė prancūzė. Greit mesdavo tą reikalą, bandydavo skaityt mane – gal vokietę, rusę ar čekę. Aš irgi neskyriau jų rasių, tyrinėjau veidus, kūnus, odos spalvą, vyrus, vaikus, moteris, optiškai sustumtas jų figūras, plėšrias trumpas šlaunis ir sėdmenis, išsekdavau iš metro šachtos paskui jų gausybę ir nirdavau į alsiai šiltą miesto miglą, kur saulės šviesa buvo nuolat prislopinta virš didmiesčio tvyrančio smogo.

Visų miestų kapinės panašios vienu – tyla. Panaši čia ir šviesa, saulei nyrant už horizonto, tarsi uždanga nusileidžianti aukštomis betono pilkumo kolumbariumų sienomis.

Neseniai darkart pažiūrėjau Bertolucci „Dangaus prieglobstį“, kur kelionė irgi yra šviesa – sirpiai avietinė saulėlydžio, nurausvinanti amžinų gyvenimo keliauninkų kūnus pigiame viešbuty kažkur Afrikoje, laužo – šiltais oranžiniais atšvaitais laižanti prostitutės kūną, dykumos saulės – ochra išryškinanti meduitas beduinų akis, ir pranašiškai ryški, įspindusi į kambarį – tam, kad išpranašautų vieno iš keliaujančių mirtį.

Praėjusių metų ruduo, kaip ir kiti laikotarpiai, man nesukėlė didelio entuziazmo ar dvasinio pakilimo – žinojau, kad dienos tik trumpės, o naktys dar ilgės, todėl ilgesingai laukiau, kada praeis žaižaruojančių fejerverkų vakarai, kada bus nupuoštos šventinės eglutės. Tada lyg šviesa tunelio gale ateis pavasario viltis. O dabar bandau sujungti į vieną daiktą dvi tamsiais lapkričio vakarais išgalvotas istorijas.

Musės istorija

Vakare prie arbatos puodelio nagrinėjant labai rimto ir labai storo traktato skirsnį apie karo nusikaltėlius į kambarį įskrido įkyri rudeninė musė. Apimtas dvasinio pakilimo, dažnokai prisimenu, koks tarybinėje armijoje buvau geras priešlėktuvininkas raketčikas, o ir šiaip taiklus šaulys: ne veltui apygardos laikraštėlyje „Čiasovoj severa“ buvo išspausdinta mano nuotrauka – joje spausdamas karabiną bukomis akimis žiūriu į tolumą, o po ja užrašas, kad aš šaudau labai taikliai. Gal tai buvo labai seniai, o gal tai tik mano pramanas, bet musės susuktu laikraščiu neįveikiau. Ji, bjaurybė, skraidydama sudėtingomis trajektorijomis sugebėdavo nutūpti ant rankos su jai pragaištingu ginklu arba ant arbatos puodelio krašto. Galiausiai, kai nutariau į ją nekreipti dėmesio, įsidrąsino ir įlindo į patį puodelį. O tuomet žaibiškai uždengiau kultūriniu laikraščiu ir pateliūskavau puodelį su visu turiniu. Neskaitytas laikraštis sušlapo, ant stalo telkšojo arbatos klanas, o musė, lyg koks kepeniškas sveikuolis Baltijos bangose, įnirtingai taškėsi gėrime. Čia, nutaręs visiems laikams užbaigti susidorojimo aktą, arbatą su muse išpyliau į klozetą ir nuleidau vandenį. Po kurio laiko žvilgtelėjęs pamačiau, kad musė kepurnėjasi toliau. Dar kartą nuleidau vandenį ir uždengiau dangčiu, o kitą rytą spėliojau, ar ji nuskendo, ar išlipo į krantą – šiuo atveju išsikepurnėjo iš klozeto.

Panašiai būna ir su kai kuriomis žmogiškomis būtybėmis. Būdinga kai kuriems politikams ar tokiais save laikantiems gudručiams, susidirbusiems kitų akyse apgaulingos veiklos brūzgynuose, bet visados kitus kaltinantiems intrigomis ir persekiojimu, – iš savo prisidirbtų krūvelių išsikepurnėti jiems sekasi kur kas lengviau. Kalbama, kad melagiai vengia žiūrėti oponentams į akis, bet tai jau pasenusios žinios, nes informacijos ir vadybos amžiuje apsimetėliai elgiasi būtent priešingai. Štai kaip musė iš barščių išgriebtas Seimo (vengiu šį žodį net paminėti, nes tuomet jaučiuosi lyg viešoje vietoje orą pagadinęs kaimietis) ar Vyriausybės narys vėl bando lipti aukštyn. Jo grynos ir nekaltos akys nukreiptos į galimą TV žiūrovą, į nepatogų klausimą neatsakoma niekaip, o kalbama kažkur į erdvę apie tik jam vienam žinomus savus nuopelnus, prisimenamas prieš paskutinį ledynmetį valstybės saugomame draustinyje oponento sumedžiotas mamutas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ši savybė kalbėti pabrėžiant savus, paneigiant svetimus nuopelnus būdinga ne tik išrinktiesiems, bet ir daugumai mūsų. O į musę galima žiūrėti, kaip mėgsta kartoti daugelis kalbėtojų, nevienareikšmiškai. Visų pirma kaip į nemalonų ir šlykštų padarą, simbolizuojantį nešvarą, ir pačių bjauriausių ligų ieškotoją ir nešiotoją. Ne veltui žmonės sako: atsitūpė kaip musė ant šūdo. Antra vertus, galime tik gėrėtis musės gajumu ir gyvybingumu. Neprisimenu koks, bet didelis mokslavyris kalbėjo apie tai, kaip vienišą keliautoją tropikuose apspinta musių spiečiai ir anas prieš išleisdamas paskutinį kvapą gali gėrėtis, kaip jos ne tik skubinasi pasisotinti dar nesuirusiu kūnu, bet ir rūpinasi negimusiais musiukais – deda į pūliuojančias atradėjo žaizdas kiaušinėlius. Kitas keliautojas kažkur už poliarinio rato gali stebėti, kaip ant jo pastirusio ir pamėlusio kūno šilčiausios dalies – nosies tupinti musė belaukdama būsimo patiekalo iš pasitenkinimo trina juodomis šeriuotomis kojelėmis.

Apskritai musių bendruomeninis gyvenimas turi daug bendro su žmonių. Gal todėl jaunystėje mano kolega ir šiaip bendražygis Benas skyrė nemaža dėmesio joms stebėti ir studijuoti. Dirbome tuomet nemažoje gamykloje dailininkais apipavidalintojais. Eskizuodavome, o vėliau gamindavome propagandinius stendus su mobilizuojančiais užrašais: „Penkmetį per ketverius metus!“, „Ekonomika turi būti ekonomiška!“, rašydavome socialistinius įsipareigojimus ir šiaip užsiiminėdavome panašiais niekais. Tiems giliamintiškiems lozungams aštriai išgaląstais medicininiais skalpeliais pjaustydavome trafaretus. Benas buvo mano sutiktas geriausias galandimo specialistas ir sugebėdavo ankstyvo rudens saulėje beropojančią musę perpjauti išilgai. Tada su mokslininko analitiko smalsumu stebėdavo perpjautos musės kelią ratu ant popieriaus lapo. Taip jis atrado, kad pašalinus musės galvos kairiąją pusę ji suka pagal laikrodžio rodyklę ir atvirkščiai.

Dabar, praėjus daugeliui metų, įgijus gyvenimiškos patirties, sakyčiau, kad kažkas panašaus demokratinėse visuomenėse vyko ir vyksta su partijų elektoratu – partinė orientacija priklauso nuo kažkurio smegenų pusrutulio nupudravimo. Apie totalitarines visuomenes nekalbėsiu, nes jose pudruojami abu pusrutuliai. O šiaip abiem atvejais žmogus – musia!*

* Žodelis musia, o ne musė, yra teisingas, nes taip noriu AŠ.

Lapkričio marazmai

Pasitaiko žmonių, kuriems lotynų kalbos mokėjimas netrukdo vis tiek likti asilais.

Miguel de Cervantes Saavedra

Praėjus Visiems šventiesiems ir Vėlinėms didieji važiavimai ir ėjimai pasibaigė ar bent sumažėjo ir miško kapines gaubia švelnus rūkas. Iš toli pro pajuodusius medžių kamienus jos švyti chrizantemų baltumu ir ramybe. Vienur kitur pasilenkusios neryškios žmonių figūrėlės taisinėja perstatinėja dekoracijas – dar degančias, bet nesudegusias žvakes, gėlių puokštes. Atrodo, kad net gamta sustingus – tik medžių šakose cypčioja nedideli rudens paukšteliai. Prieš tai buvo dar ne visai prigijęs mūsuose Helovinas, kuriuo bando džiaugtis vaikai ir šiaip mažvaikiai. Jie dar neperprato gyvenimo ir mirties prasmės, todėl gardžiuojasi ar bent apsimeta besidžiaugią mirties simbolika – kaukolėmis ir skeletais, vampyrais ir zombiais. Prekybininkai po sąlyginės ramybės pertraukos jau ruošiasi kitam, kalėdiniam, sprogimui su varpelių skambėjimu ir mirksinčiom šviesom švieselėm. Tai panašu į sukarikatūrintą žemiškojo ir amžinojo gyvenimo modelį, besibaigiantį šviesa. Šviesa ateis ir praeis, bet stebuklo nebus, nes po to vėl visus apgaubs pilkuma ir kasdienybės monotonija.

Dabar laukdamas to šviesos pliūpsnio, kurį kiekvienas mato savomis akimis, kai net dienos primena vakarus, kai tamsaus dangaus fone dar tamsesni alksnių siluetai, nuo rudeninės depresijos kiekvienas ginasi ar jai pasiduoda savais būdais. Įspūdingų formų ir tikriausiai tiek pat įspūdingo svorio Stefanija didžiumą dienos, taip pat, manau, nakties praleidžia vieno kambario bendrabutiniame name pusiau gulomis įsitaisiusi kairiuoju šonu priešais televizorių, mirguliuojantį krepšinio rungtynes, indiškus serialus, žinias, pletkus pletkelius. Tuo pačiu metu kaire pusiau sulenkta ranka darbuojasi išmaniuoju telefonu. Aš ilgais vakarais norėčiau skaityti ką nors lengvo, bet taip jau nutiko, kad kažkodėl vos ne prieš savo valią parsinešu plytų storio knygas apie Antrąjį pasaulinį karą. Anądien bibliotekoje darbuotojai pareiškiau, kad pageidaučiau smagios detektyvinės istorijos – tik ne amerikiečių autoriaus ir jokiu būdu ne moters rašytojos! Ir ką gi? Parsinešęs pamačiau, kad dar liūdniau – kanadiečių rašytojos, prisidengusios vyrišku pseudonimu. Kažką panašaus į „Da Vinčio kodą“, tik dar blogiau.

Dėl tos priežasties imu iš po stalo rusų kalba 1994 metais išleistus „Hitlerio užstalės pokalbius“. Nežinodamas, ką jis padarė žmonijos labui, pagalvotum, kad tai dar vienas psichas ir nieko daugiau, bet tu juk žinai… Pietų ar vakarienės jis kviesdavo savo sėbrus ir daug kalbėdavo pačiomis įvairiausiomis temomis: apie rasių klausimą, choreografiją, dirigavimą, ateities geležinkelius, architektūrą, archeologiją, kalnakasybą, kalbotyrą, tarmes, karybą, apie tai, kad senovės graikai iš tikro buvo germanai, kad Ukrainos milžiniškus plotus reikia užsėti dilgėlėmis, nes iš jų galima išgauti vertingesnius už medvilninius audinius, o daugiausia apie nekenčiamus žydus. Kiek suprantu, tai nebuvo pokalbiai, o begaliniai nuobodulį varantys monologai be teisės kitiems prasižioti (iš baimės). Pietūs, įsivaizduoju, vadinosi pietumis tik simboliškai, nes valgoma skysta sriuba, tik vieną kartą per savaitę patiekiamas mėsos ar žuvies patiekalas. Tais atvejais fiureris, pats būdamas vegetaras, nepraleisdavo progos sarkastiškai pašiepti valgytojų: „lavonėdžiai“, mėsos sultinį vadindavo „lavonų sultimis“. Jis pats, taip pat reichsministras Himmleris nerūkė ir negėrė, todėl įsivaizduoju, kokie jie turėtų būti dabartiniam sveikatos apsaugos ministrui ir virtinei kepenių stiliaus sveikuolių pavyzdžiai. Stefanijai prisipažinau, kad net dviem savaitėms buvau metęs rūkyti, bet ji tik prunkštelėjo į akis: „Aš kelis mėnesius nerūkiau, o kartą visą pusmetį…“ Pokalbyje Nr. 199 didysis meno mylėtojas ir žinovas Hitleris, peržiūrėjęs Bormanno iš Venecijos bienalės atvežtas nuotraukas, su pasidygėjimu pareiškė, kad tai vien „degeneratyvus menas“. Ir kaip pavyzdį nurodė Miunchene vokiečių meno namuose vykusią parodą, į kurią iš dvylikos tūkstančių paveikslų buvo atrinkta 1 200 iškilių meno kūrinių. „Atsiuntusių į parodos darbų atranką mėšlą pseudomenininkų ir apgavikų vieta kalėjime, o dvasingųjų – durnių namuose. Kilus neaiškumui, kuriai grupei priskirtini, siųsti į konclagerį, kur juos išmokys dirbti sąžiningai.“ Sakyčiau, mintis savo aktualumu iškyla ir iškils ne kartą.

Grįždamas į mūsų laikus ir erdvę, vadinamą Lietuva, mintiju, kad mūsų šiuolaikinių populistinių partijų ir partijukių (gal judėjimų?) fiureriukai ardami tautos dirvonus taip pat neapsieina be savųjų evukių braun. Kitaip nei tikroji Eva, kurios teisės reikštis viešumoje buvo apribotos, mūsiškės lojalumu savo fiureriams veikiau primena Lenino bendražygę Krupskają. Pastarajam tokio tipo partijos lyderiui ne visai pasisekė: žygyje arkliai nekeičiami, bet jam teko keisti ne tokia seksualia, bet kūno apimtimi pilnesne bendražyge, kuri savo spalvingumu taip praturtino nuobodžius seimokratijos vaizdelius. Pasirodo, kad šio tipo veikėjai turi nemaža gerbėjų. Susitikę su kaimynu kalbamės apie orą, žiemines padangas ar dar ką kita, tiktai ne apie Lietuvos šiandieną – viskas čia blogai, viską Landsbergis sugriovė. Tikrąją tiesą sužinoti galima tik per Rusijos televizijas ir jos publicistų skelbiamose žiniose. Sakau, kad mūsų tautai gero norintys fiureriukai netgi pretenzijų būti vadais neturi, nes jie tik už virvelių tampomi pajacai. Po šio pokalbio mums telieka kalbėti apie grybavimą.

Grybauti šiais metais buvo galima ilgai (iki lapkričio vidurio) ir nenuobodžiai: miško plynėmis (jų daugiau negu tikrųjų miškų – iškili asmenybė, gal net būsimas tautos vadas aiškino, kad tai tik į naudą miškams, atseit neleidžia plisti kenkėjams – o kaipgi, neliks miškų, neliks ir kenkėjų!) klaidžioja vienas kitas susigūžęs žmogelis, apžiūrinėja drėgmėje išmirkusius grybus. O gal atsitiks stebuklas ir ras kokią apsižioplinusią žaliuokę! O dabar ant nuplikusių miško kopų oriai vaikštinėja pilkosios varnos, ieškodamos miško kirtėjų išmestų nuorūkų.

Tokias (varnas) mačiau ir eidamas miglotu miesto parku. Tada sučežėjo, sulingavo tankiai suaugę krūmai ir išlindo JIS. Rašau didžiosiomis raidėmis, nes tai įdomi ir keista asmenybė. Susitikdavau jį ir anksčiau ten, kur susitikimas būdavo neišvengiamas. Visados užvertęs galvą taip spoksodavo į akis, kad ėmiau sveikintis įsigydamas nežinomą draugą. Mudviem prasilenkus, šiurendamas plastikinėse įmautėse popieriaus pluošteliais, pakvietė mane sugrįžti: „Niekam nerodydamas peržiūrėk juos namie.“ Ten buvo: trys valdiški atsakomieji raštai, kurių viename tuometinis miesto meras siuntėjui (JAM) dėkoja už jau žinomas žinias, primena, jog savivaldybė neskiria policininkų, medikų ir kitų profesijų asmenų; dar kartą dėkoja už rūpinimąsi miesto reikalais, linki gražių šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų (2008-ųjų) metų. Kiti oficialių asmenų atsakymai neskamba taip mandagiai. Šiuose lapuose rašikliu smulkia rašysena primarginta daug teksto: „Kriminalinė kronika – išplatinimas. Alytaus mieste – 1994 metais, senbuvė kriminalinė komunarų kekebistų, komunistų, mišrios lyties asmenų – nusikalstamos veiklos gauja, buvusi teista ne vieną kartą lageriu, buvę įvairios profesijos ir be visuomeninės veiklos mišrios lyties asmenys, susitarę nusikalstama stambi veiklos gauja naktį vykdė stambų nusikalstamą politinį kriminalinį veiklos darbą… 2009 metais, tame pačiame mieste, buvo tos pačios… dviejų nuodingų žudikių moteriškos lyties, ir vieno žudiko, vandalo vyriškio, žuvus prekybos savininkui, buvo turgavietės parduotuvės įvairių mišrios lyties asmenų grabiorų išgrabyta auksiniai juvelyriniai meno papuošalai. Toji žudikė vampyrė, narkomanė, alchogolikė, liežuvautoja – nusikalstama veiklos darbais gauja, yra ir toliau nebaudžiama mirtimi, nei uždaru lageriu…“ Čia būtų galima tęsti ir tęsti, bet man pabodo perrašinėti, o toliau lokalizuojama vieta, detaliai išvardinamos nusikalstamos veiklos rūšys, įvardinami nusikalstamos „apsigyvenimui priplūdę įvairios profesijos, be visuomeninės veiklos mišrios lyties tokie patys nusikalstami asmenys pabuvoję lageriuose, mėgsta nevalyvą parazitišką gyvenimą…“

Tai vyksta ne kažkuriuose tolimuose kraštuose, o čia pat, mano gimtajame mieste. Ir man net nenujaučiant vyksta pagal geriausias sąmokslo teorijas. Ką gi? Nenusileidžiu ir aš. Susiruošiau autobusu važiuoti į Kauną, turėjau kelias minutes, todėl dar išlipau. Lipdamas atgal, vairuotojui mandagiai padėkojau: „Ačiū, vairuotojau Gedai.“ Jau išlipant Kaune jis nesusilaikė: „Iš kur mano vardą žinai?“ Pareiškiau, kad esu rusų šnipas ir žinau visų kauniečių vairuotojų vardus. Jis mąsliu žvilgsniu lydėjo mane einantį stoties aikšte ir supratau, kad ši mintis jam nedavė ramybės visą kelią. O žinojimo priežastis labai paprasta – dar išvažiuodamas girdėjau, kaip į jį vardu kreipėsi stoties apsaugininkas.

Tai va, lapkričio mėnuo ne tik pilkas, bet ir kupinas pačių įvairiausių nusikalbėjimų ir numarazmėjimų.

Gaisro nuotraukos atrodė kaip feikas, pavėluotas balandžio pirmosios pokštas. Stogas degė atvira liepsna, žmoniją krėtė katarsis – taip prasidėjo Didžioji savaitė ir, o siaube, vadinamoji Kultūros diena. Kaip tik buvau pažiūrėjusi Ozono filmą, kuriame katedra rodoma dar iki teroro išpuolių, kol įėjimo nesergėjo kareiviai, – nepanaši į dabartinę, kurios apsauga – lyg oro uosto. „Ir Dievo Motinos kantrybė turi ribas“, – pagalvojau.

Hugo romaną skaičiau aštuntoje klasėje – tiksliai atsimenu, nes klasės draugė, pakviesta atsakinėti iš „užklasinio skaitymo“, atpasakojo siužetą. Man rodos, ji stovėjo prie lentos ir itin smulkiai dėstė įvykių peripetijas. Buvo gėda prisipažinti, kad irgi skaičiau tą knygą, bet istorijos ir architektūros detalių nesupratau, todėl praversdavau puslapius, sekiau tik meilės liniją. Tas romanas atrodė gan nuobodus, su daugybe nesuvokiamų realijų, kurias aiškinančios išnašos buvo knygos pabaigoje, ir aš tiesiog tingėjau jas tikrinti. Tais metais Lietuvą aplankė popiežius, „žvėrelių“ valiutą pakeitė litai, televizija statė „Gimines“, o mes piešdavom visokį sutrūnijusį šlamštą, paukščių iškamšas ir ratų nuolaužas tarp senų skudurų – žodžiu, visiems ne tas rūpėjo. Dar nebuvo interneto, todėl trylikametės jau būdavo įgalios perskaityti tokius romanus (vargu ar šiandien jie priskiriami tai amžiaus grupei, gal kokiems šešiolikmečiams geriausiu atveju). Atsitiktinė literatūros mokytoja (kiekvienais metais ateidavo naujos, stabilumo šioje pamokoje nebuvo) laukėsi, tad stengiausi nesielgti bjauriai, nors aš jai savo meniniais polėkiais nuolat neįtikdavau. Ji net netikėjo, kad iš tikrųjų perskaitau tas knygas, kurias aprašau užklasinio skaitymo sąsiuvinyje, bet aš ir nesinėriau iš kailio, kad tą įrodyčiau. Pamokose atsakinėjau įžūliai, rašinius rašiau netinkamai. Kai jos pilvas ėmė ryškėti, vengiau atsakinėti išvis – sakydavau, pamiršau, kad reikėjo atmintinai išmokti Maironio eilėraštį, nes dar būčiau deklamuodama ją sunervinusi. Iškart po Paryžiaus katedros gaisro bibliotekoje užsisakiau Hugo romaną – tų pačių metų leidimą, kurį skaičiau paauglystėje. Žodis „Dievas“ jame, kaip ir dera sovietmečiu, rašomas mažąja raide, tarsi iš tikrųjų būtų panteistinė bendrybė, tvyrotų ore, neturėtų vardo. Pradėjusi skaityti suvokiau, kad jis man toks pats nuobodus kaip ir kadaise – norisi praversti puslapius, aprašinėjančius sudėtingus klero santykius ir kapitelio akantus. Prisiversdama vis vien skaičiau. Pavydėjau buvusiai klasės draugei (kiek žinau, dabar ji gyvena Italijoje), sugebėjusiai susitelkti į geros literatūros vingrybes. Dar labiau pavydėjau šių laikų draugei, gebančiai išskaityti romano struktūroje architektūrą, – anot jos, ta knyga pati yra katedra, tik jau atvirkščiai.

Vėliau, kai jau buvau suaugusi, televizija rodė animacinį „Disney“ miuziklą. Šiek tiek žiūrėjau, tarsi iš reikalo – prisiversdavau pasidomėti popkultūra. Įstrigo scena su Esmeralda katedros viduje – ji dainavo „Aš nieko neprašau sau“. Kiti meldė sveikatos, pinigų, pripažinimo, šlovės, meilės, o ji prašė kažko abstraktaus, nesavanaudiško. Tuo metu buvau įsitikinusi, kad irgi taip meldžiuosi, – niekada nekaulydavau Dievo nieko egoistinio. Vėliau mano maldos būdai keitėsi, pageidavimai smarkiai savanaudiškėjo.

Paryžiaus katedroje lankiausi prieš trejus metus, nusiteikusi pamaldžiai ir dievobaimingai. Tvyrojo prietema, netgi tamsa, kurioje išryškėjo vitražai; tokioje religinius jausmus žadinančioje šventykloje dar pats Dievas gali išlįsti iš palėpės kaip koks Kvazimodas. Meldžiausi už gimsiančius vaikus, taigi, mano prašymas buvo neva kilnus, prašiau ne sau. Hugo rašo: „Bet kilnioje poeto prigimtyje vyrauja ne nauda. Aš manau, kad jeigu poeto esmę būtų galima pažymėti skaičiumi dešimt, tai koks nors chemikas, ją analizuodamas ir skaidydamas, pasak Rable, rastų joje vieną dalį savanaudiškumo ir devynias – savimeilės. [...] Beje, tai brangi dalelė, tikrovės ir žmogiškumo balastas, be kurio poetai nebeliestų žemės“ (Julijos Maceinienės vertimas). Gryna tiesa! Ir kiek autoironijos romantizmo poetui. Kai išėjau iš šventyklos, ant vieno iš tiltų per Seną sutikau policijos sulaikytą savižudę. Ji žvelgė ramiomis, mirčiai abejingomis akimis, ir tą žvilgsnį taip pat priėmiau asmeniškai – gal nenušoko už mane, kol meldžiausi, gal aš irgi daug kartų nenušokau už ją.

Devintoje klasėje jau suvokiau save kaip menininkę. Staiga tapo aišku, kad viską galiu nupiešti (to niekada nepasakyčiau apie rašymą – kad galiu viską parašyti). Naktimis išslinkdavau į internato koridorių ir padegdavau popierių gniužulus prie balkono. Ilgame tamsiame koridoriuje ugnis atrodydavo kaip gėlė, ji buvo gyva, kildavo ūmai ir gana greitai užgesdavo. Linoleumas niekada neužsidegdavo, ir aš ramiai stebėdavau liepsną. Buvau įsitikinusi, kad dalyvauju savo pačios performanse, kuriam nereikėjo jokių žiūrovų ir kuris, kaip tikros menininkės gyvenime, niekuo nesiskiria nuo tikrovės. Paskui surinkdavau juodas draiskanas ir išmesdavau tualete. Vieną kartą mane sugavo naktinėlė, naktimis budinti pagyvenusi moteriškė, netikėtai išnirusi iš tamsos. Kažką jai pribūriau, nepamenu, gal net sakiau, kad deginu higieninius paketus – knygoje „Lik sveika, vaikyste“ rašė, kad juos dera sudeginti. Tačiau degti laužus koridoriuje tapo nebesaugu ir todėl persikėliau į prausyklą. Gaisro galimybę tai slopino, mat plytelėmis klotos grindys amžinai būdavo drėgnos, pritaškytos, kartais net iš dalies patvinusios vandeniu. Tačiau ir prausykloje mane vienąkart sugavo, įskundė, kilo skandalas (neva galėjau sukelti gaisrą), svarstė, mesti ar nemesti iš mokyklos. Man tai atrodė kvaila, nes juk mokykla – meno, o pedagogai nenusimano apie performansus. Neišmetė, bet iškvietė tėvus, vykdė idiotiškus pasiaiškinimų posėdžius, išrausė mano piešinius, rado tarp jų daug liepsnos eskizų, pradėjo stumdyti pas psichologus, rašė griežtus papeikimus ir pan. Suaugusiuosius (tėvus ir mokytojus) laikiau mulkiais, per daug iš jų nesitikėjau, savimi ir toliau užsiiminėjau pati.

Kaip buvusiai piromanei katedros gaisras, gėda sakyti, sukėlė kontroversiškų jausmų. Degė išties gražiai – daugybė žmonių tą palaikė paties Dangaus ženklu, verkė apsikabinę, reiškė emocijas socialiniuose tinkluose. Kai kurie regėjo sutapimus, pranašiškus ženklus, tarsi patys būtų ir padegę (gerai, kad nors neprisidavė policijai). Tai būna taip retai – kai žmonės, dažniausiai katastrofų akivaizdoje, pasijunta reikšmingi, gal net virtę kosminio įvykio priežastimi. Kiti piktinosi, kad kai kas nors baisaus nutinka ne gimtojoje Europoje, nebūna tokio sentimentalaus, savo įsikalbėtus jausmus apverkiančio ažiotažo. Ugnis atrodė gražiai – turint galvoje, kad dega ne šiaip koks Eifelio bokštas, o gigantiška viduramžių šventykla su visomis autentiškomis konstrukcijomis. Smailė niro į katedros vidų lyg skęstantis laineris  filme „Titanikas“. Demonai ir chimeros, keista, nesudegė. Sudegs tau jie. Visas pasaulis, sulaikęs kvėpavimą, stebėjo reginį. Tai bent Dievo Motinos performansas.

Ši naktis kaip bažnyčia po gaisro. Joj šalta, nyku ir gūdu. Jeigu tai būtų įvykę prieš keliolika metų, būčiau labai susijaudinusi ir pirmiausia rašiusi emocingą žinutę tėvui. Kas geriau už jį besupras žuvusio paveldo tragediją?.. Dabar mano širdyje tuščia, aš su niekuo netrokštu pasidalinti praradimo, o gal, tiksliau, atradimo jausmu. Tėvas, kad ir kaip graudu, nebereiškia Dievo instituto. Katedra tik pastatas, ji nėra verta žmogaus gyvybės. Šventybę palietusios nelaimės akivaizdoje reikėtų ne mechaniškai melstis, kaip moko vyskupai, o iš esmės atsiversti. Susivokti, kad gyvename pernelyg įsikibę į šventyklas, bet nematydami žmonių, gal ir pasaulio. Dievui juk seniai nebereikia tokių didelių namų, jis telpa guminėje valtyje.

Skaitau kunigo Juliaus Sasnausko knygas, kalbuosi su juo ir padrikos mintys, kaip rudens lapai vėjyje, blaškosi mano galvoje. Tik jas galiu padrikai kalbėti ir rašyti.

•

– Ko verki, Dukrele?

– Ne aš verkiu. Dievulis, prikaltas prie kryžiaus, mano viduj verkia. Žiūri jis į žmones, kuriuos sukūrė, ir ašaros jam iš akių byra, ir kraujas iš jo žaizdos teka tiesiai į mano širdį.

Vaikai esmes širdim jaučia. Būkite kaip vaikai, nes tokių yra dangaus karalystė. Paverčia Dievas senius vaikais, kad protas jų nusilptų, kad širdies balsą jie išgirstų ir dangaus karalystei būtų tinkami.

Aš jau vyresnis už savo motiną ir tėvą. Baisu man. Mirti bijau. Labai man amžinybės norisi.

•

Savo knygoje „Kraujomaiša“ Julius parašė didžiąją žmonijos viltį – nuo Adomo ir Ievos per Biblijos knygas ritasi mintis, jog žmonijai duota dieviškojo kraujo. Dievo kraujas sumaišytas su gyvulio krauju. Ecce homo. Ėdantis ir pūvantis kūnas, kuriame amžinybė. Tokia Juliaus Sasnausko kraujomaiša, kuria man norisi tikėti. Kūnas, kurį Dievas padarė iš žemės, grįš į žemę, o gyvybės alsavimas, kurį Dievas įpūtė Adomui į nosį, siela arba sąmonė, – tai, ką Aurelijus Augustinas pavadino Dievo dalele žmoguje, – žmogaus esmė galbūt yra amžina, kaip amžinas yra Dievas.

Noriu tikėti, kad šie išvedžiojimai pagrįsti ne tik mano noru. Jeigu žmogus būtų tik kūnas, jam reiktų tik to, ko reikia kūnui. Kažkas turi būti žmogaus viduj, kam reikia grožio, meno ir mąstymo. Kas žmoguje myli savo artimą nekūniška meile? Kas žmoguje verkia, kai žmogus yra sotus, šiltas ir sveikas?

Kodėl žmonės sako: gerai ten, kur mūsų nėra?

Kodėl jie neranda vietos šioje žemėje, kodėl jie vis nepatenkinti arba pasauliu, arba savim? Nukariausiu visą pasaulį ir būsiu laimingas, galvojo Tamerlanas, o kai nukariavo, patikėjo, kad: visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis. Laimingiausias buvau, kai ganiau kiaules, pasakė jis. Ir žiūri žmogus į dangų ir jo akyse skausmingas ilgesys. Dangus juk juoda tuštuma. Tai ko žmogus ilgisi? Tuštumos, kur nėra nei erdvės, nei laiko? Nebūties, iš kurios atėjo? Gal nebūti geriau negu būti? O gal žmogus ilgisi tikrojo gyvenimo, iš kurio buvo ištremtas? Gal žemė iš tikrųjų yra tremtis ir nėra žmogui laimės joje. Tik ilgesys.

•

Julius padovanojo man „Kraujomaišą“ ir užrašė: Mikalojui, Vilniaus draugui ir šių istorijų dalyviui. Prie kavos – Julius.

•

Susitinkam su Julium „Soprano“ kavinėje, Pilies gatvės pradžioje. Juodos kavos po du puodukus išgeriam. Kalbamės pusantros valandos.

– Apie ką kalbatės pusantros valandos?

– Nežinau.

Skraido drugelis ne tam, kad kur nors nuskristų, bet tik tam, kad skristų. Drugelis moka laimingas būti. Jam skristi, bet ne nuskristi gera. Laisvas jis nuo tikslo. Tokie mūsų su Julium kalbėjimai – be kelio, be takelio, be temos, kuri baigiasi ir nebėra apie ką kalbėti. Įdomu kalbėti su žmogum, kuriam įdomu klausytis. Įdomu kalbėti su žmogum, kuriam įdomu viskas. Pasaulis mano padarytas iš man nežinomų Kanto noumenų ir man toks patinka. Nežinodamas nieko, galiu kalbėti apie viską. Nebuvo žmogaus, kuris mažiau žinotų ir daugiau kalbėtų, pasakytų apie mane Montaigne’is. Julius daugiau klauso, negu kalba. Ir jis girdi kitą žmogų.

Nežinau, kas yra kitas žmogus, tik žinau, kas jis yra man, nežinau, ką kitas žmogus kalba, tik žinau, ką girdžiu. Kitas žmogus man yra mano patirtis. Kaip ir visa kita. Kaip ir aš pats esu mano patirtis. Kažkas mano galvoje mane patiria. Pritariu taip manantiems.

Julius rašo: …post illa verba. …viskas jau buvo kažin kadai susakyta. Įdomus pasidaro ne pasakymas, bet sakymas. Kas kalbama, pasidaro nesvarbu ir tai teikia žodžio laisvę – kalbėti tai, kas tą akimirką šauna į galvą. Dainuoju senas užstalės daineles, tik, kaip pasakė Julius, savu balsu. Kai sužinojau, kad jis savo būsimą knygą apie tai, kaip Dievas pasireiškia žmonėms, pavadins „Kraujomaiša“, iš pradžių nustebau, o po to pagalvojau, kad jis teisus, juk visi žmonės yra Dievo vaikai, broliai ir seserys, ir jeigu jie veisiasi tarpusavyje, tai juk yra akivaizdi kraujomaiša. Lėkštas juokelis, žinoma. Norėjau ir pasakiau. Juliaus kraujomaiša kita. Nesvarbu. Svarbu žodžio laisvė šalia Juliaus.

•

Bendravimo kultūra, mano galva, yra žmogaus gebėjimas būti tokiam, šalia kurio kitas žmogus yra laisvas. Laisvas reiškia laimingas.

– O ne, Mikalojau, bendravimo kultūra yra sakymas prašau, atsiprašau, žinojimas, kiek įpilti vyno į taurę ir kuria šakute valgyti patiekalą restorane.

Tokia kultūra man yra nepriimtina. Užuot patyręs kramtymo, rijimo ir virškinimo palaimą, aš turiu įtemptai galvoti, kuria ranka paimti šakutę, o kuria peilį, kvailai šypsotis, juoktis iš to, kas nejuokinga, ir ryšėti idiotišką kaklaraištį. Mano brolis Kristupas įtaria, jog kaklaraištis yra tam, kad paslėptų kultūringų žmonių pilvus.

•

– Mikalojau, tu valgai kaip kiaulė. Tu kvailas.

– Aš protingas. Todėl ir valgau kaip kiaulė. Kiaulės yra geriausios valgytojos, todėl iš jų ir mokausi valgyti. Jų lygio dar nepasiekiau, bet stengiuosi. Pastangos irgi turi vertę. Jos tobulina žmogų.

Valgau vienas, kad neerzinčiau kultūringų žmonių. Mano kultūra yra laisvė, kuri leidžia mano prigimčiai išsiskleisti ir pražysti nuostabia gėle. Knygos, kurias skaitau, man yra reikšmingos tiek, kiek jos verčia mane mąstyti ir būti. Valio! Aš esu! Knygų išmintis tampa mano išmintim. Julius man yra įdomesnis už knygas. Knygos tik kalba, bet nesikalba. Kalbamės su Julium, lyg liptumėm į nedidelį ir nestatų kalnelį: ir vaizdai mums nauji atsiveria, ir nuo žemiškų rūpesčių pailsim.

•

Julius man pasiūlė padaryti viršelį „Kraujomaišai“ ir norėjo, kad viršelyje būtų galvos, kurias aš nupaišiau prieš devynerius metus. Aš jas viršelyje kitaip sudėliojau ir padariau raudonas, nes Julius norėjo, kad jos būtų raudonos ir labiau tiktų knygos pavadinimui.

Religija yra ne mano sritis, tikėjimo malonės aš nepatiriu. Dievas kartais ateina į mano protą, bet nėra Jo mano širdy. Aš esu pilnas puikybės, ieškantis laimės savyje. Kartais randu, bet labai retai. Esu neviernas Tamošius, kuriam būtinai reikia įkišti pirštą, kad patikėtų, ir kai man pasiūlė dalyvauti Juliaus knygos pristatyme knygų mugėje, labai abejojau, ar esu tam tinkamas. Bet sutikau, nes pagalvojau, kad Julius tiems ir rašo, kurie labai abejoja, bet ne tiems, kurie labai žino. Juliaus knygas pusiau rimtai pavadinau antireliginėmis, nes apie Bibliją jis kalba kitaip, negu kunigams įprasta. Skaitydamas tai, ką Julius rašo, ir girdėdamas, ką jis kalba, aš pradėjau matyti Bibliją kaip paveikslą, kur siužetas nieko bendro neturi su esme – paveiksle esančiu menu. Koheletas sako žmonėms: jūs esate gyvuliai. Psalmėse pasakyta: jūs esate dievai. Turbūt čia nėra prieštaravimo. Turbūt kalbama apie žmogaus kūną ir apie dvasią – žmogaus esmę. Žmonės, kurie nėra dailininkai, kalbėdami apie paveikslą taip pat dažnai suplaka į vieną paveikslo siužetą ir paveikslo esmę – meną, esantį jame. Esmės akys nemato.

Vis kartoju – galima nupaišyti velnią, ir paveikslas bus genialus, galima nupaišyti Dievą, ir paveikslas bus niekam tikęs. Paveikslas širdim daromas ir širdim patiriamas ir Biblija širdim parašyta ir širdim patiriama, ir tikėjimas, kad paveikslas yra tai, ką mato akys, o Biblija – parašyti žodžiai, yra stabmeldystė – paviršiaus matymas nematant esmės. Akys mato Saulę, kuri sukasi aplink Žemę. Aristarchas Samietis ir Teofrastas Lesbietis suprato, kad yra kitaip – Žemė sukasi aplink Saulę, ji yra pasaulio centras, o po dviejų tūkstančių metų Mikalojus Kopernikas tą įrodė. Mano protas jais tiki. O mano širdis jais netiki. Ji man sako, kad pasaulio centras esu aš ir visata sukasi aplink mane. Kiekvieno žmogaus širdis jam tą sako ir tai yra tiesa.

Žodžiai Biblijoje, kuriuos mato ir supranta protas, mano galva, yra broma, atverta ing viečnastį, bet broma nėra viečnastis, tik per ją įeinama į viečnastį. Per akis esmė pasiekia širdį. Per akis ir meilė prasideda. Akys ilgai žiūri į paveikslą ir širdis pradeda jausti meną. Stabmeldystė yra kelionės į Dievą ir į meną pradžia. Protas mato paviršių, o širdis jaučia esmę, paslėptą tiesą. Jėzus pasakė man reikia jūsų širdžių, jis nepasakė man reikia jūsų proto. Kai Biblija skaitoma protu, atsiranda inkvizicija, ir mokslas, kurį sukūrė Bažnyčia, tampa Bažnyčios priešu ir sudeginamas Giordano Bruno. Žmonės, kurie moka Bibliją atmintinai, vis tiek ją skaito todėl, kad jiems svarbu ne parašyti žodžiai, bet išgyvenimas skaitant. Tokia mistinė Biblijos galia. man kartais labai norisi gyventi, o kartais labai norisi mirti ir tada aš irgi skaitinėju vis tą pačią Bibliją, lyg eičiau vis prie tos pačios ugnies, kad dūšia mano neatšaltų.

•

Dievo man reikia. Norisi, kad Jis būtų. Jeigu Jo nėra, tai ir manęs nebus. Aš nežinau, ką reiškia nebūti, nes visą laiką esu. Bijau nebūti. Turbūt kiekvienam užeina nesuvokiamos, grynos baimės priepuoliai.

– Man baisu, aš išeisiu iš proto.

– Ko tu bijai?

– Nieko.

Niekas yra baisiausias. Ką galima žinoti apie nieką? Absoliutus niekada nepatirtas niekas be laiko ir erdvės, nesuvokiamas nebuvimas yra baisiausias. Kažkas žmogaus viduje jam tą sako.

Visatoje viskas tobulai sutvarkyta, mažiausia dalelė turi savo paskirtį ir yra reikalinga. O kam reikalinga visata? Nežinau. Visata man nerūpi. Gal ji beprasmė. Aš pats sau esu prasmingas ir noriu žinoti, kam esu. Dirbu įvairius darbus, pradedu juos ir pabaigiu, o gyvenu aš visą laiką, nei pradedu, nei pabaigiu ir todėl gyvenimas man yra svarbiausias ir labiausiai man rūpi. Išminčiai, kurie tiki Dievą, ir tie, kurie Jo netiki, sako, kad gyvenimas yra kančia, o pasaulis yra ašarų pakalnė, ir laimingiausias yra tas, kuris nėra gimęs. Gyvenimas yra beprasmis Sizifo darbas, sako egzistencialistai. Tai kam gyventi? Gyvenimas žmogaus protui tampa absurdišku ir kankinančiu ritualu. Gimsta vaikelis ir suserga baisia neišgydoma liga ir nieko gyvendamas jis nepatiria, tik kančią. Bet jis dantimis ir nagais kabinasi į gyvenimą ir jo motina rauda ir daro viską, kad tik jis kuo ilgiau kentėtų. Gal motinos širdis jaučia, kad žmogui duotas vienintelis pasirinkimas – kančia arba nebūtis ir nebūtis blogiau už kančią?

•

Juliaus rašinėlyje „Spalio karoliukų trauka“ Ragelių kaimo žmonės gieda Te Deum, garbina Dievą ir dėkoja Jam. Už ką? Už gyvenimą, kurį Schopenhaueris pavadino baisia kančia? Turbūt ne. Galbūt už viltį, už tai, kad Dievas įdiegė amžinybę į jų širdį. Ne į protą, bet į širdį. …Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto… Būsimą laimę galbūt jų širdis jaučia, ir už ją jie Dievui dėkoja. Aš nebijau mirti skaitydamas „Spalio karoliukų trauką“. Jaučiu, kad manęs laukia kažkas geriau už gyvenimą.

Viskas tikslinga. Akys sutvertos tam, kad matytų, ir jos nori matyti, ausys tam, kad girdėtų, ir jos nori girdėti, liežuvis tam, kad ragautų, ir jis nori ragauti. O žmogus nori būti laimingas. Vadinasi, jis sutvertas laimei.

Ožys myli savo žmoną ir sūrus prakaitas bėga jo veidu. Jis nežino, kam tai daro.

– Žinau, – sako ožys. – Todėl, kad noriu tai daryti, nes man tai daryti gera.

Aš kaip ožys, ir jeigu manęs paklaustų, kodėl gyvenu, kodėl gyvendamas paišau, rašau, atsakyčiau kaip ožys – todėl, kad noriu tai daryti, nes man tai daryti gera.

Žmonės, kaip ožiai, atlieka ritualus, kurių prasmės jų protas nežino, bet tai nereiškia, kad jos nėra. Kodėl reikia melstis Dievui, nejaugi Jam reikia mūsų maldų? Nejaugi tobulam Dievui gali ko nors reikėti, o tai reiškia – ko nors trūkti? Mano draugo dukrytei ant veido augo auglys, jį išoperuodavo, o jis vis ataugdavo. Žmonės meldėsi Dievui, kad auglys išnyktų visiems laikams, ir jis išnyko. Pasaulyje, kuriame kenčia vaikai ir kuriame reikia valgyti savo artimą, kad išgyventum, Dievo gal ir nėra, Jis turbūt kitur. Tamsūs debesys dengia Jį, Jis nieko nemato vaikščiodamas dangaus skliautu. Turbūt ne maldos žodžiai, bet nuoširdus žmonių noras, turintis maldos formą, išgydė mergytę. Jau moksliškai pagrįsta, kad mintys turi materialią formą ir gali veikti esančius išorėje.

Monsinjoras Svarinskas, paminėtas rašinėlyje, sako, kad kovai su blogiu automatas kartais labiau tinka už maldą. Ir žemę padaryti Dievo karalyste taip pat automatu galima. Visus filosofus, ir religinius, ir pasaulietinius, visus, kurie nelaimingi, kuriems gyvenimas yra kančia, reikia iššaudyti kaip nuvarytus arklius, kad patys nesikankintų ir kitų nekankintų. Ir liks žemėje tik laimingieji, ir taps žemė Dievo karalyste. Ir neliks žemėje kančios, ir vaikščios visi palaidais iš laimės viduriais ir dovanos vienas kitam apakinančias šypsenas. Ir taps žmonės savim patenkintais sočiais ir šiltais katinais. Tegul geriau monsinjoras Svarinskas mane nušauna. Kančia yra kūrybos, panašumo į Dievą priežastis. Man reikia kančios, noriu į Dievą panašus būti.

Nieko man nėra pasaulyje gražesnio už liūdesį. ►

► Važiuoju troleibusu ir matau vienišus lietuvius liūdnais veidais. Nelaimingi jie. Ir nenori jie būti laimingi, kai kenčia vaikai. Širdys jų dar plaka. Tuo jie gali didžiuotis. Savo liūdesiu. Savo gebėjimu jausti kitų skausmą. Daugiau didžiuotis jie neturi kuo.

•

Ir Dievas, atėjus metui, irgi įsileidžia mūsų kraują į savo gyslas. Ką tai reiškia, bent jau mums, kartais ima ir pasirodo. Tik ko daugiau – gražumo ar siaubo.

Ko gyvenime daugiau – blogio ar gėrio, kančios ar laimės? Herakleitas pasakė, kad blogis ir gėris yra viena. Tas pats dalykas yra ir kančia, ir laimė. Ir iš tikrųjų. Gyvenimas tą rodo. Debesis ir ledas. Jie atrodo tokie skirtingi, o iš tikrųjų abu yra vanduo. Laimė ir kančia. Gyvenimas iš jų padarytas. Laiminga vaikystė su trumpalaikiais paverkimais, o po to skausminga paauglystė, tikrasis gimimas, žmogaus pradžia, kai jis pamato, kad gyvenimas yra visai ne toks, apie kokį jis svajojo, ir tada kaip stichinė nelaimė užgriūva pirmoji nelaiminga, todėl tikra meilė, kuri reiškia, kad manęs nemyli, nes esu nevykėlis. Nusivylimas savim. Gilioji kančia. Keli mano pažįstami žudėsi, kai kurie ir nusižudė, kai ta kančia pasidarė nebepakeliama. O paskui, kai žmogus pasensta ir jam lieka tik nyki pabaiga, tos kančios jis ilgisi kaip didžiausios laimės. Jaunasis Verteris, jeigu nebūtų nusižudęs, turbūt savo beviltišką meilę Lotai prisimintų kaip gražiausią savo gyvenimo laikotarpį. Koks aš buvau laimingas, kai galėjau šitaip kentėti, sakytų jis. O gilioji kančia – nusivylimas savimi – juk yra tobulėjimo priežastis.

•

Skausmas yra blogai, malonumas yra gerai. Aišku. Skausmas ir malonumas visiškai aiškūs. Visi gyvi sutvėrimai siekia malonumo ir vengia skausmo.

Vaizdelis, teikiantis malonumą akims, garsų derinys, teikiantis malonumą ausims, ir apskritai menas, teikiantis malonumą, lengvai „suprantamas“ visiems.

Meną, teikiantį laimę, reikia išgyventi, kartais skausmingai. Tokį meną „suprasti“ reiškia patirti išgyvenimą kurį patyrė menininkas jį kurdamas. Kančia ir laimė. Vienybė priešybių, iš kurių visata ir žmogus padaryti.

•

– Mikalojau, bet būna ir laiminga pirmoji meilė.

– Tai ne meilė, todėl, kad joje nėra gyvenimo esmės – kančios. Visos mano pirmosios meilės buvo nelaimingos. Turėjau draugą – gražuolį, kurį mylėjo visos mergytės, merginos ir moterys. O jis nemylėjo nė vienos. Labiausiai gyvenime noriu vieno dalyko, sakė jis, – įsimylėti. Taip ir numirė jis nepatyręs meilės. Kančios jis nepatyrė ir Dievo nepatyrė. Ko vertas toks gyvenimas?

•

Aš pavydžiu Juliui jo išgyvenimų. Aš nenoriu jų išgyventi, noriu būti juos išgyvenęs. Aš klausiau jo apie kalėjimą ir tremtį, jis sako: tai buvo jaunystės nuotykis. Apaštalas Paulius nebėgo iš kalėjimo, nes kalėjimas arba laisvė yra tik žmogaus viduje, kur ir pats žmogus. Ir kuo žmogus mažiau priklauso nuo to, kas yra išorėje, tuo laisvesnis jis yra. Žinoma, kas ciesoriaus, ciesoriui. Aš taip išvedžioju: ciesorius yra mano kūnas, ir aš moku jam duoklę, bet neprivalau mokėti didesnės, negu esu priverstas. Ilgus metus kalėjęs žmogus prisiminė kalėjimą kaip vertingiausią patirtį ir atrodo, kad ten jis buvo laimingiausias. Kalėjime jis sutiko žmonių, su kuriais kalbėjo, ir pokalbiai su jais lavino jo sugebėjimą mąstyti ir būti žmogumi. Galbūt monsinjoras Vasiliauskas ilgėjosi tos akimirkos, kai žmogžudys, ilgai buvęs vienoje kameroje su juo, pasakė: aš irgi žmogus. Ir žmogžudys galbūt ilgėjosi tos akimirkos, kai jis patyrė Dievą, esantį jame.

Vis galvoju ir ne kartą kalbėjau apie tai, kodėl žmonės, kurie daugiausia kentėjo Dievo sukurtame pasaulyje, labiausiai Jį myli ir kunigais pasidaro. Juk turėtų būti atvirkščiai. Tai gal kančia nėra blogis, kaip priimta galvoti? Gal ji yra gėris, atveriantis Dievo buvimą? Gal žmonės patirdami vargą ir Dievą patiria, ir per skausmingą jų patirtį galbūt gyvoji, ne protu suvokta tiesa jiems atsiveria ir juos valdo. Pirmieji krikščionys, vyrai ir moterys, paprasti žmonės, ne herojai, deginami neatsisakė juos valdančios tiesos.

Ar gali žmogus turėti tiek stiprybės tik savyje ir tik iš savęs?

Ir aš galvoju, kad jeigu Julius, nors jaunesnis už mane, bet daug daugiau gyvenęs, protingas, įvairiose srityse išprusęs, ne fanatikas, tiki Dievo buvimu, tai gal ir man verta susimąstyti. Patikėti tuo, ko niekaip negaliu patirti, tik jausti esant.

Kai buvau vienuolikos metų, mirė mano Mama. Buvo šiltas rugsėjis ir aš pasislėpiau alyvų krūmuose nuo užuojautos kupinų žvilgsnių ir man svetimo pasaulio, kuriame jau niekada nebus Mamos, ir buvau toks nelaimingas, kaip niekad, o paskui toks džiaugsmas mane apėmė, kokio iki tol man taip pat neteko patirti. Ir aš galvoju, iš kur tas džiaugsmas, juk turėjo būti jam priežastis, ir jaučiu, kad tai buvo nesuvoktas prisilietimas prie amžinybės, to, ką, Juliaus žodžiais, mes švenčiame – tai, ko negalime suprast nei pakeisti. Toks grynasis žinojimas, kad Mamą dar sutiksiu ir man gėda bus jai į akis pažiūrėti.

Nežino turbūt žmogus svarbiausių dalykų, tik kartais jaučia.

Per žmones, kurie daug patyrė, kiti Dievą patiria. Gal tuo metu, kai žmogus kenčia, Dievas įleidžia savo kraujo į jį ir suteikia jam galią patirti kitų žmonių skausmą ir džiaugsmą kaip savo. Atpirkimo ožiais jie tampa. Gal Jėzus buvo žmogus, tik Dievo kraujo jame buvo daugiau negu kituose ir visų žmonių kančią jis galėjo kentėti už juos.

Sunku man viską, kas vyksta, paaiškinti pačiam sau, o paaiškinus patikėti. Dieve, duok man proto, kad suprasčiau, kam visa tai, kas yra.

Autoriaus piešinys

Šventųjų dulkių šaly

Amalatma das nuotrauka

Vaikystėj klaidžiodavau po Vilniaus senamiestį ieškodama vis to paties kvapo iš indiškos krautuvėlės – smilkalų, arbatų, prieskonių, – tarsi užmerktomis akimis, niekaip neprisimindama, kur tai galėjo būti, kur tai kaži kada buvau užtikusi. Pilną slaptingų daiktelių ir užburtų kampų, kaži kur už gatvelės, už posūkio, už tos senamiesčio realybės, už tos miesto realybės – tarsi tos kitos užuomazga, ji kažkur plytėjo ir buvo šviesi lyg kibirkštis, kažkada žybtelėjusi netoli mano širdies. Tada, kai pagavo, maniau tik susapnavusi kažką egzotiško, šilto ir minkšto – jau tada kaži kokia ezoterinė krautuvėlė buvo tai, kas paliesdavo širdies gelmę – per liūtį, per šiltą ir drėgną liūties zoną, per senamiesčio tarpeklius, apipelijusių sienų labirintus, mėgstant patekti kitur, negu planavai.

Kartais klaidžiodama gatvėmis tarsi miesto venomis išgirsdavau tą dvasinės širdies pulsą – gatve tarsi upe praplaukdavo harinama*, skimbčiojant karatalams ir mušant būgnams, kartodavosi ta pati užburianti mantra – gal išties jos, tos palaimingos procesijos, ilgėjausi – ne krautuvėlės, iš kurios irgi girdisi švelniai skimbčiojantys varpeliai. Tos transcendentinės upės ilgėjausi, plaunančios gatves ir širdį, – tik dar tada, norint plaukti iš paskos, protas sustabdydavo, sudarydavo užtvankas ir vėl likdavau pati su savimi, su ta dvasiškai beore erdve ir paieškomis to, kas jau, galima sakyti, rasta. Tas jausmas buvo stiprus, tas noras keliauti, amžinas noras eiti iš skvero į skverą – visą dieną tai iškvepiant vieną kiemą, tai įkvepiant palangių dvelksmą – beveik nesutinkant praeivių.

Jau tada, vaikystėje, tos paieškos buvo amžinas noras judėti – kelionės, vietos, kraustymaisi, hipiavimai, festivaliai, kelionė autostopu į Iraną – krikščionybė, budizmas, joga, – visa ta kelionė, kai širdis tiesiog alksta, ieško šaltinio, todėl kūnas sutinka keliauti. Ir štai, apkeliavęs įvairias vietas, jis kartu su siela vėl atsiduria tolimojoje Indijoje, dabar jau nebe krautuvėlėje tokiu pavadinimu.

•

Iš mečečių garsiakalbių sklindantys maldų garsai, laukinių gyvūnų kvykavimas laukuose, švelnūs garsai iš žolių, mėnulio ir žvaigždžių lengvas ūkavimas ir iš tolo ataidintys pučiamos kriauklės, kviečiančios į mangala arati, garsai – susipynę liejas į širdį, ir užliūliuotas protas jau irgi nori melstis, nors taip ilgai tūnojo savo saugiam dėžučių šešėlyje. Mintyse apie buitį ir daiktus, įvairiose spekuliacijose ir ateities planų brėžiniuose, tinkluose ir schemose paskendęs ir paskandinęs širdį, atsigauna ketvirtą ryto vėsiame Indijos žvaigždžių šešėlyje, kai minu dviratį dulkėtu keliu iki milžiniškos kupoluose paskendusios šventyklos – joje jau aidi pučiamų kriauklių garsai, ir aš šiek tiek greičiau pradedu minti, kartu greičiau suplakusi širdis pradeda mušti mantros ritmu. Beveik pasiekusi šventyklą jau iš tolo girdžiu didelę minią, giedančią:

Samsara davanala lidha loka

                                tranaya karunya ghanaghanatvam

Kas išvertus: „Dvasinis mokytojas gauna palaiminimus iš malonės vandenyno. Tarsi debesis lydamas gesina miško gaisrą, dvasinis mokytojas gesina liepsnojančią materialios egzistencijos ugnį.“

Ir aš vis dar mindama jaučiu, kaip liepsna švelniai, o kartais grėsmingai kutena mane, ir dar negalėdama iki galo atsiduoti lietaus debesiui, kuris viską iškart nuplautų, kenčiu, nors žinau, kad viskas jau daugybę kartų kartojosi. Jau šitiek gyvenimų gyventa – su šitiek vyrų ir moterų. Tiek šeimų turėta, tiek vaikų – skirtinguose miestuose, skirtingose šalyse, daugybę kartų dūžtančia širdimi, jos duženoms sukantis ore kaip dar vienai karuselei, – besikartojančių gimimų ir mirčių rate aš vėl užmirštu, kas esu, ir kai man duoda atsisėsti ant naujos sėdynės, vėl mielai prisėdu, negalėdama pasakyti ne tam, kas iš tiesų jau taip atsibodę.

Na dar kartelį, na dar prasisuksiu, tik vėl pabandysiu – ar tikrai taip jau skausminga, kai šaltas žiemos vėjas bučiuoja skruostus ledo srove? Jau vakar bandžiau, bet tokiu stiprumu įraudusius skruostus dar kartą degins minus trisdešimt. O kartais per liūtį besisukdamas sušlampi labiau, nei būtum ant žemės, – šaltas vanduo permerkęs kiaurai odą ir kaulus, prasiskverbęs ligi plaučių lėtomis bangomis plauna ir kaulų smėlis byra kaip laikas. Ar dar sutiksės širdelė ritmingai, kaip vėjo sūpuojamas paukščių namelis?..

•

Keliauti mėgau visada. Tad ilgainiui pradėjau keliauti, plaukti stebuklinga švento vardo upe – taigi vaikščioti į tas dainuojančias procesijas, harinamas, kurias kažkada mačiau magiškai judančias senamiesčio gatvėmis. O visos upės teka į vandenyną, tad ir aš tokį priplaukiau – galų gale atsidūriau Indijoje, tiksliau, vietoje, kuri netgi nebėra Indija, tačiau yra ne šio pasaulio dalis. Tai dvasinio pasaulio manifestacija: miestas Majapuras – šventų vardų vandenynas. Būtent čia gimė auksinis Viešpaties avataras (įsikūnijimas), atėjęs duoti visiems meilės Dievui, aukščiausios jos formos – premos. Nes aukso gymio Čaitanja (kitaip – Gauranga) savo malone visą pasaulį užliejo sankirtanos liepsna – pradėjo kolektyvinį viešą šventų vardų giedojimą. Tai toji saulė, iš kurios į visatą sklinda spinduliai – ir dabar, patraukta nepaprasto Viešpaties spindesio, esu atnešta į šią žalią Indijos žemę, toliau dainuoju čia, dainuoju ir groju spindinčiam nuo Gaurangos malonės peizaže.

Viešpats Čaitanja, kurio vienas iš vardų yra Gaura Natavara (tai reiškia – pats geriausias šokėjas), iš tikrųjų yra be perstojo šokantis Dievas. Jis yra malonės vandenynas, todėl nuolat skleidžia nektarišką spindesį – jį pamačiusieji iškart pradėdavo dainuoti ir šokti, panirdami į ekstazę. Tai ekstazinis Viešpats. Jam, šokančiam iš ekstazės, plaukai stojosi piestu, kūnas drebėjo, prakaitavo, o iš akių bėgo ašaros.

Visas eteris pripildytas kirtano garsų, iš visų pusių skamba įvairios melodijos, mridangos ir karatalų (tai tokie instrumentai – būgnas ir metaliniai žvangučiai) kaukšėjimas, ir visa tai tarsi sukasi aplink Gaurą, kuris yra visur pasklidęs ir šoka.

Amalatma das nuotrauka

Tais rytais, po pirmosios maldų dalies, išėjęs mantros kartoti į lauką, gali patekti į indiškas didelių bananų lapų ir kitokių medžių girias, kur švelniai krintanti saulės šviesa nupiešia atokaitos vietą pulkeliams karvučių – jos, paliestos Gauros premos, svajingai linguodamos ilsisi, sugulusios giraitėj, ir būna, kad važiuojant dviračiu taip stipriai užlaiko žvilgsnį, jog tenka sustoti, nulipti nuo dviračio ir žiūrėti į jas. O jei dar anksčiau išeini, miško pakelėse pamatai vietinius deginant laužus – spindi tamsūs veidai virš žibančio ugnies kamuolio. Atsimenu vieno švento žmogaus mintį, kad jei norime išvirti puode sriubą, vieno uždegto pagaliuko jam kaitinti nepakaks, tačiau kai uždegi jų daug, laužas įsiliepsnoja ir sriuba išverda. Taip, šiame amžiuje labiausiai malda veikia tada, kai šventus vardus giedame kartu – tai yra sankirtana jagja, didžiausia auka, kuri yra labiausiai pamaloninanti Viešpatį, stipriausiai liečianti širdį, lydanti akmenis joje ir plaunanti žemės grumstus. Šrila Prabhupada, atnešęs ugnį į visą pasaulį, sakė, kad turime uždegti gaisrą – šventų vardų gaisrą, kuris sudegins kalijugos, šio tamsaus amžiaus, dvasinio nuopuolio, nešvarą. Šios kalijugos trukmė jau 432 000 metų, o pasaulyje buvo dar kitų jugų prieš tai – daugybė – ir man, atsimenančiai visus tuos istorijos vadovėlius, kuriuos mokykloje reikėjo kalti, keista suvokti, kad laikas bėgo ir išsukdavo vis naujas spirales, tačiau tiek laiko niekas nežinojo švento vardo, kuris jau tūkstantmečius sukosi ir ekstaziškai lydė širdis kitame pasaulio gale. Čia viskas vyko ir kūrėsi – šalys, valstybės, valdovai ir karai… Tačiau siela miegojo.

Užsisvajoju bežiūrėdama į laužus, o jau švinta. Keliu pro mane prarisnoja du drambliai. Sakau jiems „Harė Krišna“ – manau, išgirdo, bet jei prašysiu jų kartoti mantrą, greičiausiai nepradės, nors kai Viešpats Čaitanja keliavo per Indijos girias ir miškus šokdamas ir dainuodamas, patyrę nenusakomos vibracijos, sklindančios nuo Jo, galią, ėmė giedoti ir miško žvėrys.

Amalatma das nuotrauka

Taip žalia ir sunku patikėti, kad dabar žiema – už nugaros spindi bananų giraitės, o prieš akis toluma išsiskleidžia laukų vaizdu – ta žaluma, tas salotinis ryškumas užburia akis kartu su dangaus mėlyne, ir pamažu kylanti kaitra, tarsi baltindama orą, iš gilumos ištraukia horizonte milžinišką naujai statomą pagrindinę šventyklą su melsvai spindinčiais kupolais. Tai Indijos širdis.

Ir kai tekant raudonai Gaurangos saulei sėdėdavau ant joga pitos (šventyklos, kurioje gimė Viešpats Čaitanja) stogo – paties švenčiausio, bent jau man, taško Visatoje, – jausdavau, kaip rausvai nusidažantis kundos (švento ežerėlio) vanduo spindėdamas duria man širdį malonės spinduliais, o kartojama mantra toje vietoje, rodos, pati ima kartotis širdyje, besisukdama vijurkais. Mintyse šoka Viešpats su savo amžinais palydovais – ten, saulei nušviečiant ypatingos istorinės vietos „Šrivas Angam“ stogus, kur užsidarę dienom ir naktim be perstojo giedodami šventus vardus jie šoko, viską užmiršę apimti ekstazės (netgi tai, kad įsiutę musulmonai buvo įsiveržę ir juos sumušę, sudaužę mridangas). Visa tai jau praėjo, jau užmaršty, nes malonė daug stipresnė ir ištirpdo visas praeities apnašas.

Dabar ten rytais iš mečečių sklinda jaudinantis giedojimas, tik dabar musulmonai ne tokie grėsmingi, tiksliau, visai nebegrėsmingi. O ir tada, kai musulmonai užpuolė giedančius Čaitanjos sekėjus, jų vadas pajuto Jo malonę ir jėgą, puolęs Jam po kojomis atsiprašinėjo, ir sankirtanos judėjimas turėjo galimybę plėstis. Tuomet Čaitanja sakė – šventas vardas pasklis po visus miestus ir kaimus. Jis sklinda erdvėje kaip cunamis, nuplaudamas namus nuo namų, žolę nuo žolės, medžius nuo medžių. Nuplaudamas tą kažką, kas juose nėra skaidru, ir palikdamas visur sklandančias, susipynusias ir spindinčias sielas. Jos yra visur – medžiuose, žolėje ir gyvosiose būtybėse. Iš tikrųjų tik jos ir yra, tačiau mūsų sąmonė padengia jas tam tikrais pavidalais ir formomis, ir jos, būdamos tuo, kas nėra, mumyse kenčia ir šnypščia, norėdamos tapti, norėdamos, kad mes suprastume jas, taip susijusias su kitomis ir su mumis pačiais. Nukritus tam sluoksniui, kuris dengia, patys patirtume meilę joms ir meilę tam, kas mūsų širdyje giliai tūno ir stebi – ta siela, plauko galiuko tūkstantosios dalies dydžio, nesiskirianti nuo visų kitų sielų aplinkui. Ji pradeda džiaugtis išgirdusi šventą vardą, o pamažu giedodami vis ilgiau ir ilgiau mes pradedame atpažinti, pradedame po truputį atsiminti. Iš gilios užmaršties pabudusi akimirka džiaugsminga – lašas po lašo, garsas po garso pratašo tą sunkų sluoksnį, gaubiantį ir slepiantį ją – mažytę, bet amžiną begalinę palaimą.

Čia visa erdvė tarytum išraižyta praėjusios harinamos paliktu energiniu ruožu – tarsi žydrame danguje praskridus lėktuvui nubrėžti balti takai. Dvasinė šventos vietos erdvė nuolat išklota malonės takais, į kuriuos nori ar nenori pateksi, ir kiekvieną kartą susilietus šoktelėjanti iš nesuvokiamo džiugesio širdis gyja nuo tos taršos, kuri neleidžia suprasti, kad nesu šitas kūnas, šitas protas, šitas intelektas. Kiekvienąkart siela šokteli iš džiaugsmo ir šoka. Taip visi, visi Navadvipoje šoka, nes niekas negali išvengti susilietimo su be perstojo trykštančios malonės takais, linijomis, debesimis. Aš taip pat – nežinau, už ką ir kodėl, kažkokia poetėlė iš Lietuvos, vis judu Dievo nubrėžtomis trajektorijomis, kurios atvedė mane čia, iki šventųjų dulkių šalies, – nors jau visą laiką ir prieš tai traukdavo mažutės senamiesčio krautuvėlės, kur parduodavo indiškus daikčiukus ir nuolat kvepėdavo smilkalais, o į dėvėtų rūbų parduotuves pritraukdavo ilgi raštuoti sijonai. Tačiau čia ne tik praėjusių gyvenimų trauka. Visai nesvarbu, ar būtum indas, lietuvis, vokietis ar azerbaidžanietis, vis tiek po šitais apvalkalais gyvena siela, įgyjanti vis kitus kūnus, keliaujanti po šią ir kitas visatas.

Tačiau kaip cukraus dharma yra saldumas, o druskos – sūrumas, taip sielos dharma, prigimtis, yra tarnystė Viešpačiui – kad ir kokioj terpėj pabersi druskos, ji viską pasūdys, o ne pasaldins. Kad ir kur gyventų gyvoji esybė, kad ir kokią tapatybę turėtų ar su kokiu kūnu save tapatintų – ir net jei nesielgtų su siela pagal prigimtį, – prigimtis išliks ta pati. Arbatą irgi galime sūdyti, jei patinka, tačiau visiems labiau patinka saldi. Sielai saldu būti tuo, kas ji yra.

Todėl sielai ypač saldu būti čia, šventųjų dulkių žemėje, kur arbata labai saldi, nes ši vieta nesiskiria nuo Viešpaties, tai jo amžinųjų žaidimų vieta. Todėl ir aš, pajutusi natūralų potraukį šiai vietai, leidausi būti traukiama. Ir dar niekad nebuvau laimingesnė, kaip ir cukrui malonu ištirpti – taip mane čia maišė ir maišė didžiuliai malonės srautai, o aš vis tirpau, tirpau ir tirpau… Pamažu gal suprasiu, kas iš tikro esu, kai išsimaišys ir išsigrynins tie sluoksniai, gaubiantys mane, – tie, su kuriais save klaidingai tapatinu. Kybant čia, šioje ypatingoje vietoje, ta karuselė, apie kurią kalbėjau prieš tai, – ta, į kurią vis sėdu savo noru ir kuri besisukdama gimimais pakartoja gyvenimus, – pradeda lėtėjančiai suktis.

Kai pradedi dvasinį kelią, o ypač jei sutinki dvasinį mokytoją – kažkas tarsi pulteliu išjungia besisukančią karuselę, tačiau iš inercijos ji dar kurį laiką sukasi. Taigi ir mūsų gyvenimas, karma, dar egzistuoja, nors iš esmės jau yra atjungta – tačiau visi įvykiai, kurie dabar įvyksta ir yra žvaigždžių nulemti, tarsi žaidimas švelniai suspindi permatomos visatos skliaute, užsižiebia lyg žvakutės ir gęsta, vis artindami tą akimirką, kai net nepastebėsim, kaip suprasime, jog jau esam grįžę pas Dievą. Šventoms asmenybėms, visiškai realizavusioms save, jau nebesvarbu, kur būti – ar materialiame, ar dvasiniame pasaulyje. Jos, net būdamos čia, gali būti visiškai Dievo sąmonėje, taigi jos jau ir yra grįžusios. Jų karuselė sustojusi, jos išlipusios iš jos, seniai nebemato jos nutolusios ir užklotos sniego kristalų sluoksniais. Jų širdys švyti iš palaimos, ir jos yra amžinoje tarnystėje. Tokių asmenybių yra Majapure, Navadvipos žemėje, ir susitikdami, bendraudami su jomis turime galimybę pajusti atspindžius to, ką jaučia jos, ir taip suprasti savo tikrąją prigimtį. Tai ta vieta, sielai išgryninta patogi terpė, tarsi žuviai vandenynas, į kurį įšoki, ilgai prieš tai vargęs ant kranto. Ji – ne šio pasaulio dalis.

Ilgiuosi, nuolat ilgiuosi Nadijos žemės, dvelkiančios meilės fontanu, geltona Gauros prema.

(Užrašai apie nieką)

Kai gana retai tenka keltis neįprastai anksti, nes laukia ypatinga kelionė, pakirdęs matau, kad viskas aplinkui vos vos kitaip: tapetų atspalvis kitas ir kilimas kiek pasislinkęs, ir katės žvilgsnis kažką slepia, ir tada kyla mintis, kad gal esu gretimoje tikrovėje.

Šie kerai gana greit išsisklaido, bet išlieka atotrūkio nuotaika. Kaip vaikystėje laukiant ko nors nepaprasto.

Lapkričio pabaigoje iš Vilniaus išvažiavau septintą ryto, ir tik vėliau po truputį ėmė švisti. Visada mįslingas toks lėtas kraštovaizdžio atsivėrimas pasaulio šviesai. Nėra nė vienos akimirkos, kurią galėtum pasakyti: stop, nuo dabar prasideda ėjimas iš tamsos į šviesą. Nėra akimirkos, kurią galėtum tarti: dabar jau daugiau šviesos negu tamsos. Ir negali pagauti tos akimirkos, su kuria patvirtintum, kad dabar jau baigėsi visos nakties tamsumos bei prieblandos ir prasidėjo dienos šviesa. Nefiksuojami tie momentai, bet neišdildomai smelkiasi į sąmonę lėtas švitimo vyksmas važiuojant per laukus, tik vos diskretiškai apibarstytus sniego… Ir tik kai tolumoje iš nebūties atitirpsta sustingusios sodybos su vos juntama savita gyvenimo alternatyva – o juk aš galėjau būti ten gimęs, ir tada tiek daug visko kitaip… tik tada sugrįžti į šiltą automobilio jaukumą, bet nežinai, kaip būtų geriau.

• ·

Čia rašytina apie šviesos ir orų slinktis, apie dienos atšvaitus sąmonėje, apie nenumaldomą ir nepastebimai lėtą gamtos eigą, apie nepagaunamą šviesos ir tamsos kaitą, apie tai, ko beveik nėra, kas artėja prie nieko.

• ·

Užplūsta sapnai, kuriuose nebūtose vietose susitinku su gyvais ir mirusiais žmonėmis, ir visi tie lėti susidūrimai tik sapne atrodo normalūs, o pabudus su tokiu pat efemerišku vėju nuplevena į nematomą tolį. Apninka nejauki mintis, kad sapnai yra pašnekesiai su demonais ir angelais.

• ·

– Jis išėjo degtukų ir nebegrįžo.

– Kas yra degtukai?

– Degtukai yra kuklūs ugnies nešėjai.

– Kam reikia ugnies?

– Ugnies reikia prisidegti cigaretei.

– Kas yra cigaretė?

– Cigaretė yra sielos tamsos ugnių gesintuvas.

– Kas yra sielos tamsa?

– Sielos tamsa esi tu.

Ar tai sapnas, ar perskaitytas dialogas? Atsikėlęs ir pažvelgęs pro langą matau, kaip tingiai linguoja trijų beržų viršūnės – netobula, bet nuoširdžia pastanga sinchronizuotis, man negirdint jų intymaus šnarančio lapų pašnekesio.

Ir tada smelkiasi nuojauta, kad mano gyvenimas yra ne įvykiai, ne visiems regimi džiaugsmai ir skauduliai, o tos sapniškos būsenos, tos prasmę atmetusios gamtos laikų skaidrumos ir nepagaunamos slinktys, neapčiuopiama skraiste užklojančios mano gerus darbus, o ypač nuodėmes.

• ·

Apie lėtą dienos slinktį į vakarą rašė Henry Jamesas romane „Moters portretas“:

Didžioji dienos dalis jau išdilusi, bet užtat likęs pats gerumas. Sutemos dar toli, vasarinis saulės srautas jau atslūgęs, oras pasidaręs gaivus, šešėliai ant tankios šilkinės žolės ištįsę. Jie ilgėjo pamažėle ir žadėjo atilsį, gal tokiu laiku ir suteikiantį tam vaizdui ypatingo žavesio. Kartais tas metas – nuo penktos valandos iki aštuntos – yra lyg trumpa amžinybė […] (vertė Auksė Mardosaitė).

• ·

Было около шести. Воздух в комнатах по-сумеречному тяжелел. „Buvo apie šeštą. Oras kambariuose prieblandiškai sunkėjo“ (Vladimir Nabokov).

Tą vasarį sėdėjau nedidelėje salėje, pro ausis praleisdamas auditorijai kalbančio žmogaus žodžius, ir žiūrėjau pro langą, veikiau stiklinę sieną. Kieme stūksojo senas penkiaaukštis, matyt, prieškarinis, ir toliau dar panašių namų, bet daugiausia ploto užėmė skaisti žydrynė. Ir per tą valandą nuo penkių iki šešių nejuntamai, bet atkakliai temo. Iš pradžių dangus lyg ir nesikeitė, tik tie mūrai – rusva smėlinė ir pilka smėlinė spalvos – ėmė įgyti lyg ir tamsesnį atspalvį. Tada tamsa smelkėsi iš jų sienų, atominėmis dalelėmis sklido pažeme, o dangus keitė atspalvius pagal savo melodiją – iš šviesios į sodriai mėlyną, ultramariną, galiausiai tamsiai mėlyną, vis labiau tamsėjančią.

• ·

Tam tikra prasme antraštė „Užrašai apie nieką“ – pretenzinga, todėl ji pastumta tikrajai antraštei po apačia. Reikia pasiekti ypatingą būseną ir rašto meistriškumą, kad galėtum rašyti apie nieką. Tai gebėjo senovės kinų ir japonų poetai. Jų kuklios eilės bylojo apie dienos ir nakties atšvaitus sąmonėje, apie gamtos kaitą, apie vis pasigirstančią ir nuščiūvančią priešaušrio svirplio kalbą, apie bananų giraitėje gimstančius pirmuosius lietaus garsus, apie tai, ko beveik nėra.

• ·

Vasara, langas į erdvų kiemą tarp daugiabučių pravertas, sėdžiu prie kompiuterio ir, nustojęs dirbti, įsiklausau į garsus. Gatvių eismo ūžesys tolimas, ir tik retkarčiais iš jo prasimuša atskiri ūžtelėjimai. Bumbsi krepšinio kamuolys, iš kažkur atsklinda slopūs žoliapjovės garsai ir nuščiūva užgožti žaidžiančių vaikų šūktelėjimų, tada vėl viskas sugula į vieną audinį, iš tolimo eismo ryškiau suriaumoja vienas garsas, dar kažkoks mįslingas girgžtelėjimas, atskiras šūksnis, retkarčiais kažkas vėl girgžteli, dar kartą pasigirsta žoliapjovė, atsikartoja kažkoks neaiškus lyg ir vyrių cyptelėjimas. Kažkas įkyriai, bet monotoniškai kažką aiškina, žodžių nepagauni, tik balsą, virstantį archetipiška viską bandančio atskleisti žmogaus raiška, lyg ir siekiu paaiškinti patį pasaulį, ir vėl bumbsi kamuolys, visi tie garsai vėl prislopsta, ir viskas galiausiai susilieja į raminantį svaigiai ritmišką gaudesį.

Ar tai yra miesto gyvenimas, ar rytietiška meditacija?

• ·

Būdamas studentas anglistas, savaime aišku, nesidomėjau Robertu Louisu Stevensonu, kurio pasaką apie lobių salą transliuodavo televizija, bet atsitiktinai į mano akiratį patekęs eilėraštis „The Vagabond“ suviliojo romantiška klajūno laisvės raiška (All I seek, the heaven above / And the road below me).

Iš tikrųjų dauguma jo eilėraščių yra naivūs ir, tarkime, pernelyg paprasti, bet kai kuriais geriausiais atvejais Stevensono poezija lyg ir jaukesnė, intymesnė, mažiau pretenzinga negu didžiųjų anglų romantikų (tarkim, tai vėlyvasis romantizmas).

Stevensonas, gyvenimo (gana trumpo) pabaigoje nukeliavęs į vieną iš Polinezijos salų, ieškodamas palankesnio klimato savo sveikatai, vis dėlto ilgėjosi atšiauraus, darganoto gimtojo Edinburgo, kurio žiemos orus sueiliavo taip:

The belching winter wind, the missile rain,

The rare and welcome silence of the snows,

The laggard morn, the haggard day, the night,

The grimy spell of the nocturnal town

Įtaigiais pilkais potėpiais atkurta nykuma. The laggard morn, the haggard day, the night. Ataidinti vidiniu rimu, ši eilutė taupiai įvaizdina slegiamai vangiai brėkštantį rytą, savo neilgą tarpsnį sunkiai velkančią apniukusią dieną, apskretusį nakties metą… Ir vis dėlto jis to ilgėjosi – gyvendamas saloje, kurios gamta ir orai turi rojaus požymių.

• ·

Visos tos lėtos nepagaunamos slinktys – iš nakties į dieną, iš pavasario į vasarą ir iš vasaros į rudenį, iš giedros į darganą – primena dar lėtesnes žmogaus gyvenimo slinktis. Čia tas pats – niekaip neužfiksuosime tos dienos, kai baigėsi vaikystė, kai jaunuolis nebe jaunuolis, kai pusamžis žmogus tapo senu žmogumi. Kai kas sako, kad senatvė ateina tada, kai daugiau galvoji ne apie ateitį, o apie praeitį. Tai pasireiškia ir veiksmų pabaiga, bet ji iš anksto nežinoma. Paskutinį kartą slidinėdamas dar nežinai, kad tai paskutinis kartas, taip pat ir paskutinį kartą mylėdamasis, paskutinį kartą sėsdamas prie vairo, paskutinį kartą savo kojomis išeidamas iš namų, paskutinį kartą užmigdamas…

• ·

Philipo Rotho romano „Everyman“ personažas mąsto apie tai, kaip prisigėrusi tablečių nuo skausmo nusižudė jo pažįstama sena moteris, nebegalėdama pakęsti nuolat ją kankinančių skausmų:

Gal ji buvo nuolankiai susitaikiusi ir susimąsčiusi, svarstė jis, narsiai viską palikdama, gal net šypsojosi verkdama ir prisimindama visus džiaugsmus, viską, kas kada nors ją jaudino ir teikė malonumą, mintyse regėdama šimtą kasdienybės akimirkų, kurios tada mažai ką reiškė, bet dabar atrodė ypatingai skirtos užlieti jos dienas paprasta palaima? O gal jai neberūpėjo tai, ką palieka? Gal nejautė baimės ir tik galvojo: galų gale liovėsi skaudėti, pagaliau skausmas išnyko, ir dabar man tereikia užmigti ir pasitraukti iš šio stebinančio pasaulio.

• ·

Paryčiais tamsoje pabusdavau per anksti, pasaulis už lango dar tik beveik negirdimai sporadiškai sušnarėdavo, ir imdavau skaityti, paskui vėl užmigdavau. O kai dar kartą pabusdavau ir nebegalėdavau užmigti, atsikėlęs nueidavau prie lango. Tamsoje iš aukštai pažvelgęs net nežinotum, kad sninga, tik pamatai, kaip po nulenktomis gatvės žibintų galvomis atkakliai įstrižai plūsta žemėn snaigių šuorai. Tada vėl atsigulęs klausydavausi jau atkutusio slopaus eismo gatvėje. Langai gerai sandarinti, todėl norint ką nors išgirsti reikėdavo įsiklausyti, ir tada bandydavau išskirti iš viso gausmo atskirų automobilių ūžesius, o tai veikdavo raminamai, ir aš vėl užmigdavau.

Ši individuali siela yra nedaloma ir netirpi, neįmanoma jos nei sudeginti, nei išdžiovinti. Ji amžina, visur esanti, pastovi, nepajudinama, amžinai ta pati („Bhagavadgyta“). Į saulę žvelgdama – akys pusiau merkiasi, kone nemato to rutulio, šildančio akių vokus ir spinduliais užliūliuojančio, – bandau suvokti, kiek ten egzistuoja gyvųjų būtybių, nes jeigu jos, sielos, nesudega, o egzistuoja visatoje, tuomet jų pilna ir saulė, ir mėnulis. Jeigu saulė būtų neapgyvendinta, žodis sarva-gata – „visur gyvenanti“ – netektų prasmės (Srila Prabhupada).

●

Taip jau nutiko, kad gimiau toje planetos dalyje, kur šilumos nedaug – didžiąją dalį metų žemę gaubia sniegas, lietus ir ūkai, o vasara trunka tik ketvirtadalį laiko. Tačiau kai ji, šviesa, ištinka ir pažyra šiltų spindulių srautais – tai lyg geltona laiko sala, trumpas lengvos kaitros pragiedrulis

Dovilės Bagdonaitės piešinys

pažadina iš žemės gelmių gyvybę. Žalia spalva ištrykšta iš juodumos, iš sferų, iš žemės dugne degančių branduolių ir pasilieja, pamažu išstumdama tą baltumą, pilkšvumą, tą visą iki galo neišreikštą numirusios atmosferos spalvyną. Tuomet norisi gultis į žalią gelmę ir leistis, kad kaitros upė tekėtų per kūną – užliedama visas ląsteles. Nuolat siaučiančiam protui su įkyrėjančiomis mintimis belieka ramiai nusileisti į žemės grumstą, pro švelniai sulėtėjusį širdies pulsą išsileisti lyg oro netekusiam helio balionui – tuomet belieka ir pačiai būti tokiai lengvai kaip oras. Ir lengvai, lengvai – sunkioms mintims išėjus – sugerti į save šviesos srautą, tiesiog susidurti su saule. O susilietus su saule – augti ir stiebtis. Saulei šildant nugarą, jaučiu – slanksteliai lyg tolsta vienas nuo kito ir stuburui ilgėjant aš augu. Ar pasieksiu saulę? O gal Vaikunthą, o gal… Goloką? Yra pasaka, kaip pupa išauga iki dangaus. Kas lips manimi, jeigu išaugsiu aš? Ar mano siela lips paskui kūną? Ar paskui prie dangaus prilips? Ar debesyse būna vandens? Ar saulė ištirpdo ledo planetą? Kai lyja iš tirštų debesų – aš esu tai, kas pramušė skylę danguj. Tik Dievo ieškojau, o saulė man truputį padėjo.

Šitaip ji kelia ir visą gyvą kūriniją link savęs. Augalai švelniai suka savo galvas. Ir stebiu tuos vienas kito neatkartojančius augalus – gamtoje nėra nieko vienodo, viskas nuolat besikuriančiai trykšta, ir vienas už kitą grakštesnis augalas lyg bangomis iš būties šaltinio sužysta akių rainelėse. Kartais nesėkmingai bandau atkartoti kažką, kas vieną kartą puikiai pavyko, – bet jeigu siela iš ekstazės dreba, ji negali to visko tiksliai nupiešti. Išsiliejęs vaizdas sutrikdo protą, nes kartais labai norisi to paties, kas kažkada patiko. Mieste, rodos, pristatoma daug tokių pačių namų, nors jie skiriasi, tačiau griežtos miestų linijos ir struktūros yra visai kas kita nei palaimingai chaotiškas, tobulai sukonstruotas gyvybės pulsas, atkartojantis širdies ritmą. Ir kai iš pilkųjų daugiaaukščių statikos patenki į šią dinamišką visumą – prasideda kitas gyvenimas. Nuo trobos iki šulinio, nuo šulinio iki stalo lauke, prie kurio valgai, ar nuo stalo iki pievos paskinti rūgštynių – žemėlapiais išsitiesia keliai žolynuose. Net kelias iki tualeto pasidaro palaimingas, nes pro medinio trobesio plyšius nusidriekiant laukų ir šimtamečių liepų vaizdams ar naktį iš šilto patalo išlindus, jei prisireikia – išėjus į lauką, regą užlieja padidėjęs mėnulio veidas – kūnas daro savo reikalus, o žvilgsnis keliauja po erdvę, paskendęs reginiuose protas rimsta ir leidžias ramiai lyg mėnulis.

●

Viskas taip tobulai nutapyta. Aš tik nerangiai bandau atkartoti, kaip dailininkai daro. Nes tas noras kartoti išlieka. Kūrimas yra palaiminga būsena, kurią pirmas iš tiesų patyrė Viešpats, o mes patiriam kažką, kas yra to atspindžiai. Ir nors materialią gamtą – šią kūriniją – Viešpats sukūrė tam, kad sąlygota siela galėtų joje mėgautis galvodama, jog ji yra Dievas, jog Aš yra centre, – man vis tiek šis kūrinys labai, labai patinka.

Dėl to ir atsikrausčiau gyventi į kaimą. Į kiek apgriuvusią senovinę trobą, kadaise priklausiusią kunigams ir bažnyčios patarnautojams. Viduje vėsu ir kiek tamsoka. Kuriam laikui pasislepi nuo saulės kaitros. Čia ji, saulė, paliesdama akis, prote sukuria erdvių labirintus ir vėsias šešėliuotas erdves, trapų vidaus namų natiurmortą. Ant sienos kabantys dar nuo anų laikų likę šventi paveikslai spengia širdies gelmėse ir primena: kad ir kokiuose namuose gyventum, kad ir kokį namo vaizdinį mintyse nupieštų šviesa, anksčiau ar vėliau ta visata pabirs, ir vėl liks tik siela, ieškanti namų, amžinosios buveinės.

Bet kol kas protas ieško pastogės ir bijo trobų, kuriose lietus laša pro stogą į vidų. Gal ir galėčiau pastatyti kibirus, klausytis, kaip vanduo, veikiamas Žemės traukos, kuria muziką, ir pati ištirpti tame garse medituodama, kad nesu šitas kūnas, ir svarstydama, ar žiemą pro stoge esančius plyšius gali įkristi snaigės, ar užšals puodeliuose užplikyta arbata. Gali būti, kad kūnui tai netiks, tiksliau, netiks protui, savaip suvokiančiam kūną. Protui, bijančiam, kad kūnas bet kada gali išeiti, palikti sielą. Sutrupėti ar ištirpti pakeliui nuo namų iki bažnyčios, nuo bažnyčios iki parduotuvės, nuo parduotuvės iki mokyklos. Dėl to skylės stoge turi būti užtaisytos. Nes mirties baimė stipresnė už norą grožėtis lietaus simfonija kibiruose.

Nors apleisti pastatai anksčiau labiau patikdavo, tas trupėjimas, irimas primena, kad materija yra nuolat kintanti – gimstanti ir mirštanti, vėl gimstanti. Per tas apsilaupiusias sienas, tarsi įskilusios realybės plyšius, galėdavai išvysti švytėjimą, tiksliau, jei ten, už to apleistumo, kažkas spindi – tai panašu į sielą, kuri yra tūkstantojo plauko galiuko dydžio, ji, tai saugiai pasislėpdama proto buveinėje, tai vėl širdies zonoje išnirdama, primena, kad net jei viskas – pavyzdžiui, namai – sugrius, ji išliks nepaliečiama. Sielų pilna visur, ir jei pamatytume viską taip, kaip yra, atsivertų vaizdas tarytum milijardas jonvabalių viename žemės plotelyje. 

Taip klajodama po apleistus namus paauglystėje iš tikrųjų ne to griuvimo, ne tos mirties, įsikūnijusios daiktuose, ieškojau, o tų kartais iš įtrūkių sienose iškrentančių taškų, kurie švyti ir pataiko į širdį. Taip ir pievose šiurenančiose žolėse, ir ošiančių šimtamečių liepų gelmėse, ir agrastų, serbentų, aviečių krūmynuose, ir akmenuotuose takuose, ir upių, ežerų vandenyse – visur pilna gyvybės. Viskas persmelkta sielomis. Išėjusi iš po truputį yrančios trobos, kuri yra tarytum pievos pratęsimas, kuri yra ne šiaip sienos, bet gyvas, turintis savo amžių ir ilgesingai smengantis į žemę namas, keliauju nuo žolyno prie žolyno, širdį smelkiant gydančiam visumos srautui – vėjui perpučiant kiaurai mano kūną, kurį taip pat perleidžiu gamtai lyg žolių kuokštą ar gėlynų dvelksmą. Jį neša laiko srovė, ir atomai mano kūne pamažu jau ims tolti vienas nuo kito – regis, neišvengsiu irimo, kai sekundės pajudins tas dulkes, iš kurių esu supustyta, tobulai išlieta ir tikslingai irstanti, kaip ir visa kita – be išimties.

●

Iširus išnirs siela, nors ir tos vienos švytėjimo kartais neatlaikau – vasara, kaitros metas padeda užmiršti, kad viskas čia tik trumpam… Atėjęs ruduo žolynus lyg žemės plaukus suvels ir išdraikys medžių šakose sudėtus vaisius, ir lapus vėjų srautais paleis suktis ir suptis lyg paukščių virtines, o ir tie paukščiai sodą paliks, tik gervės, dar ekstazinio irimo gelmės neišsigandusios, kvykaus. Lapai grakščiais viesulais pasitiks – mane, nenorinčią gimti daugiau. Dar atsiminsiu, kaip vaikystėj sodyboje stebėdavau, kaip vakarais į lempą trankosi neprotingi vabzdžiai – neras jie ten maisto, neras pastogės, ir laikina jų pastogė – šviesa – užgesus lempai iširs, jie neatšaukiamai kris į tamsą. Nes lempa – ne saulė. O saulė pilna gyvybės. Todėl visus ji traukia. Bet siela stipresnė už saulę. Ir Dievas pritraukia sielą.

            – Norėčiau, pone Činaski, tarti jums porą žodžių. Neoficialiai, taip sakant.

              – Klausau.

              – Kai jūs nepaskambinate, žinote, ką mums tuo sakote?

              – Ne.

              – Pone Činaski, jūs sakote: „Pisau aš jūsų paštą!“

              – Aš?!

              – O ar žinote, pone Činaski, ką tai reiškia?

              – Net neįsivaizduoju.

              – Tai reiškia, pone Činaski, kad paštas išpis jus!

Charles Bukowski, „Paštas“

Vienas didžiausių pokyčių, įvykusių mano gyvenime man pradėjus dirbti pašte, buvo pasikeitęs mano santykis su laiku. Man pradėjo jo nuolat trūkti, ir jis pradėjo labai greitai eiti.

Pusę metų su žmona nežiūrėjome televizoriaus. O reikėjo tik pakeisti elementą pultelyje. Vis nesurasdavau laiko.

Prieš įsidarbindamas AB Lietuvos pašte skirstytoju, kelerius metus gyvenau apimtas savotiškos klasikinės paradigmos „laikas – pinigai“ įtampos. Turėjau daug laisvo laiko ir labai mažai pinigų. Nekokia situacija! Kas iš to, kad turi daug lėtai slenkančio laiko, kurio negali panaudoti nei skaitymui, nei rašymui, nei kitai prasmingai veiklai? Nes didžiąją dalį laiko galvoje sukasi viena įkyri mintis: „Kur gauti pinigų?“ Taigi po to, kai galutinai nutrūko mano dėstytojo karjera universitete ir nebeturėjau vertimų užsakymų, intensyviai ieškojau darbo, kuris užtikrintų optimalų laisvo (nuo darbo) laiko ir uždarbio santykį. Tokio darbo, kuris paliktų skaitymui ir rašymui skiriamo laisvo laiko kiekį ir kartu leistų nebegalvoti nuolat apie pinigus. Šiame laisvo laiko kiekio ir uždarbio dydžio santykyje pirmenybę teikiau laisvam laikui. Mat mano materialiniai poreikiai nėra dideli. Automobilio neturiu. O ir šiaip mėgstu vaikščioti pėsčiomis. Už telefoną moku 3 eurus per mėnesį. Mano drabužiai ir avalynė tarnauja ilgai. Antai mano lietuviškoms vasarinėms lininėms kelnėms – jau 10 metų. Spintoje kabo kostiumas (tiesa, ne lietuviškas – „Hermann“), kurį vilkėjau ne tik per disertacijos gynimą prieš 10 metų, bet ir per magistro darbo gynimą prieš 19 metų. Aišku, apsivelku juo tik išskirtinėmis progomis, kurių paskutinė, ko gero, bus mano laidotuvės.

Kai perskaičiau darbo skelbimą apie pamaininį darbą pašte, žadantį slankųjį grafiką „dvi darbo dienos po 11 valandų, dvi poilsio“ ritmu, labai apsidžiaugiau. Pagalvojau: „Žmogus, dirbantis 5 dienas per savaitę po 8 valandas, turi aštuonias arba devynias laisvas dienas per mėnesį. O aš turėsiu beveik dvigubai daugiau.“ Bet žiauriai „išsidūriau“, nes netrukus paaiškėjo, kad realus ritmas yra „dvi darbo dienos po 11 valandų, pusantros poilsio“. Nes „laisva diena“ laikoma ir ta, kai darbuotojas grįžta namo po naktinės pamainos, t. y. jau atidirbęs tą parą nuo 0.00 iki 7.30. Turint omenyje, kad po pusę paros trunkančio darbo (nuo 19.30 iki kitos paros 7.30) dvi ar trys valandos miego yra tiesiog būtinos, tikras „laisvas laikas“ prasideda ne anksčiau kaip vidurdienį. O man, iš Ramučiuose esančio AB Lietuvos pašto Kauno logistikos centro (KLC) į savo namus Panemunėje sugrįžtančiam ne anksčiau kaip 8.30 ir mėgstančiam išmaukti vieną kitą bambalį alaus (koks gi gyvenimas būtų, jei po darbo alaus nebūtų galima išgerti?!), „laisva diena“ paprastai prasideda apie antrą arba trečią valandą. Aišku, ir per tokią „apkarpytą“ „laisvą dieną“ galima nuveikti šį bei tą prasmingo. Kaip ir per tas valandas, kurios lieka iki išėjimo į naktinę pamainą. Vis dėlto tikrovė pasirodė esanti tokia, kad mes, dirbantys pamainomis pagal slankųjį grafiką, turime tiek pat „sveikų“ (t. y. nuo ryto iki vakaro) laisvų dienų per mėnesį, kiek jų turi dirbantys nuo pirmadienio iki penktadienio. Tik pastarieji kas savaitę turi laisvus šeštadienį ir sekmadienį, o mes tokią laisvų dienų kombinaciją gauname tik kartą per mėnesį. Ji susiklosto vadinamaisiais „ilgaisiais savaitgaliais“, kai iš naktinės pamainos grįžtama penktadienio ryte. Kadangi sekmadienio dieną nedirbama (dvylika valandų nuo sekmadienio 7.30 iki sekmadienio 19.30 yra vienintelė laiko atkarpa, kai KLC dirba tik apsauga), į darbą einama tik pirmadienio vakare.

Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis mano „išsidūrimas“ su paštu ir laiku. Niekada nepamiršiu, kaip vieną šiltą ir saulėtą spalio vakarą keliavau į naktinę pamainą. Vieną pirmųjų mano naktinių pamainų. Ateinu į autobusų stotelę Vaidoto gatvėje prie Jiesios plento. Laukiu 23-iojo autobuso, turinčio nugabenti mane prie geležinkelio stoties, nuo kurios mane paims pašto samdomas mikroautobusas. Staiga prisimenu – taigi šeštadienis! Savaitgaliais autobusų grafikas kitoks! Iš šios vietos nenuvažiuosiu laiku, kad spėčiau į pašto mikroautobusą. Bėgu Vaidoto gatve į Tilto gatvę. Iš ten iki stoties veža 1-asis ir 4-asis troleibusai bei 3-iasis ir 43-iasis autobusai. Bėgti reikia apie 10 minučių. Griuvau. Suplėšiau kelnes. Nusibrozdinau kelį. Nukrito akiniai. Gerai, kad nesudužo. Turbūt atrodžiau juokingai. O juk šeštadienis. „Normaliems“ žmonėms eina į pabaigą pirmoji laisva diena, po kurios bus antroji. Tą vakarą spėjau.

Sėdim. Rūkom. Žiūrim, kaip į pašto mašinas kraunami maišai su mūsų išskirstytomis siuntomis. „Kaip greitai bėga laikas. Ką tik buvo Kalėdos, o dabar jau Velykos. Bent jau man greitai“, – sako Danguolė. Ir klausia: „O Jums?“ O man irgi greitai. Atrodo, dar taip neseniai su žmona keliavome vaizdingomis dešiniajame Nemuno krante tarp Kauno ir Jurbarko įsikūrusių Vilkijos, Seredžiaus ir Veliuonos apylinkėmis. Tai buvo pirmoji vasara po kelių bepinigės vasarų, kai, paštui išmokėjus atostoginius, turėjau šiek tiek pinigų, o ne vien galvojau apie juos lėtai slenkančiame laike. O juk praėjo metai. Per tuos metus mūsų dukra Vilniaus universitete baigė pirmą kursą, Lietuvoje apsilankė popiežius Pranciškus, baigėsi Dalios Grybauskaitės era, o gyventojų Lietuvoje dar sumažėjo maždaug tiek, kiek gyvena Gargžduose. Ir dar – mes pradėjome „skirstyti Tauragę“. Kodėl laikas bėga taip greitai?

Laisvas nuo darbo laikas visada bėga labai greitai ir jo nuolat trūksta. Jo atkarpos, įspraustos tarp darbo laiko „diena (7.30–19.30) / naktis (19.30–7.30)“ ciklų, yra „terorizuojamos“ darbo laiko psichologinių invazijų. Parėjęs po naktinės pamainos ir kiek pamiegojęs vis dar psichologiškai esi labai priklausomas nuo naktinio darbo įspūdžių. O kitą dieną jau galvoji apie tai, kad rytoj vėl reikės keltis 5 valandą ryto. Arba būna – pabundi kokią 3 valandą nakties, o galvoje mintis: „Jie ten dabar atidavė pirmenybinį Kauną. Eina valgyti. Po to – rūkys. Po to – skirstys nepirmenybę^*.“ Atkemši bambalį, imi cigaretę ir eini kartu su jais „į lauką“, t. y. į balkoną. Pavalgę ir parūkę, jie eis toliau dirbti, o aš – toliau miegoti. Iš darbo laiko psichologinių įsiveržimų laisvas laikas kiek išsivaduoja „ilgųjų savaitgalių“ metu. Dar labiau jis išsivaduoja atostogų metu.

O darbo laikas pašte bėga skirtingu greičiu. Lėčiausiai – tiesiog kankinančiai lėtai – laikas slenka darbo valandomis, kai nėra darbo. Taip dažniausiai nutinka pirmadienio ryte. Mat sekmadienį pašto skyriai nedirba, todėl neparūpina KLC skirstytojams maišų su siuntomis. Anksčiau – kai turėdavau daug lėtai tekančio laisvo laiko – man prailgdavo 3 valandų kelionė autobusu iš Kauno į Klaipėdą pas ten gyvenančius tėvus. O kas dabar yra 3 valandos autobuse ir galimybė grožėtis Lietuvos vaizdais bei mąstyti kažką prasmingo, palyginti su laiko atkarpa KLC tarp 7.30 ir 12.00 pirmadieniais – idealiu laiku velniui gundyti mus žmogaus būties beprasmiškumo pojūčiu! Kai nėra ko skirstyti – taip būna tada, kai nėra neregistruotos Kinijos, – o veikti kažką darbo vietoje vis tiek reikia, skirstytojai paprastai gamina žymeles. „Pagaminti žymelę“ reiškia uždėti ant jos spaudą „Kauno logistikos centras“, priklijuoti lipduką su brūkšniniu kodu ir užrašyti Lietuvos miesto, Kauno rajono gyvenvietės pavadinimą arba Kauno miesto pašto numerį. Pagamintos žymelės yra kabinamos ant medinio skydo – kiekviena ant atitinkamam Lietuvos miestui, Kauno rajono gyvenvietei arba Kauno miesto paštui skirto medsraigčio, – nuo kurio vėliau yra nukabinamos ir, uždėjus ant jų spaudą su data, užrišamos ant maišų su siuntomis. Jokia kita laiko atkarpa KLC neprilygsta pirmadieniams iki vidurdienio ilgesingų žvilgčiojimų į laikrodį skaičiumi. O kuo dažniau žiūri į laikrodį – tuo lėčiau eina laikas. Laimei, dirbti pirmadienio dieną tenka tik kartą per mėnesį.

Greičiausiai laikas eina tada, kai nėra daug laiko žiūrėti į laikrodį. Dirbant dieną taip paprastai būna nuo 16.00 iki darbo dienos pabaigos, kai atvažiuoja maišai iš Kauno miesto paštų, o dirbant naktį – nuo darbo pradžios iki vidurnakčio, kai reikia išskirstyti ir išsiųsti pirmenybines siuntas į visą Lietuvą, išskyrus Kauną (kurio pirmenybė išskirstoma ir išsiunčiama iki maždaug 3.00). Vienas pamainininko naktinio darbo privalumų – žinojimas, kad po darbo nakties bus pusantros dienos laisvo laiko. Šitas žinojimas pagreitina laiko tėkmę. Taip darbo laikas pereina į laisvą laiką. Į taip greitai bėgantį laiką.

Ateiname vieną balandžio vakarą pradėti savo naktinio greitojo darbo laiko. Žiūrime – skelbimas: „Užsidaro Kačerginės paštas. Nuo šiol Kačerginei skirtą korespondenciją siųsti į Kauno centrinį paštą.“ Nieko nuostabaus. Kai Lietuva kasmet netenka rajono centro dydžio miesto, būtų keista, jei būtų kitaip. Degraduoja net apskričių centrai. Ar ne absurdas, kad mes – KLC skirstytojai – turime skirstyti siuntas į Pagėgius, Vilkyškius, Stoniškius, Lauksargius, Žygaičius, Skaudvilę, Batakius, Pagramantį, Gaurę, Sartininkus, Eičius? Ar tai ne Tauragės pašto darbas? 2011 m. surašymo duomenimis, Batakiuose gyveno 246 žmonės. Dabar turbūt dar mažiau. Ir aš, kurio penkiaaukščiame daugiabučiame name Plento gatvėje gyvena ne ką mažiau žmonių, turiu gaišti laiką skirstydamas siuntas į Batakius? Kas per nesąmonė? Dar neseniai šį darbą atlikdavo Tauragės paštininkai. Tai kas atsitiko? „Optimizacija“? Žmones Tauragėje atleido ar dirbti Tauragėje niekas nenori tokio darbo už tokį atlyginimą? Ir vienu, ir kitu atveju – nekas.

Naktis. Gal apie antrą valandą? Sėdime. Rūkome. Naktinė Neringa (20 metų pašte!) pasakoja: „Ateinu į Panemunės „Express Market“. Prie kasos – juodaodis. Lietuviškai – nė bum bum. O kam? Barkodai yra. Greitai lietuvių kalba Lietuvoje taps nebereikalinga. Štai kokie laikai atėjo.“ Ir suvestukų grupės vadovas Ernestas sako: „Atleis čia greitai mus visus. Ukrainiečiai pašte dirbs.“ – „Kaip tai? – klausiu. – Jie gi lietuviškai nemoka.“ – „O kam ta lietuvių kalba? Kodai yra.“ Tik pamąstęs supratau šios geležinės logikos šaltą grožį. Iš tiesų, kas nuosekliau – amplitudė tarp LT-56001 ir LT-56501 ar klaidžiojimas tarp „Kaišiadorys“, „Kaišiadoris“, „Kaišedorys“ ir „Kaišedoris“^**?

Daug žmonių, kurių vardus minėjau savo pirmame rašinyje apie KLC, išėjo iš čia. Per tuos labai greitai prabėgusius metus. Nebėra Anitos, Arono, Janinos. Iš mūsų pamainos ir apskritai iš pašto išėjo Violeta ir Danguolė – ne ta, kuri parūpina man laikraščių, kad pietų pertraukos metu galėčiau žiūrėti į popieriuje atspausdintą tekstą, kai kiti žiūri į išmaniuosius telefonus. Ačiū Tau, Viešpatie, už likusią Danguolę – mano pašto angelą sargą, už koleges Jolantą, Ramintą ir Giedrę, parvežančią (kai leidžia anksčiau išeiti geroji pamainos viršininkė Julita) naktimis mane su naktine Neringa namo į Panemunę. Tarsi meteorai mūsų pamainos danguje įsižiebė ir užgeso Raminta ir Diana. Krovikas Jonas išvažiavo dirbti ten, kur, pasak jo, „bedarbio pašalpa didesnė nei čia atlyginimas“. Išėjo Mindaugas, kuris sakydavo: „Regina gera. Regina visada išleidžia. Tik reikia jos paprašyti^***.“ Išėjo Inga. Niekada iki šiol negalvojau, kad pamainos viršininkas galėtų taip smarkiai keiktis ir kartu būti toks mylimas savo pavaldinių. O Inga tokia buvo! Galbūt Lietuvoje nėra buvę tokio viršininko, kuris taip keiktųsi ir kartu būtų taip stipriai mylimas pavaldinių. Nes žmonių Inga niekada nekeikdavo. Tik laiką ir tvarką, nuo kurios pati pavargo. Išvažiavo dirbti į Vokietiją. Išsivežė vaikus. Gaila. Pamenu, vieną paskutinių savo darbo naktų sako Danguolei: „Užsilenksi tu čia, jei dar neužsilenkei.“ Pasakė kažkaip kitaip, bet esmė buvo tokia. Tokia kaip Bukowskio „Pašte“: „Vienuolika metų prabėgo man prieš akis. Aš mačiau, kaip šis darbas sekina žmones. Jie nykdavo bežiūrint.“

Vienoje pamainoje dirbantys pamainininkai ne tik keičia kitose pamainose dirbančius savo kolegas, bet ir išleidžia vieni kitus atostogų – pasimėgauti lėtesniu, bet taip greitai bėgančiu laiku. Iš atostogų grįžo žalioji Danguolė – išėjo iš pašto praeitą vasarą mėlynoji Danguolė. Dabar atostogų eisiu aš. O Evaldas neatostogaus. Evaldas pradėjo dirbti praėjusios vasaros pabaigoje. Išeina iš pašto nuo rugsėjo 1-osios. Evaldas galėtų būti puikus paštininkas. Per tuos metus kai kuriose „profesijos“ srityse išmoko daugiau už mane. Bent jau ten, kur reikia dirbti su kompiuteriu. Kas iš to? Paštui jis – miręs. Jis krepšininkas, važiuos į Ispaniją, į stovyklą, kur, jei pasiseks, galės pasirinkti krepšinio komandą, kurioje gaus pinigų tiek, kiek gauna visa KLC skirstytojų komanda.

„Skirstytojo darbas – ne pensininkams“, – sako dieninė Neringa. Tai tiesa. KLC yra tokia vieta, kur galima arba laukti pensijos, arba praleisti vienus kitus jaunystės metus. Bet pasilikti čia jaunam ilgam galima nebent iš labai didelės neapykantos sau. Čia galima pasilikti, kai esi šį bei tą gyvenime pasiekęs, kažką jau po savęs palikęs – vaiką, medį, eilėraštį, – kad atėjus laikui žengti į amžinybę netektų gailėtis, jog veltui švaistei laiką. Viešpatie, dėkoju Tau už man suteiktą laiką iki pašto, per kurį tiek perskaičiau ir parašiau! Nes dabar tam neturėčiau laiko! 

Naktis. Sėdime. Rūkome. Aš, Evita ir Paulius. Evitai ir Pauliui galėčiau būti tėvas. Iš savo būdelės ateina apsaugos darbuotojas. Viešpatie, nuo ko galėtų apsaugoti paštą šitas senukas?! Man tėvas galėtų būti. „Ar pas jus nedirba Faustas? – klausia. – Mano jaunystės draugas. Mačiau šiandien vos kelias sekundes praeinantį. Bet, velnias, – koks panašus.“ Evita ir Paulius purto galvas: „Ne, apie Faustą nieko negirdėjome. Nebent sandėlyje dirba.“ – „Ačiū“, – sako pašto sargas ir nueina atgal į savo būdelę. Aš irgi nieko negirdėjau apie AB Lietuvos pašto KLC dirbantį Faustą. Bet dėkoju Tau, Viešpatie! Dėkoju už pašto laiką, už tas dienos ir nakties akimirkas, kai kartu su Goethės Faustu sakydavau: „Sustok, akimirka žavinga!“

– – –

* Nepirmenybinė korespondencija – daugiau apie skirstytojų žargoną yra mano pirmame rašinyje „Paštas (KLC). Iš skirstytojo perspektyvos“ („Š. A.“, 2018.VIII.3).

Kas vakarą, maždaug apie dešimtą, jau pradėjus nardyti šikšnosparniams ir sutemoms vasaros pradžioje dar tik leidžiantis, o pabaigoje – beveik visiškoje tamsoje, nuo staiga atsiradusio pratiso gaudimo pradėdavo virpėti oras. Kurį laiką gaudesys tarsi pakibdavo ore, – nei silpdamas, nei stiprėdamas, kol atrodydavo, kad taip ir turi būti, – kažkur iš dangaus imdavo sklisti gūdi vibracija, nuo kurios, regis, net skimbčiodavo stiklinės sename bufete. Tarsi Dievas būtų įsijungęs savo radijo siųstuvą ir, kiek pakankinęs klausytojus pauze, galų gale išskiemenavęs „The end is near“ įžūlaus reperio balsu. Klausydama to gaudesio, tryniau tarp delnų gauromečių lapus – šią vasarą nutariau susidžiovinti jų arbatai. Anksčiau tik grožėdavausi miško proskynose išstybusiomis puošniomis jų kariaunomis, pasidabinusiomis ryškiai rožiniais žiedais. Kokia prasmė rinkti vaistažoles, kai jų galima nusipirkti vaistinėse, turbūt negalėčiau atsakyti. Kaip ir niekas negalėtų pasakyti, ar išliks gauromečiai dar po šimto ar daugiau metų, sumažėjus miškų, gal net išnykus bitėms, kurios dabar zujo žieduose, man beveik pradingus tarp stiebų, lyg purpurinių trifidų giraitėje. Pamenu, kai vaikystėje su tėvais vykdavom į pajūrį, po kurio laiko žigulių stiklas būdavo visas nutaškytas į jį atsitrenkusių vabzdžių liekanom, o tėvas turėdavo stoti Kryžkalnyje ir nuvalyti kraujo ir gelsvų baltymų dėmes. Apie tai prisiminiau pati šiemet vykdama prie jūros, nes, be dulkių ir kelių dėmių nuo mašalų, stiklas buvo visiškai švarus.

Pagaliau gaudesys nurimsta, o kad tai keturių variklių orlaivis, skrendantis iš Kopenhagos į Honkongą, sužinau po kelių savaičių – apie lėktuvą su visom techninėm smulkmenom informuoja išmanioji programėlė, fiksuojanti visus skraidančius objektus, esančius oro erdvėje netoliese. Jei Dievas kada ir prabils į žmoniją jai suprantama kalba, greičiausiai irgi bus priverstas tai padaryti per appsą, kuris fiksuos jo apreiškimus.

Dabar žmonija atrado sendinimo programėlę ir visi krykštaudami siuntė vieni kitiems savo ateities avatarus – raukšlėtas lyg kepti obuoliai fizionomijas, o jaunesni su pasididžiavimu kėlė į socialinius tinklus stilingus liesus senius ir elegantiškas pagyvenusias damas – tokie jie būsią seni. Programa, už pasendinimą iš vartotojo neva reikalaujanti per daug asmeninių duomenų, nei leistų jų apsauga, sukurta tikrai tobulai, bet ne tiek, kad galėtų nuspėti ligas, antsvorį, nelaimes, įbrėšiančias veide papildomų rėžių, ir, galų gale, ankstyvą mirtį. Imdama dar vos įžiūrimą mimikos ar dėl gravitacijos poveikio atsiradusią odos klostę ir išmaniai ją padidindama, pamažindama plaukų, juos pražildindama, pridėdama simbolinius pagurklius, programa kuria universalią senatvę – jaunesniems gražesnę, vyresniems, savaime suprantama, daug nepatrauklesnę, nes veiduose rado daugiau „medžiagos“. Tikra senatvė nėra graži, greičiau žinanti, jei jau nepavyko tapti išmintingai. „Visi pasensim“ yra jos šūkis, koreliuojantis su tuo kitu, paskelbtu iš dausų, net jei netikima, kad kažkas iš aukščiau valdo šitą procesą.

„The end is near“ – gal jau rašo Dievas mums per kažkurią programėlę, tik nesusiprantame jos atsisiųsti. O juk ženklų ir šiemet būta pakankamai, net jų nestebinčiam: balandį supleškėjus Paryžiaus Dievo Motinos katedrai, net daugelis netikinčiųjų meldėsi – kam, reikėtų paklausti jų pačių. Gaisro metu išgelbėta relikvija – erškėčių vainikas, kuris, tikima, buvo ant Kristaus galvos per nukryžiavimą. Čia pat cituojami vieno iš aukšto rango Bažnyčios tarnų žodžiai, kad jei Dievas ir įsikišo gaisro metu, tai pasireiškė ugniagesių narsa gelbėjant tai, ką dar buvo galima išgelbėti. Mąstau, jei taip iš tikrųjų yra, ar nepakankamai aiški žinia, kad žmonija atgavo būtent kankinystės simbolį.

Tokiomis sąlygomis, kai brangi kiekviena sekundė, sunkiai įsivaizduojamas ir pasirinkimas – ką palikti sudegti. Rugpjūtį Šventojoje jūroj skęstant sūnui ir motinai gelbėtojas pasirinko pastarąją, bet išgelbėjo vaiką, turbūt amžiams pasmerkęs save dilemai, ar pasielgė teisingai, – nors, rizikuodamas sava, išgelbėjo kitą gyvybę. Galbūt jis atras palengvėjimą, kad ne viskas mūsų valioje, nes vos po kelių dienų, savotišką kruvinąjį trečiadienį, be niekieno blogos valios ir įvairiomis aplinkybėmis tragiškai žuvo net trys vaikai. Per daug vienai dienai, taip nebūna, mirgėjo įspėjimais statistika, apskaičiavusi, kad toks skaičius įprastas bent jau kelioms savaitėms. Tarsi tik racionalūs techniniai matavimai mums padėtų įvertinti tragedijos mastą.

Dievas nėra geras, jei leidžia tam vykti, Dievo išvis nėra, jei tai vyksta, – geriausias pasiteisinimas, kodėl nesi su juo. Gal mažiau pavojingas nei absoliučiai pažodinis jo skleistos žinios traktavimas ir įgyvendinimas – tam, kad sukurtum teisingai gyvenančią visuomenę ir viskas galų gale pavirstų distopija. Panašia į Margaret Atwood dar 1985 m. aprašytą „Tarnaitės pasakojime“, kurį visi mano „perskaitę“, pažiūrėję 2017 m. serialą – trijų sezonų griozdą, nenusižengiantį serialų tradicijoms nutrivialinti ir iškraipyti viską pagal populiarių serialų formatą.

Trinu gauromečių lapus, kol paskausta delnai, – iš pažeisto jų paviršiaus turi pradėti sunktis sultys. Distopija jau vyksta ir mes savotiška bejėgė jos dalis, tiesa, dar galinti surašyti peticijas prieš šniojamus miškus, liūdnai atsisveikinę su jau praretintom sengirėm ir kitais žaliaisiais plotais. Tie „kiti“, inicijuojantys visa tai, regis, tvarkosi pagal sunkiai suvokiamus, tiesiog fanatiškai įtikėtus dėsnius, tarsi mes visi jau gyventume Atwood aprašytame Gilade, pro švarutėlius mašinos stiklus, ant kurių nė vieno išsitėškusio vabzdžio, stebėdami naikinamus mūsų vaikystės parkus ir skverus. Lyg kažkas paspaudęs ilgai laikytų „delete“ klavišą tam, kad pagaliau išvalytų mūsų atmintį, o vėliau išklotų steriliomis trinkelėmis, kur liniuote išmatuotuose ir betonu aplietuose žemės lopinėliuose, lyg per anksti gimę kūdikiai inkubatoriuose, apraizgyti laistymo sistemų vamzdeliais, stiebtųsi liesi medžių muliažai. Visi kaip vienas vienodi ir silpni, tarsi ir pasodinti tam, kad niekada mums nebeužaugtų.

Kai kuriuos dalykus tenka išgyventi prieš juos suprantant. Ne visada gali laikytis analitinės pozicijos.

                                               Sally Rooney, „Pokalbiai su draugais“

Kauno Žaliakalnis stovi užsimaskavęs, meistriškai pasislėpęs tarp namų raudonais čerpių stogais ir margai žalių medžių vainikų, tik laiptai ir funikulierius išduoda, kad miesto centre droviai styro kalva. Tie laiptai, – apytuščiai, užsislėpę ir atšiaurūs, – tai tiltai miestiečiams, jungiantys Žaliakalnį ir Naujamiestį. Jie ne tik palengvina susisiekimą, bet ir yra iš esmės viešosios erdvės, kurios sulėtina miesto ritmą ir kuria erdvę pokalbiui.

Prie Vytauto laiptų pasitikti ateidavo mama arba tėtis, nes buvau per maža viena grįžti namo. Lipdavome žemyn iš šokių pamokų Vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmuose, vis dar stovinčiuose lyg ant to paties kalno, bet toje pusėje jau vadinamo Parodos. Nors tą nedidelę kalvą vadinti kalnu kiek komiška, miestiečių kasdieninėj kalboj ji visada liks kalnu. Tie laiptai, vedantys tiesiai į Laisvės alėją, yra kiek gotiški savo grakštumu ir liūdesiu: jų viršuje apleistas stovi vaikų karuselių parkas, o rudenį senstančios medžių lajos susilieja į spalvotą tunelį virš laiptų ir juo leistis auksinėje popiečio šviesoje norisi lėtai ir atsargiai.

„Bangos“, arba, kaip kauniečiai vadina, „Pompėjos“ (koks didus ir tragiškas pavadinimas aptrupėjusioms betoninėms pakopoms, kilęs nuo šalia esančios „Pompėjos“ kavinės, kurioje taip niekad ir nesu apsilankiusi), laiptais žemyn lipdavome vidurinės mokyklos laikais, nusipirkusios bandelių su cinamonu buvusios radijo gamyklos pastate esančioje bandelinėje, su mokyklos draugėmis aptardamos dieną, nuoskaudas, pasiekimus, klasiokus ir mokytojus. Laiptai vingiuoja kampais, nuo kurių palengva atsiveria šoninė Laisvės alėjos panorama ir kraštelis Nemuno salos.

Stasio Kudoko ir Felikso Vizbaro suprojektuoti, tarp kalvų ir kalvoje įsprausti Kauko laiptai Kauko gatvės gale taip pat glaudžiasi prie restorano: kadaise prabangus, bet mano atmintyje išlikęs amžinai uždarytas ir griūvantis. Tuose rūmuose atradau apleistų pastatų romantiką, nuotykio ir transgresijos skonius, pirmą išpiltą alų, pirmas diskusijas apie knygas, kurios vertė jaustis protingai ir gal net šiek tiek dvasingai. Patys laiptai mane labiausiai domino apačioje esančiu fontanu su gyvūnų galvomis. Vanduo niekada nebūdavo skaidrus, kiek užsistovėjęs, bet pakankamai švarus drėgname vasaros karštyje pakišti kojas.

O Kazio Būgos ir Vinco Mykolaičio-Putino gatvių sankirtoje esantys trumpi Putino, – buvę ir man tebesantys Vaižganto, – laiptai tebeturi žavią aikštelę, nuo kurios patogiai atsiveria Naujamiesčio vaizdas. Toje aikštelėje prie Stasio Kudoko namo patogu sustoti atsikvėpti lipant aukštyn, apsisukti, pažiūrėti į miesto panoramą, lyg paskutinįkart žiūrėtum į miestą, iš kurio ketini išvykti. Toje aikštelėje sustodavome jau gimnazijos laikais, eidami iš mokyklos, apsvarstydami neaprėpiamas gyvenimo galimybes, svajones, kokio gyvenimo norėjom ir tikėjomės. Lėtai lipdama Vaižganto ar netoliese esančiais ir savo statumu atbaidančiais Pelėdų (buvusiais privačiais Fryko) laiptais, stoviniuodama laiptų aikštelėse mokiausi apmąstyti pasaulį ir save jame.

Tomis dienomis, pačioje naujo tūkstantmečio pradžioje, grįžusi iš mokyklos namo neretai leisdavau popietes tyrinėdama Woody Alleno filmografiją, ypač scenas, kur nuo vyno apgirtę niujorkiečiai su buržuaziniu atsainumu kalba apie santykius, idėjas ir tapatybes. Vieną dieną, tikėjau, ir aš sėdėsiu bare gyvenimo nugairintu veidu, gersiu vyną ir dalinsiuosi savo išmintimi. Bet nereikėjo vyninių ar didmiesčio barų su džiazo muzika fone: ant Kauno laiptų, sėdėdama ar eidama, išmokau kalbėtis su draugais, surasti erdvę keistis tame pokalbyje, kurti prasmę sau ir kitiems. Išmokau, kad būtent draugystėje galiu tapti tokiu žmogumi, kokiu norėčiau būti.   

●

Airės Sally Rooney pirmasis romanas „Pokalbiai su draugais“ (Conversations with Friends) žiebė anglakalbiam literatūriniam pasauliui nenutylėtu tūkstantmečio kartos psichologiniu portretu. Fransė su buvusia mergina, o dabar – tiesiog drauge Bobi atlieka sakytinės poezijos (spoken word) pasirodymus Dublino scenose, kur jas pastebi žymi kiek vyresnė rašytoja ir fotografė Melisa. Kai užsimezgusi pažintis įtraukia ir Melisos vyrą, pusėtinai garsų aktorių Niką, poros persiskirsto: Bobi suartėja su Melisa, o Fransė užmezga romaną su Niku. Tačiau knyga nėra tik apie neištikimybę, iš esmės tai Fransės, kuriai tik dvidešimt vieni, suaugimo ir brendimo istorija.

Fransė kartu su Bobi patiria pasaulį per pokalbį: jame viskas gali būti dekonstruota ir suprasta. Viskas tampa analizės, abejonės ir sarkazmo objektu („Kas yra draugas? – klausdavom juokaudamos. – Kas yra pokalbis?“). Pokalbiais su Bobi ir Niku Fransė mėgaujasi „iracionaliai ir jutimiškai, kaip mėgaujuosi kava ar garsia muzika“. Pašnekesiai neužsilieka, nepadeda ugdyti savivokos ar moralinių gebėjimų. Ji reflektuoja visus buvusius ar net neįvykusius pokalbius: skaito senus susirašinėjimus su Bobi, metai iš metų elektroniniame pašte ar mobiliajame telefone saugotus pokalbius, kad turėtų įrodymą sau – ta draugystė iš tiesų egzistuoja. Tie pokalbiai yra savotiška enciklopedija: Fransė ieško raktažodžių meilė, jausmai, lyg norėdama sužinoti ar prisiminti, ką ji pati mano apie tai, lyg norėdama pažiūrėti į ankstesnes savo ir Bobi versijas.

Visgi tas pokalbis neatlieka esminės pokalbio tarp draugų funkcijos: jos atranda pasaulį, bet neatranda, netransformuoja savęs jame. Fransei parašius apsakymą apie Bobi, ši sako: sužinojau apie tave daugiau per dvidešimt minučių nei per pastaruosius ketverius metus. Knygos pradžioje Fransė didžiuojasi esanti emociškai šalta ir atsaini, tačiau analitinė pozicija, kuri jausmus pakiša po sarkazmo šarvais, ilgainiui nebeveikia. Pokalbiuose su kitais žmonėmis, ypač aukštesnės vidurinės klasės Melisos ir Niko draugais, Fransė nesistengia įsiklausyti ar atrasti save, bet konstruoja save tokią, kokią nori matyti: vertą meilės ir šilumos.

Pokalbiai tarp draugų turi turtingą literatūrinę istoriją: intelektualūs Krenlio ir Stiveno Dedalo pasivaikščiojimai Joyceʼo „Menininko jaunų dienų portrete“; senų draugų pokalbis, kuriame tiek daug nutylima, Virginios Woolf „Ponioje Delovėj“ ar Frederiko Moro ir Čarlzo Deslauerio reminiscencijos, kuriomis Flaubertʼas pradeda ir užbaigia „Jausmų ugdymą“. Bet „Pokalbiuose su draugais“ dauguma pašnekesių nėra užbaigti: pasiklydusios intelektualiai greituose ir šmaikščiuose pokalbiuose, draugės nemoka surasti žodžių, kurie kurtų bendrystę ir plėtotų, keistų savivoką ir pasaulėvoką. Tik knygos pabaigoje, po emociškai išsunkiančių įvykių, Fransė sugeba būti atvira sau ir Bobi, gyventi draugystėje ir išsakyti savo emocinius poreikius Nikui. Būtent tie pokalbiai ir jų kontekstai įstumia Fransę į ne vieną sudėtingą situaciją, kol galiausiai ji ima pažinti savo pačios emocijas, o per jas – ir savo santykius su kitais. Kiek galima ir reikia mylėti save, kaip nebijoti būti pažeidžiamam, prašyti pagalbos – tai yra esminiai klausimai, ugdantys žmogiškumą. Ir pokalbiai su draugais – ne tik įvykę, bet ir tie, kurie galėjo įvykti arba kuriems derėjo įvykti, – yra to žmogiškumo centre.

●

Pokalbiai, kaip būdas kurti asmeninę ir bendruomeninę etiką, yra alternatyva taisyklių saistomai katalikiškai moralei (ar bet kuriai kitai objektyvumo ir tikrumo siekiančiai ar natūralia teise pagrįstai etinei sistemai), kuri yra paremta neįveikiama bedugne tarp idealo ir realybės ir iš to kylančia kalte. Turint omenyje airišką „Pokalbių su draugais“ kontekstą, romanas nutolsta nuo dažnai airių literatūroje aptinkamų asmeninių herojų grumtynių su katalikybe. Tradicinė katalikiška moralė yra paremta Bažnyčios mokymais, o Fransė mokosi daryti moralinius sprendimus pirmiausia susidurdama su jais situacijose, į kurias ją įstumia bendravimas su kitais žmonėmis. Ji neturi įrankių daryti sprendimus, bet būtent tokių situacijų išgyvenimas kartu su kitais žmonėmis leidžia ne tik sukurti savo nuostatas, bet ir ugdytis moralinius gebėjimus, įskaitant pasitikėjimą bei atjautą.

Aristoteliui atrodė, kad tikrą draugystę gali užmegzti tik tie, kurie yra išsiugdę panašias dorybes, o ir pati draugystė reikalauja tam tikrų dorybių. Draugystė tampa prizu, kurį gauname tapę gerais žmonėmis, nors iš tikrųjų būtent draugystės padeda mums tapti gerais žmonėmis, ji yra saviugdos dalis, o ne tikslas. Nereikia būti ištikimam ar atviram, kad būtum draugas, – to išmokstama draugystėje. Draugė, kuria tapau ant Kauno laiptų, leido man priartėti prie idealo žmogaus, kokia noriu būti. Svarbiausia, draugystėje ir pokalbyje, kuris kyla iš tos draugystės, galima išmokti atlaidumo, kilnumo ir dosnumo – dorybių, kurios sudaro ne tik draugystės, bet ir sveikai funkcionuojančios ir sąmoningos bendruomenės pagrindą. Žmogiškumas ir bendruomeninė moralė nėra išmokstami ar suvokiami priėmus intelektualius argumentus. Būtent draugystėje ir santykiuose su savais bei praeiviais ugdome savo žmogiškumą ir jautrumą kito žmogaus subjektyvumui.

Pasigirstančios kalbos apie vienatvės epidemiją tuo ir baugios, kad, nekurdami santykio su kitais, nesusidurdami su žmonių įvairove, rizikuojame prarasti pagrindinį mechanizmą, per kurį suprantame save, reflektuojame savo ir kitų veiksmus. Naujų žmonių įsileidimas į savo gyvenimą, naujų santykių mezgimas ir plėtojimas yra priemonė kurti ne tik savo asmenybę, bet ir bendruomeninę moralę bei gėrio supratimą. Būtent vieniši žmonės yra lengviau radikalizuojami, nes neturi galimybės vystyti empatiją ir supratimą, kaip vienas ar kitas veiksmas veikia aplinkinius ir kartu mus pačius.

Bičiulystė nėra prizas geriems žmonėms. Tai yra būdas tapti geru žmogumi – geras kaimynas, geras pilietis, geras miestietis visų pirma yra geras draugas, per santykį, kartu išgyventus įvykius ir pokalbius suprantantis, kas gi tas „gėris“ yra.

●

Pokalbiai su draugais, ypač seniai matytais, turi keletą etapų. Pirma, čia ir dabar: atsiprašau, kad vėluoju; kamščiai; koks geras oras; ką gersi, kiek laiko Vilniuj, kiek laiko Kaune; ar vis dar ten dirbi, ar vis dar tas darbas nepatinka? Antra, kiti žmonės: kaip vyras, su kuo susitikinėji; mano sesuo ką tik susilaukė dukros, ar nori pamatyti nuotrauką; mano senelė važiuoja atostogų į Japoniją; vienas draugas pasakojo tokią istoriją; mano pažįstama turi tokį darbą; mano aštuoniolikmetė pusseserė susituokė paslapčia, ar gali patikėti? Žmonių istorijos ilgainiui išsirutulioja į trečią stadiją – dalykus: darbo rinka; opera; socialinė neteisybė; neseniai klausiau tokią audioknygą apie tarptautinę teisę; skirtumai tarp vyrų ir moterų lyderystės; socialinių medijų įtaka mūsų dėmesiui. Priklausomai nuo draugės, kiekvieno etapo trukmė skiriasi, kartais trečiojo niekad taip ir nepasiekiam, kartais šokam tiesiai į jį.

Galiausiai, jau susimokėjus bare, abiem nuėjus į tualetą, o gal jau einant vėsia ankstyvo rudens vakaro gatve link stotelės ar „Bolto“, prieš pat išsiskiriant arba, jei lieku nakvoti pas draugę, jau einant valytis dantų, jai klojant man patalynę ant sofos ar man klausiant, kur čia vonios kambaryje užsidega šviesa, atsiveria paskutinis etapas. Drovus ir šykštus žodžių, jis atveria žaizdas, tai, ką skauda, dėl ko abejoju, kuo tyliai didžiuojuosi, mažos pergalės, kurios kitame kontekste skambėtų menkai. Būdama aštuoniolikos, kai dar nebuvau įskaudinta, kai dar nevertinau savo privatumo, nuo tokių dalykų gal būčiau pradėjusi patį pokalbį. Bet dabar išmokau tausoti save. Stovim prie vonios kambario, laikau švarų šeimininkės duotą rankšluostį, vietoj naktinių vilkėdama pasiskolinta maike, ir pokalbyje atsiveria erdvė keistis. Jaučiuosi, lyg ką tik būtume užkopusios stačiausiais Kauno laiptais, stovėtume viršuje ir žiūrėtume į pavakarę, besileidžiančią ant miesto stogų.

Bute užgęsta šviesos, guliu ant išskleistos sofos-lovos, apsikamšiusi svečių patalyne, koridoriuje kniaukia draugės katė ir negaliu nustoti galvoti, kokiu gi žmogumi siekiu būti, kokiu žmogumi jau tapau dėl šios draugystės.

Pastaruoju metu veikiamas skaitomos į ezoterinius nagrinėjimus pretenduojančios literatūros^*, tokios pat tematikos (rusiškų) televizijos laidų^**, kepeniškų sveikatingumo idėjų ėmiausi gilintis į kabalistikos klausimus. Privalau perspėti, kad mano žinios mėgėjiškai paviršutiniškos, joms trūksta tvirto mokslinio pagrindo, dėl to skaitytojas gali nepatenkintas purkštauti, kaltinti diletantizmu. Savąjį ezoterinį pasaulio suvokimą grindžiu daugiau empiriniais stebėjimais ir pastebėjimais. Kad Dievo nėra, 1961 metų balandžio 12-ąją galutinai įrodė pirmasis tarybinis kosmonautas Jurijus Gagarinas, aplink Žemę skriejęs visą valandą ir keturiasdešimt aštuonias minutes ir minėto asmens nesutikęs, – jo nebuvimą mums taip aiškino apaštalai iš marksizmo-leninizmo katedrų, o jiems antrino pradinių klasių mokytojai. Suprask: turėjo sėdėti kažkur stratosferoje ant debesėlio Sutvėrėjas, pro šalį praskriejant „Vostok 1“ išsitraukti iš dantų pypkutę ir pasisveikinti: „Privet, Jura.“ Šią pasaulio dalį užliejus šviesaus ateizmo bangai, daugumą apėmė vidinis vakuumas, jau kelintą dešimtmetį bandomas užpildyti naujais tikėjimais. Jie daugialypiai, susidedantys iš akmens amžiaus šamanizmo, viduramžiškų manichėjiškų erezijų, šiuolaikiškų populiarių laidų (dažnai nesuvokiant jų esmės). Visa supilama į indą, pridedant krišnaizmo atplaišų, tikėjimo NSO, taro kortomis, kruopščiai suplakama ir gautas produktas patiekiamas į mistiką linkusiam vartotojui. Beje, tas vartotojas realiame gyvenime dažniausiai praktiškas – mokantis skaičiuoti savo ir kitų pajamas, pavydintis kaimynui stiklinio namo ar naujesnio nei jo automobilio. Stiprinantis kūną sporto klubuose, suvokiantis cukraus kenksmingumą, bet atkakliai besigardžiuojantis picomis ir smaguriaujantis konditeriniais skanėstais.

Sunku susigaudyti šiame margumyne, o ir nereikia, nes galima pasirinkti patį patogiausią tikėjimo variantą. Man New Age suteikia galimybę su anapusybe bendrauti per čakras. Patogu: jos, išsimėčiusios žmogaus kūne, kaip varteliai atsidaro ir užsidaro, priima kosminę ar kažkokią kitokią energiją arba nepriima. Pavyzdžiui, patikėjau tarpuakyje esančia trečiąja akimi, kuri, pasak okultizmo adeptų ir šundaktarystės magų, suteikia žmogui neįsivaizduojamų galių numatyti ateitį, skaityti kitų mintis ir pan. Tada pažvelgiau į veidrodį – tai vengiu daryti, nes atmintinai žinau, kad nieko gražaus nepamatysiu, bet galvoje prašviesėjo: va, iš kur mano tarpuakyje toks keistas raukšlių raizginys. Turėjau dėl jo nemalonumų visą gyvenimą: paauglystėje bendraamžiai ir mokytojos klausinėdavo, kodėl aš toks piktas (toks niekada nebuvau), vyresniame amžiuje amžinai priekabiaudavo milicininkai ir zekiškos prigimties asmenys – kurioje zonoje sėdėjai? Nesėdėjau aš. O dar vėliau Ūlai aiškindavau, kad raukšlės rodo senelio išmintį ir kad senelis vaikystėje nevalgė sriubos ir tos raukšlės atsirado už bausmę. Ūla, aišku, tuo netikėjo, bet savo aiškiaregystės sugebėjimais įtikinau ne vieną. Pavyzdžiui, ekonominės krizės pradžioje, o galbūt dar prieš ją gyvenimas privertė įsidarbinti statybinėje Šaraškino kontoroje^***, kurios savininkas chroniškai pamiršdavo sumokėti atlyginimus – tomis dienomis paprasčiausiai pradingdavo, o jo sekretorė balsu, rodančiu, kad jai viskas įgriso, monotoniškai kartodavo: išvyko, nežinau kur, grįš – nežinau kada. Kurortiniame miestelyje griovėme seno pašto interjerus pritaikydami numatomo viešbučio kambariams ir jų savininko būstui. Kažkur toli buvo girdėti pamirštas išjungti radijas, pagal kurį orientuodavausi laike, nes sąmoningai neimdavau nei telefono, nei laikrodžio. Mano jaunas porininkas negalėdavo atsistebėti, kai minutės tikslumu pranešdavau laiką. Sakiau, kad mano biologinis laikrodis taip rodo. Nereikėjo turėti pranašystės sugebėjimų, kad žinotum, kas laukia šios pseudostatybininkų firmos artimiausiu laiku. Ankstyvoje jaunystėje dirbau gamyklose, bet niekur nemačiau tokios pamazgų duobės, kurioje vienodai murdėsi tiek darbininkai, tiek darbdaviai. Mano statybininko karjera truko labai trumpai: tuo metu rūkiau prekybos centre įsigytą aromatizuotą tabaką, nuo kurio dūmų kvapo aplinkiniai traukydavo nosimis. Sakiau: nieko baisaus, čia tik žolė. Įsiutusio užsakovo dėl netikėliškai atliekamų darbų iškviesti darbdaviai įsakė mums pasėdėti, kol sulauks šeimininko, ir man užsirūkius taip pat ėmė traukyti nosimis. Kažkuris geranoris paaiškino – dailininkas rūko žolę. Tada manimi atsikratyti buvo tik laiko klausimas – tam priežasčių ieškoti ilgai neužtruko.

Apie ką kalbėjau? A, apie čakras, per kurias galima bendrauti su dvasių pasauliais, kurios padeda numatyti ateitį, kuriomis… Taigi, mano kaktos raukšlių raizginyje aiškiai išryškėjusi nevisiškai panaudota čakra, kurią ateityje ketinu eksploatuoti pagal paskirtį. Galbūt, nes, kaip kalbėjo vienos partijos pirmininkas, taip pat vienas kandidatas į prezidentus, esu žodžio žmogus (taigi mano žodžiu pasitikėti labai sunku ir net neįmanoma). Dabar apmąstau kelių dienų, tiksliau – vakarų pokalbį su bičiuliu iš Kazlų Rūdos gūdaus miško. Suskambus telefonui, instinktyviai žvilgtelėjau į laikrodį – 23 val. 46 min. Supratau, kad apie nuojautas nereikia galvoti, čakroms taip pat nieko neprikiši – viskas žinoma iš patirties. Valentinas, aišku, prieš kelias dienas Lenkijoje apsirūpinęs amunicija, dabar gesina depresinę vienatvę. Po keleto nerišlių sakinių išgirdau primygtinį prašymą, o gal reikalavimą išklausyti muzikinį kūrinį, jo grojamą vargonėliais, gautais kaip dovana 1985 metais. Telefoną atidėjęs atokiau galėjau mėgautis cypiančiais, gergždžiančiais ir klerkiančiais instrumento garsais, lydimais fone muzikanto vilkšunio nevilties kupino kauksmo. Ir tai dar ne viskas! Po instrumentinės dalies reikėjo išklausyti dainavimo originalo kalba. „Ispanų kalba“, – konstatavau, nors tekstas „ra ra ra, tra pa pa…“ galėtų būti priskiriamas bet kuriai pasaulio kalbai. Kai vakar 21 val. 16 min. sulaukiau bičiulio skambučio, supratau, kad jis baigė 0,7 litro talpyklas ir perėjo prie 0,2 litro kiekybės. O norėjo tik pasiteirauti – grojęs ar negrojęs? „Grojai ir net dainavai“, – nuraminau jį. Telefone išgirdau aimaną: „Ne viską prisimenu…“ Anokia čia bėda – neprisiminti, pamiršti, išsižadėti. Pamirštame ant nosies kabančius akinius, kaimo kiemo politikai pamiršta vakarykščius pažadus, išsižada pasakytų žodžių. Galų gale net šventas Petras triskart išsižadėjo Išganytojo. O naudodamas tokius skysčius savaime esi pasmerktas atminties juodosioms skylėms. Nereikalingos jokios čakros, kad žinotum, kas laukia tokių ir į juos panašių asmenų.

Kalbant apie čakras, nereikia užmiršti, kad žmogus jų turi ne vieną, ne tik vadinamąją trečiąją akį. Gūdžiais sovietiniais laikais, kai buvome atskirti nuo pasaulio, kai su jo literatūra galėjome susipažinti tik iš retų vertimų ir inostrankės, išsikalbėjau su buvusia lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Pasiūlė ji man Kurto Vonneguto „Skerdyklą Nr. 5. Čempionų pusryčius“. „Antikarinė, nukreipta prieš vartotojišką visuomenę. Neskaičiau dar, tad imk ir pasiskaityk“, – sakė. Tiesą sakant, nenoriai paėmiau, nes ne visados pasitikėjau jos Levo Tolstojaus ir Juozo Baltušio išugdytu skoniu. Nesakau, kad prasti rašytojai, bet jie ne mano rašytojai. O šis autorius suteikė požiūriui į pasaulį taip reikalingo tvirtumo ir užtikrinimo, kad brandžias idėjas galima perteikti kur kas trumpesne, bet patrauklesne forma, nelendant į teosofinius, ezoterinius, etinius ar dar kokius neva protingus ir gilius apmąstymus bei pastebėjimus. Ypač įstrigo Kurto Vonneguto paplepėjimai šiknaskylės tema: ją turi ir sliekas, ir balerina – ir niekas nuo to nepasislėps. Šis požiūris manyje tvirtėjo ir vystėsi lyg piktžolė mūsiškiame sode – ją rauni neišrauni, o ji vis plečiasi ir veši. Ir dabar, žiūrėdamas, klausydamasis savo reikšmingumu įtikėjusių iškilių ponių ir kvapnių ponų, negaliu atsikratyti minties, kad jie nežino parabolės apie slieką ir baleriną. Knygą skolinusi mokytoja po pirmųjų perskaitytų puslapių ja pasišlykštėjo ir dovanojo man. Tik gaila, kad kažkur nukišau ir nerandu iki šiol.

Pabaigiant apie čakras, nereikia pamiršti, kad viena labai svarbi egzistuoja minėtoje kūno dalyje: ne veltui neišauklėti žmonės įkyrėjusiems pašnekovams dažnai siūlo susikišti savo nuomonę į… Ne veltui kai kurie blogai išauklėti vyrai taip mėgsta plekšnoti priešingos lyties atstovėms per užpakalius. Tai ypač būdinga vokiečių tautos atstovams, bet, nepaisant tautybės, šis polinkis stiprėja su amžiumi ir nereikėtų jų kaltinti priekabiavimu, nes tai tik nesąmoningas bandymas paveikti kitą asmenį per itin svarbią čakrą. Ir dar: prisiminiau pasakojimą apie studentų peržiūros šventimą, kai vienas jo dalyvių, propaguojantis Rytų filosofijas, teigė, kad tokiais atvejais uždarąs čakras ir jo neveikiantys jokie svaigalai. Dėl šios priežasties buvo pasiųstas į artimiausią parduotuvę atnešti papildymo, bet neįprastai ilgai užtruko. Sugrįžęs priekaištaujantiems kolegoms liūdnai pasiteisino: na, žinote, apatinė čakra atsivėrė – vidurius paleido. Išvada – su čakromis elgtis reikia atsakingai.

1.

Galbūt viskas prasidėjo tą dieną, kai Zamza pabudo dideliu nerangiu vabalu. Modernybė dar laikėsi neblogai, užsiliepsnojęs Didysis karas tereiškė neišvengiamą, netgi būtiną istorijos lūžį, ir visiems atrodė, kad Kafka sapnuoja svetimus sapnus ir kenčia svetimas kančias. Beveik visą dvidešimtą amžių manyta, kad Zamzos didžiausias troškimas – atvirsti į žmogų. Bet tas įsitikinimas po truputį silpo, tuo troškimu vis labiau abejota, o atėjus dvidešimt pirmam amžiui tai, kas prieš šimtą metų Kafkos pavaizduota kaip košmaras, imta laikyti jei ne dovana, tai bent sprendimo būdu. Nors svarbu ne tiek pavirsti vabalu, kiek nebebūti žmogumi. Tai galėtume pavadinti Zamzos revoliucija.

2.

Kai atsistojau prie galinės teniso aikštės linijos pirmą kartą paduoti ir bumbtelėjau kamuoliuką į grindinį, kairėje pusėje ant blunkančios ir suskeldėjusios baltų dažų juostos pamačiau lėtai manęs link artėjantį migdolo dydžio ir formos vabaliūkštį. Jis ropojo lėtai, pernelyg lėtai, ir netrukus prasidėsiančio žaidimo ir kojų trypimo fone tas lėtumas atrodė labai neapdairus ir skausmingas, tarsi migdolinis gyvis būtų į savo vietą vėluojantis žiūrovas, kuris turi kirsti kortą, bet judėti greičiau negali. Jo šonuose šiureno šepetėliai, kuriais jis, matyt, ir yrėsi į priekį, todėl mintyse jį praminiau žiuželiu, nors nieko bendro su tikrais žiuželiais jis neturėjo. Tik iš rausvos lyg saulės nugairintų plytų spalvos nugaros spėjau, kad tikroji jo gyvenvietė – teniso kortą iš visų pusių supančios pušys, kad ta pušų žievėje leidžianti ištirpti spalva yra vienintelis jo ginklas nuo kitų neapgalvoto skubėjimo ir plėšraus alkio. Tačiau ant baltos teniso aikštės galinės linijos jis buvo atviras bet kieno akiai, bet kieno snapui, bet kieno padui.

3.

Išmokti kartu žaisti tenisą pasiūlė M. „Kad pabūtume dviese.“ Be šeimų, be įkyrių viešose vietose būtinai prišoksiančių (ne)pažįstamųjų, be alkoholio, be savigraužos, be kalbų, tik: „Penkiolika trisdešimt!“, „Ilgas!“ ir „Autas!“ Kelias vasaras iš eilės vienam savaitgaliui važiuodavome į Nidą keturi draugai. Kiti du jau seniai žaidė tenisą ir buvo neblogai įgudę. Vienas rodydavo puikius, beveik federeriškus judesius, kitas – beveik visada laimėdavo. Todėl po pirmos girtuokliavimo nakties, pagiringą rytą, važiuodavome į kortą prie jūros: jie dviese žaisdavo, o mes su M. atsidarydavome po pirmą rytinę alaus skardinę ir, komentuodami jų žaidimą, galėdavome per visą išvyką bent valandą pabūti dviese. Bet kai M. pasiūlė išmokti žaisti tenisą, supratau, kad „buvimas dviese“ tą valandą jam veikiausiai reiškė ir atsiskyrimą, nesėkmę, nevykėliškumą, – ant suoliuko gurkšnojome alų, nes nemokėjome žaisti teniso, tarytum žaidžiantys draugai buvo geresni nei mes, iš naujo girstantys atsarginiai. Aikštelėje šūkiais ir keiksmais sproginėdavo jėga, ant suoliuko nuo kylančios saulės linksmai glebdavome mes. M. troško tos jėgos, kurios jam nebūčiau galėjęs padėti sukurti. Todėl išmokti žaisti tenisą jam reiškė pabūti dviese čia, bet daug svarbiau – pabūti keturiese ten, teniso aikštėje prie jūros. Šito nesupratau, bet pasiūlymą priėmiau.

4.

Zamzos revoliucija vyksta mūsų akyse. Jos išeities taškas – katastrofiškai ir neatleistinai klydęs žmogus. Jis yra visų didžiausių tragedijų ir siaubų kaltininkas – nuo Holodomoro, Holokausto, Hirosimos iki Černobylio, Rugsėjo 11-osios ir visuotinio atšilimo (Zamzos revoliucionieriai taisytų: klimato krizės). Kaip modernybei tapo nereikalingas visagalis Dievas, taip Zamzos revoliucijai nereikalingas tampa žmogus, kurį artimiausiu metu turėtų pakeisti neklystantis ir vėl visagalis dirbtinis intelektas. Kai kurie iš mūsų šioje revoliucijoje aktyviai dalyvaujame, kai kurie tik leidžiame jai skleistis mumyse kaip autoimuninei ligai. Kaip kiekvienoje revoliucijoje, laikinai susivienija jėgos, kurios niekada taikos sąlygomis to nebūtų dariusios: medžių sodintojai ir bitkoinų kasėjai, žaliavalgystės propaguotojai ir technologijų evangelistai, koralinių rifų saugotojai ir kompiuterinių žaidimų fanatikai, roko žvaigždės ir universitetų profesoriai, kapitalizmo niekintojai ir Silicio slėnio milijardieriai. Didžioji Prancūzijos revoliucija žmoniją iš viduramžių atvedė į modernybę. Zamzos revoliucija skelbia, kad modernybė išsikvėpė ir visiems įkyrėjo. Laikas eiti tolyn. Asmeninę sėkmę įmanoma kurti tik įrodant žmonijos nesėkmę.

5.

Nežinau, ar tą pačią akimirką, ar pirmą kartą paduotam kamuoliukui grįžtant į mano pusę nusprendžiau žiuželiui padėti saugiai įveikti galinės linijos greitkelį, kurio atviros tuštumos spūstyje jis buvo įstrigęs. Jam tebuvo likęs maždaug ketvirtadalis atkarpos, todėl viskas rodėsi įmanoma – įmanoma jo neužminti, pasergėti nuo atskriejančio kamuoliuko, pasirūpinti smūgių kryptimis. M. stovėjo kovingai palinkęs į priekį, jo rankose kaip budelio kirvis švytavo raketė. Šią akimirką sustabdęs žaidimą ir taręs, kad noriu išgelbėti aikštės linija ropojantį vabaliūkštį, būčiau atėmęs iš M. bet kokią viltį tarp mudviejų sukurti jėgos iliuziją, buvimui dviese suteikti ką nors daugiau nei išglebusį atvirumą ir jautrumą. Tamsžalį teniso korto paviršių dengė nuo jūros atpustytas smėlis, todėl jis atrodė kaip nešvariai nuvalyta mokyklos lenta su raidžių trupiniais. Skaidrų birželio rytą buvo girdėti, kaip už pušyno rangosi jūra, lyg būtų ant nugaros parvirtusi ir atsikelti nesugebanti nutukusi žmogysta, sakytum, inspektorius Malfoi iš Bruno Dumontʼo filmo „Seklieji vandenys“. Nuo jos sklindančią vėsą jau ėmė gožti rekordiškas tų metų birželio karštis. Saulė spėriai vadavosi iš medžių gniaužtų ir svilino tiesiai į mus. Negalėjau pralošti M. pasitikėjimo, laimėdamas žiuželio gyvybę. Bet nebegalėjau pralaimėti ir žiuželio. Todėl, kiekvieną kartą akimis saulėje ieškodamas atlekiančio kamuoliuko, galvojau, kur dedu kojas, o atmušęs tuoj pat dirstelėdavau į galinę aikštės liniją. Žiuželis slinko užtikrintai, bet taip pat lėtai, tarytum būtų mėgavęsis pušų apsuptyje vykstančia jo gyvybės ir mūsų draugystės drama.

6.

Kiekvieną kartą, kai su M. šeima atvykstame vasaroti į Nidą, atsitiktinai prasilenkiu su dailininku L. Net pavadinti pažįstamais mus būtų sunku. Prieš penkiolika metų kartu lankėme Søreno Kierkegaardʼo religinės filosofijos kursą pas Tomą Sodeiką. Galbūt įsidėmėjome vienas kitą, nes nebuvome filosofai ir nė vienas toks netapome, bet ištikimai lankėme paskaitas, nors paprastai reikdavo gerą pusvalandį stovėti prie auditorijos durų ir laukti vėluojančio dėstytojo, o per pusę metų įveikėme dvidešimt ar dvidešimt penkis „Baimės ir drebėjimo“ puslapius. Tačiau gyvename susikertančiose tiesėse ir penkiolika metų nuolat sveikinamės, nepasakydami nė žodžio daugiau. Pirmą kartą Nidoje jį pamačiau vieną popietę paplūdimyje. Jis atėjo su būreliu jaunų merginų, greičiausiai aukštesnių klasių moksleivių. Mergaitės pabiro ir ėmė šokinėti kaip iš patrankos šaudomi teniso kamuoliukai. Jos beregint pakeitė laiką ir erdvę, sakytum, juos sukeitė – laiką suvokė kaip neaprėpiamą ir nesibaigiantį, erdvę – kaip akimirksniu išsenkančią. Mergaitės nusimetė viršutinius rūbus, juokėsi, lietė viena kitą, krito ant patiestų užklotų, vėl kėlėsi, mainėsi vietomis ir vaidmenimis, kurių dar gerai nemokėjo. L. ėjo su jomis kartu, atsisėdo šalia, bet atrodė, kad laikosi nuo jų atstu, nerodydamas tokio paties entuziazmo, nekeldamas smėlio audros, vangiai reaguodamas į juoką ir žaidimus, galbūt irgi atlikdamas vaidmenį, kurio gerai nemokėjo ar nenorėjo. Turbūt buvo tų mergaičių mokytojas arba stovyklos vadovas. Tačiau kai mergaitės pakilo maudytis, jis taip pat neskubėdamas atsistojo ir joms pavymui nupėdino į jūrą. Tada pagalvojau, kad dailininkai nuolat lyg prakeikti kartoja ikoniškas dailės mizanscenas. Pavyzdžiui, (merginų) maudynės vandenyje, kaip šį kartą.

7.

Kad iš tikrųjų padėčiau žiuželiui, turėjau gerai žaisti. Bet žaisti tenisą gerai nemokėjau ir niekada nemokėsiu. Dėl tos pačios priežasties, kaip ir neišmokau vairuoti automobilio. Kai atsiranda ritmiška monotonija, smegenys persijungia į vidinį vaizduotės kurstymo režimą ir ištiktas beveik epilepsijos būklės prarandu dėmesį išoriniam pasauliui. Kai mokiausi vairuoti, instruktorius po vienos pamokos, įsitempęs, paaugliškai nervingai, nelabai vykusiai tramdydamasis, nusigręžęs į langą, murmtelėjo: „Kada nors tu užmuši žmogų.“ Tuomet nebūčiau nei sugebėjęs, nei išdrįsęs paprieštarauti, kad tai, ką išoriškai atpažįstame kaip išsiblaškymą, iš tiesų gali būti tikrasis vidinis susikaupimas. Tačiau vidinis susikaupimas irgi gali užmušti žmogų, todėl vairavimo pamokas mečiau. Teniso kamuoliuku užmušti žmogų sunkiau. Nors kartą keturiese žaidėme dvejetais, ir vienas iš draugų, paduodamas nuo galinės linijos stipriu, federeriškai tiksliu smūgiu, pataikė prie tinklo stovinčiam savo žaidimo draugui tiesiai į tarpukojį. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai mačiau žmogų iš tiesų krentantį kaip pakirstą. Sportas praplečia žmogaus vaizduotę, nes žaidėjai patiria traumas tokiose situacijose, tokiais būdais ir tokių kūno dalių, kad niekas ir jokiomis aplinkybėmis nebūtų pagalvojęs, jog tai yra įmanoma. Sportininkai sumoka savo kūno skausmu, kad mes galėtume patirti malonumą ir baimę sužinoti, jog vaizduotė turi ribas. Ir jas galima plėsti. Tai vienintelė sporto prasmė, kurią suprantu. O šį kartą, jūros tūžmasčiai pasiduodant prieš slopų birželio ryto karštį, atsirado kita prasmė – padėti žiuželiui. Bet nei atremti, nei nukreipti smūgių negalėjau taip tiksliai, kad galinė linija virstų saugia zona. Kamuoliukas bumbsėjo aplink ją kaip ant fronto linijos iš dangaus krentančios, bet nesprogstančios bombos.

8.

Krikščioniškojo pasaulio vaizduotę apibrėždavo žmogaus silpnumas ir nuodėmingumas, palikdavęs atpirkimo viltį. Pašėlęs breigeliškas santūrumas ne tik plūsdavo nesulaikoma gyvastimi, bet ir sukaldavo riboženklius, už kurių vaizduotė tapdavo nemorali. Modernaus pasaulio vaizduotė suvaržė save geru ir protingu žmogumi, įkalintu blogų ekonominių ir socialinių sąlygų, iš kurių jį reikia išvaduoti. Ernstiškajam išgąsčiui moralumas nerūpėjo – ten viskas bloga ir iracionalu, kai nebežmogiška. Naujosios Zamzos epochos vaizduotė palieka žmogų beatodairišką ir piktavalį, ir jam niekas, net menas, negali padėti. Vaizduotė yra per saulėlydį gęstanti šviesa, rausvėjanti, skystanti ir bergždžia apatija.

9.

Neišklysdamas iš tiesaus kelio, laikydamasis jam vienam žinomo orientyro, žiuželis lėtai slinko, lyg būtų virtęs saulės laikrodžio rodyklės šešėliu. Jis ropojo tiesiai, tarytum pats gamtos laikas būtų prisikėlęs iš civilizacijos kapo, išsitiesinęs, išsivadavęs iš savo cikliškumo, ėjimo ratu, lyg gamta būtų įkvėpusi istorijos, lyg būtų tapusi istorija. Tiek daug dieviškos revoliucijos slypėjo lėtame, bet atkakliame žiuželio ropojime pirmyn.

10.

Dieviška revoliucija žadėjo atlyginti už žemiškas kančias rojuje ir pomirtinę amžinybę. Ta revoliucija beveik nekėlė jokių sąlygų – šiek tiek dekalogiškos pagarbos, šiek tiek sveikos baimės. Bet jos vis tiek netenkino žmogaus. Jam buvo reikalingas besąlygiškas įžūlumas ir drąsa. Todėl pažadėjo sukurti rojų iki mirties radikaliomis utopijomis ir suteikti amžiną laimę žemėje. Žmogus prisiėmė atsakomybę. Naująja tobulo gyvenimo ir laimės buveine tampa internetas, šviesolaidiniai vartai į virtualią amžinybę, kur tėra belaidė kaltė ir terabaitinis troškimas jos atsikratyti.

11.

Nuo tos popietės prie jūros dailininką L. matydavau tik taip – kaip savo kasdieniu gyvenimu kuriantį ikoniškas dailės mizanscenas: L. žingsniuoja marių pakrante, virš jo, sparnais plakdami marių kvapą ir ramybę, klykia vasarotojų dviračių ir paspirtukų išerzinti kirai; L. užsisako gėrimą prie baro, šviesus aukštas barmenas banglentininko plaukais ir įdegiu santūriai šypsosi baksnodamas į kasos aparato ekraną; L. sėdi mediniame krėsle ištiesęs kojas prie didelio pūvančių vyšnių spalvos vasarnamio; L. parduotuvėje prie pardavėjos krapšto piniginėje monetas, nes per atostogas norisi atsiskaityti tik grynaisiais. Žinojau, kad jo darbai abstraktūs, kompozicija terorizuoja spalvas, linijas ir objektus, erdvė įveikia ar bent ignoruoja laiką, regėjimas sutampa su mąstymu. Žmones tuose darbuose esu matęs tik kaip tolimas, atsitiktinai, beveik kaip dulkes į kadrą patekusias figūras. Bet dabar, vėl tų kūrinių ieškodamas, tikėjausi rasti siužetų, kuo tikriausių pasakojimų, nuoseklių, daugiašakių, dramatiškų, tų Nidoje kuriamų mizanscenų replikų. Tikėjausi, kad L. savo darbuose užšifravo istorijas, kurias įmanoma aprašyti.

12.

Keičiamės pusėmis. Prasilenkiant ties tinkleliu, nuo saulės įraudusiu veidu M. sako: „Toj pusėj žaisti pragariška, bet žaidžiame abu.“ Lyg tai suteiktų mūsų žaidimui velniškos jėgos. Bet iš tiesų žaisdami mes atrodome kaip švelnūs marmuriniai bažnyčių angelai: pasistiebę ant pirštų galiukų, į priekį atkišę per alkūnes sulenktas rankas, pasisukę pečiais į priekį, atsilošę ir atkraginę galvas, pasiruošę šuoliui, pasiruošę nesėkmei, o per vienodus sintetinius, specialiai tenisui pirktus geltonus marškinėlius šviečia apvalūs pilvukai. Judame nerangiai ir vikriai, vaikiškai ir rimtai, nenuspėjamai sau ir kitiems, užstrigę pakeliui į dangų, nepajėgiantys grįžti į žemę. Dabar žiuželis bet kurią akimirką galėjo atsidurti po M. kojomis. Bet jis visada paduoda kamuoliuką ties vidurio linija, todėl prie kairiojo krašto artėjantis vabaliūkštis turėjo būti saugesnis. Tenisui žaisti reikia varžovų bendradarbiavimo, ne tik konkurencijos: žaidimo malonumas pradedamas kurti, kai priešininkas atmuša kamuoliuką, o tau lieka erdvės plačiai užsimoti ir pasiųsti jį atgal – keistis vienu, antru, trečiu stipriu ilgu smūgiu ties galine linija. Nuspėjamumas reikalingas tiek pat, kiek ir staigmenos. Kelis kartus nukreipiu vien į dešinįjį kampą – M. laukia mano klastos, aš tik stengiuosi išvengti klaidos. Bet galvoti apie klaidą yra pagrindinė klaida. Po kelių apsimainytų tiesių smūgių, įtardamas artėjančią mano klastą, M. jos griebiasi pirmas: staiga muša lengvai, keisdamas kamuoliuko kryptį. Šis vos perlipa per tinklą ir krenta žemyn, it būtų apimtas nuobodulio. Kad sugebėčiau jį pasiekti, puolu pirmyn, nespėdamas pagalvoti apie būsimą kamuoliuko trajektoriją. Atmušu netikėtai stipriai ir tiesiai – į patį kairįjį kampą. Šešiasdešimties gramų nesverianti guminė bomba lekia ant galinės linijos. M. – jai įkandin. Galiu tik viltis, kad pasiekęs kamuoliuką jis vos pakils nuo žemės paviršiaus abiem kojomis. Kaip Bruno Dumontʼo filmo „Žmonija“ veikėjai paskutinėje scenoje. ►

► 13.

Tarp L. kūrinių radau teniso kortą. Balkšvai raudonas gruntas, trys baltos įžambios linijos ir tinklo fragmentas slepiasi po besileidžiančia sunkia mėlyno audeklo uždanga. Tuoj tuoj, ir teniso aikštę vienu metu nuplaus ir jūros, ir dangaus potvynis. Savaime aišku, kad šiame paveiksle turėjau atpažinti bent vieną siužetą, pajėgti jį aprašyti pačiais bendriausiais bruožais, galbūt nesuprasdamas detalių, bet sugebėdamas atkurti įvykių eigą. Tačiau, į jį bežiūrint, išsitrynė bet kokia siužeto galimybė. Išsitrynė pats tikėjimas, kad tokia galimybė egzistuoja. Žmonių kuriamo, apie žmones pasakojančio siužeto nebeliko nei kaip įvykių grandinės, nei kaip pokyčio apskritai. Ten nebuvo jokio veiksmo, jokio judesio – kūno, minties, jausmo, tikėjimo, gyvenimo. Uždanga sustojo ir sustingo. Ir todėl kūrinys pasirodė esąs įtemptas, intensyvus, netgi šiurkštus. Ten, kur nėra siužeto, nebeliko ir ramybės, vien – diumoniška rimtis, diumoniška apgaulė, panoraminis Dumontʼo žvilgsnis į jūros pakrantę, Dumontʼo ranka, kuri kažką režisavo.

14.

Viduramžiais režisavo dieviška ranka. Žmonės ją jautė ir matė. Joje slypėjo jauno kalvio jėga ir maro epidemijos neišrankumas. Ir visas mokslas tebuvo juoduliai tos rankos pirštų panagėse. Neišvengiami kasdieniame darbe palaikyti Dievo sukurtai tvarkai žemėje. Modernybėje atsirado nematoma ranka. Nematoma, todėl tik įsivaizduojama. Nelogiška, todėl egzistuojanti tik tol, kol yra aiškinama. Tai buvo protezas, kuris turėjo paslėpti atsivėrusią tuštumą, todėl mokslas imitavo gamtos dėsnius žmogaus gyvenime. Dabar nematomas protezas virto smegenų neuroimpulsus registruojančia bionine ranka. Mokslas nebėra panagių juoduliai, mokslas nebėra priedanga. Jis pats virto viską režisuojančia ranka, keičiančia režisavimo esmę. Ji siekia sunaikinti ligas, atspausdinti kepenis, sukarpyti DNR grandinę. Sukurti kažką, sukurti bet ką, kas jau nebebūtų žmogus.

15.

Kai grįžau į žiuželio aikštės pusę, pamačiau jį sėkmingai įveikusį distanciją. Jis kūpsojo tarp kelių atklydusių pušų spyglių lyg savo artimoje aplinkoje. Tarsi uosdamas pušų sakus ilsėtųsi po įveikto mirties maratono. Nurimęs, patikėjęs savo sėkme. Tarsi be didelio susidomėjimo stebėtų žaidimą, kurio taisyklių neišmanė, bet jautėsi dėkingas. Galbūt net palaikė vieną iš žaidžiančiųjų pusių. Prieš keliaudamas toliau, jis norėjo atiduoti duoklę ką tik vykusiai dramai. Kelis padavimus atlikau nekreipdamas į jį dėmesio. Susitelkęs į žaidimą, žaidžiau kiek tiksliau ir atkakliau, nors žinojau, kad tvirto ritmo jau neįgausiu. Įsijautęs M. nebepaisė jam per veidą delnu pliaukšinčios saulės. Didėjantis karštis ne alino, o stūmė jį pirmyn. M. santykis su gamta man visada atrodė mazochistinis: gamta buvo kliūtis, iššūkis, rizika, kuri suteikia gyvenimui prasmę. Jis nemokėjo plaukti, bet mėgo vaikščioti po pelkes. Kai prieš dešimtmetį Islandijoje išsiveržęs ugnikalnis nutupdė visus Europos lėktuvus, M. ramdė džiaugsmą kaip gerai išauklėtas vaikas. Šitame karštyje, išpiltas prakaito, aš mažai ką galėjau prieš jį padaryti – prieš jo mazochizmą ir gyvenimo prasmę. Norėdamas įsitikinti, kad šį rytą ne viskas pralošta, vėl dirstelėjau į žiuželį. Aplink jį braižėsi priropojusi skruzdė. Ji elgėsi įžūliai, nepagarbiai: užsikorė žiuželiui ant kupros, paskui bandė po juo palįsti. Šis nekrutėjo, lyg būtų praradęs bet kokį orumą. Ūmai pagalvojau, kad skruzdė rausiasi kaip kurmis aplink sunkų granitinį antkapį, ir jos uolumas įgavo pateisinimą: žiuželis turėjo būti negyvas, greičiausiai – pritrėkštas.

16.

Monarchija rėmėsi Biblija, pasakojimu apie smulkmenišką Abraomą, iš kurio galima išmokti tik nuostabos, ir neįtarų Izaoką, kurį grąžino paradoksas. Ji rėmėsi išskirtiniu, šventu žudymu – kaip galinčiu būti Dievui maloniu poelgiu. Demokratijai žudymas iš principo negalėjo būti šventas. Ir nė vienas pasakojimas pats savaime negalėjo būti šventas. Kilusi ne iš pasakojimų, ji rėmėsi padrikais postulatais, skirtingo aukščio, pločio ir formų kolonomis. Ji rėmėsi Žmogaus teisių deklaracija. Zamzos revoliucija grąžina pasakojimą, žudymo šventumas grįžta kaip savo paties inversija. Įteisindama viso ko nežudymą, ji pateisina neišskirtinę, visuotinę žmogaus žūtį. Ji remiasi Augalų teisių deklaracija, ji remiasi pasakojimais apie Šeštojo išnykimo raitelius. Pagaliau nesusipratimas tarp gamtos ir technologijų bus išspręstas, tas nevykęs jų supriešinimas niekam nereikalingas, juk panašumų daugiau nei skirtumų, juk jų pagrindas bendras – abejingumas žmogui. Abejingumas jam tampa valdymo forma.

17.

Prieš saulę skriejančio teniso kamuoliuko veltiniai šereliai tviskėjo kaip aureolė, todėl pats kamuoliukas tarytum buvo pavirtęs žiuželiu su daugybe blizgančių kojyčių. O gal žiuželio dvasia iš tiesų įsikūnijo į įsauliui lekiantį kamuoliuką. Gal jai buvo lemta persikūnyti į artimiausią objektą, ir, jos nelaimei, čia pasitaikė teniso kamuoliukas, besiblaškantis kaip po stikliniu gaubtu atsidūrusi musė. Akimirksnį aš išsigandau šito pasaulio, kuriame nebegaliu užminti žiuželio. Stovėdamas ant galinės teniso aikštės linijos, aš patekau į Zamzos revoliuciją, tapau jos nariu, stačiau ešafotą, šaukiau „mirtis karaliui“ ir nešiau naujos santvarkos vėliavą ant barikadų. Dar kartą atmušęs M. pasiųstą kamuoliuką, pakreipiau galvą į dešinę ir pastebėjau, kad žiuželio nebėra ten, kur jis ką tik kūpsojo antkapio ramybe. Ne, jis toliau kepurnėjosi per aikštės pakraštyje vėjo sušluotus pušų spyglius. Pakėliau aukštyn ranką ir, nutraukęs žaidimą, paprašiau M. sekundę lukterėti. Priėjau prie nemirtingojo migdolo ir pakėliau dešinę koją, apautą specialiai tenisui žaisti nusipirktu „Wilson“ sportbačiu.

18.

Bet kuri idėja, jei jos laikytumėmės nuosekliai, anksčiau ar vėliau pasirodytų esanti radikali ir todėl save naikinanti. Išgelbėti nuo radikalumo ir savinaikos mus gali tik tai, kam šitaip prieštarauja mūsų protas – nenuoseklumas. Konservatorius nuo revoliucionierių skiria tik ši ištikimybė nenuoseklumui.

19.

– Ką tu ten darai? – irzliai šūktelėjo M., ruošdamasis iš naujo paduoti kamuoliuką. Ir aš grįžau atremti smūgio prie galinės teniso aikštės linijos.

2019.VI.26–IX.1

Vyrai nemoka būti laimingi, o moterys moka. Jos panašesnės į Dievą, nes Jis yra laimė. Sau pačiam.

●

Tas, kuris parašė, kad Dievas padarė Ievą iš Adomo šonkaulio, matyt, neteisingai išgirdo Dievo žodį. Dievas nedaro iš ko nors, bet kuria iš nieko, iš nebūties būtį padaro. Sukūrė Dievas vyrą ir moterį skirtingus ir kūnu, ir siela. Kad vienas kitą tobulintų.

Mikalojus Vilutis. Adomas ir Ieva. 2019

●

– Gėlės gražios, – sako moteris.

– Gėlės neskanios, – sako vyras.

●

Karas ėjo į pabaigą. Kareivis trypė mano senelės Marijos Liobienės gėlių lysvę.

– Iš gėlių duonos neiškepsi. Nereikalingos gėlės, – sakė jis.

– Tai kodėl gi tu, Kareivi, savo dukrą pavadinai Ramunėle?

– Aš nesiruošiu savo dukters kepti.

– O tai kam tau duktė reikalinga?

– Tam, kad turėčiau ką mylėti.

Duona pilvui, meilė sielai. Ir grožis sielai. Ir menas sielai. Siela – tai žmogus.

Kareiviui reikia ir meilės, ir grožio, ir meno, tik per ilgai jis alkanas buvo.

Kaipgi aš galiu jį teisti, niekad alkanas nebuvęs.

●

Vyrai protingi. Jie mano, kad yra tik tai, ką galima pačiupinėti. Jie sako, kad nėra to, ko nepatiria penkios kūno juslės. Jie žino tiesą apie bedvasius daiktus, neturinčius savęs.

Vyrai bando protu suvokti tai, ką galima suvokti tik širdim.

Jie ištiria ašarų cheminę sudėtį ir sako, kad ašaros yra myžalai ir verkti yra tas pats, kas myžti.

Mergužėle, ko verki, ašarėlę ko brauki…

Verkia mergelė, myžalai jai bėga iš akių. Taip vyrai supranta poeziją. Jiems ir meilė yra chemija. Jie panašūs į kuolus, prie kurių rišamos karvės.

Kai džiaugsmas, liūdesys, ilgesys nebetelpa širdyje, ašaromis iš akių išbėga.

Taip moteris pasakytų apie ašaras. Moterys jaučia esmę, gyvąją tiesą.

Turbūt jau rašiau ir kalbėjau apie tai. Nebeprisimenu. Nieko nėra bjauriau, kaip cituoti save. Ta proga šiame rašinėlyje daug kur save cituoju. Tuos pačius pavyzdžius, tik kitiems dalykams paaiškinti taikau, nes geresnių nesugalvoju. Man svarbu paaiškinti, bet nesvarbu kaip.

●

Moterys jaučia esmes, o vyrai mato kūnus, kuriuose esmės yra.

Vyras sako:

– Dievo nėra, nes aš jo nemačiau.

Pirmas klausimas:

– Tu matei žemę ir dangų, paukščius skrendančius ir medžius augančius, o gyvenimą tu matei?

– Nemačiau. Nėra gyvenimo.

Kartais vyrai teisūs. Ypač tas vyras, kuris pasakė, kad nieko nėra kvailesnio už protą.

Antras klausimas:

– O žemės trauką tu matei?

– Ne, nemačiau, bet aš matau, kad ji traukia daiktus žemyn. Todėl žinau, kad ji yra.

– Tai atmerk akis ir Dievo darbus matyk ir žinok, kad Jis yra.

Trečias klausimas:

– O džiaugsmą ir liūdesį tu matei? Ilgesį matei? Meilę matei?

– Visa tai yra tik jausmai.

O jausmų nėra? O gal žmogus ir yra jausmai? Akmuo savęs nejaučia, sau pačiam jo nėra. Aš jaučiu save, todėl esu. Negaliu kalbėti už visus, bet aš esu džiaugsmas, liūdesys, pyktis, pavydas, aš esu mano jausmai, nes tik juos aš patiriu, o man nieko daugiau nėra, tik tai, ką patiriu.

●

Dabar daug kalbama apie moterų ir vyrų lygybę, bet ne kalbos lygybę lemia, o vertė. Ji nėra absoliuti. Ji priklauso nuo aplinkybių. Jeigu žmonės būtų vertinami taip kaip asilai, tada taip, vyrai būtų vertingesni už moteris, nes jie už jas didesni ir stipresni ir daug dažniau negu jos jie vaikšto keturiomis. Kai Mozė keturiasdešimt metų per dykumą vedė savo tautą į Pažadėtąją žemę, vyrai maitino moteris ir vaikus, gynė juos nuo priešų ir tautos išlikimas priklausė nuo vyrų. Tuo metu vyro vertė buvo penkiasdešimt sidabrinių šekelių pagal šventovės šekelį, o moters – trisdešimt šekelių. Taip parašyta Kunigų knygoje. Toks kunigų vertinimas turėjo pagrindo dykumoje, o dabar jis tokio pagrindo neturi. Dabar tam, kad gyventum, nebūtina būti dideliu ir stipriu asilu.

●

Mano galva, moterys meną sugalvojo. Aš taip įsivaizduoju meno pradžią – vyrai rūpinosi, kad moterys būtų sočios, o moterys rūpinosi, kad vyrams būtų gera. Jos lipdydavo puodus ir papuošdavo juos brūkšneliais, kurie nieko nereiškė, tik grožį.

– Kam tie brūkšniai ant puodo?

– Kad tau būtų gera į juos žiūrėti. Tai grožis.

– Jokio grožio aš nematau. Aš matau brūkšnelius. Duok valgyti.

Nuo seniausių laikų vyrai sako, kad grožio nėra, yra tik gražūs daiktai, kuriuos mato akys.

O kuo skiriasi gražus daiktas nuo negražaus? Tuo, ko nėra? Ne. Dvi akys, kurios kaktoje, mato daiktą, o grožį mato trečioji akis, kuri širdyje. Mano gražioji žmona Nijolė nebūtų už manęs tekėjusi, jeigu jos trečioji akis nebūtų įžvelgusi giliai giliai pasislėpusio mano grožio. Šunys neturi trečios akies, jie loja ant manęs, nes nemato mano grožio.

Aš bandau suvokti pasaulį protu, kuriame paklydimas, o žmona Nijolė suvokia jį širdim, kuri neklysta. Širdis jaučia tai, kas svarbiausia. Širdyje meilė, o meilė yra Dievas. Taip apaštalas Jonas pasakė apie Dievą, o apie Jo elgesį su vyrais apaštalas Jonas taip pasakė: Jis apakino jiems akis ir sukietino širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi. Apie protą apaštalas Jonas turbūt būtų taip pasakęs: Jis atvėrė jiems akis, bet sukietino širdį, kad matytų akimis, bet nesuvoktų širdimi.

Menas širdimi kuriamas ir širdimi suvokiamas. Sena tiesa.

Aš ilgai savo veido prakaitu darau paveikslą, kol jį pabaigiu, ir tada sakau sau:

– O ne, Mikalojau, tu nepabaigi paveikslo. Tu jį pribaigi. Jis numiršta ir nebesikeičia, kaip numirėlis.

Turiu nepagrįstą viltį, kad kai jis miršta man, jis gimsta kitiems. Svajonė mano.

O žmonos Nijolės paveikslai išskrenda iš jos kaip drugeliai, greitai ir džiaugsmingai, be pastangų ir be prakaito, ir skraido jie laisvi ir laimingi. Jie nesibaigia ir kaip gėlės toliau auga žiūrinčio į juos žmogaus sieloj ir žmogus tampa kūrėju, laisvu ir laimingu.

Galbūt menas yra nesibaigianti gyvybė žmogaus padarytame daikte. Sakoma: šitas paveikslas negyvas. Nėra jame gyvybės. Jis sugalvotas ir padarytas, bet nepagimdytas. Gyvybė gimdoma. Daiktai daromi. Vyrai gimdyti nemoka. Jie sugalvoja ir daro. Negalima sugalvoti, ką gimdyti.

Menas iš moters.

●

– Mikalojau, pasakyk man, kiek pasaulyje per visą žmonijos istoriją buvo gerų menininkių moterų ir kiek buvo gerų menininkų vyrų.

– O ką reiškia geras menininkas? Geras dailininkas – kas jis? Kuris dailininkas geresnis? Ar tas, kuris nupaišo gerus paveikslus, ar tas, kuris gali nupaišyti geresnius, nors jų nenupaišo? Ar van Goghas visą laiką buvo genialus menininkas, ar genialus pasidarė tada, kai nupaišė genialų paveikslą? Mano galva, jis gimė genialus, ir jeigu jis nebūtų nupaišęs nė vieno paveikslo, jis vis tiek būtų genialus ir mirtų genialus. Menininke yra esmė – menas. Kūrinys – tik esmės įgyvendinimas. Širdis kuria, rankos daro. Ką mato akys, yra rankomis padaryta. Vyrai geriau už moteris moka paveikslą padaryti, nes vyrai turi vieną tikslą ir niekas daugiau, tik tas tikslas jiems rūpi. Juos siaubingai erzina viskas, kas yra ne jų tikslas. Gyvenimas vyrus tokius padarė. Jie buvo medžiotojai ir išvydę zuikį matydavo tik jį ir nieko kito negalvodavo, tik kaip jį nušauti. Jie nebandydavo vienu šūviu nušauti dviejų zuikių. Moterys gyveno kitaip negu vyrai. Jos visą laiką buvo nėščios arba stengėsi tokios būti, o paskui dairydavosi į šalis, kad matytų, kur jų vaikai ir vyrai laksto. Jau rašiau apie tai rašinėlyje apie meilę. Kas tinka meilei, tinka ir menui. Sakoma: menas yra pavydus, jis dėmesio reikalauja tik sau. Neištikimybės menas, kaip ir meilė, neatleidžia. Ir Dievas neatleidžia neištikimybės.

Neturėsi kitų dievų, tiktai mane… nes aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas…

Genialiam paveikslui nupaišyti neužtenka vien genialumo, reikia dar, kad paveikslas būtų vienintelis tikslas, nes niekas negali tarnauti dviem šeimininkams... Todėl, kad nei vienam, nei kitam jis tinkamai netarnaus. Turbūt moterys mintyse sukuria geresnius paveikslus už vyrus. Bet joms nesiseka jų tinkamai įgyvendinti, nes jos turi daug tikslų ir jie kliudo vienas kitam ir jos negali sutelkti visų fizinių ir dvasinių jėgų į vieną iš jų. Jos bando vienu šūviu nušauti daug zuikių.

Moterys yra geresnės menininkės, bet vyrai padaro geresnius paveikslus. Kol kas. Dabar moterys būna nėščios tik kartais, dabar kitaip.

Iki šios vietos tikėjau savim, o dabar mano tikėjimas susvyravo. Įtariu, kad rašau eristiką. Nežinau, ar tai, ką kalbu, yra tiesa, ar tik panašu į tiesą.

Juk gyvybė yra moters ir vyro bendrų romantiškų pastangų vaisius. Ir vyrai, ir moterys yra žmonės ir skiriasi jie nedaug. Moterys nori būti gražios, o vyrai nori valgyti. Kiaulės irgi nori valgyti, bet kažin ar jos nori būti gražios, o vyrai irgi nori būti gražūs, tik valgyti jie nori labiau, o moterys irgi nori valgyti, tik gražios būti nori labiau. Jos miršta iš bado dėl grožio.

O vyrai miršta dėl moterų.

Žmona muša savo vyrą, o vyras sako:

– Nemušk manęs, mylimoji mano, nes tau rankeles skaudės.

Ir vyrai turi kuriančias širdis.

Moteris pagimdo vaikelį ir labai jį myli ir dainuoja jam lopšinę. Gal tai yra meno pradžia. Iš meilės gal menas gimė.

O gal vyras daužydamas gyvulį per galvą pajuto nekūnišką ritmo poveikį žmogui. Gal vyras pajuto, kad jis ne tik kūnas, kad jame yra kažkas, kam ne tik duonos reikia. Gal Dievo buvimą savyje žmogus pajuto daužydamas savo artimą per galvą? Gal džiaugsmą ir viltį jis patyrė? O artimo kauksme – skausmas. Džiaugsmas ir skausmas. Meno šaknys. Iš skausmo ir džiaugsmo menas padarytas. Ir gyvenimas žmogaus. Tarp džiaugsmo ir skausmo – nuobodulys.

●

Kūnas nuo kūno nėščias būna ir kūną gimdo, o siela – nuo Dievo ir gimdo ji meno kūrinius. Dievui nėra moterų ir vyrų, jam yra tik sielos. Galbūt Dievo sūnūs nusileido iš dangaus ne pas žemės dukras, bet pas žemės sielas ir gimė Dievo vaikai – meno kūriniai. Gal tą norėjo vaizdžiai pasakyti Dievas, vedžiodamas Bibliją rašančiojo ranką.

Vyrai taip pat gimdo, tik ne kūnus. Aš irgi ne kartą gimdžiau. Ne pirštu savo paveikslus darau. Aš irgi būnu nėščias. O jeigu nebūnu, tai dėlioju paveikslą kaip dėlionę. Sudedu spalvas į gražų derinį ir formas gražiai sudėlioju, ir žiūriu į paveikslą, ir džiaugiasi mano akys, bet širdis nesidžiaugia. Jaučiu, kad padariau gražų daiktą, bet nėra to, kas daiktą padaro meno kūriniu. Gyvybės nėra. Žiūriu į paveikslą ilgai ir sunkiai ir nematau, ko trūksta, ir žiūrėjimas pasidaro beprasmis, tada paslepiu paveikslą, kad jis pailsėtų nuo mano akių ir mano akys nuo jo pailsėtų, ir po devynių mėnesių vėl į jį pasižiūriu ir tada padedu taškelį ir pasigirsta vaikelio riksmas. Pagimdžiau. Keliauk į pasaulį, vaikeli mano.

Rytmetinio pasiplepėjimo metu Giedrė prašneko, kad vasarą praleidžianti sode globodama ir auklėdama mielą anūkėlį. Savo ruožtu prisipažinau, kad turiu ne tokį kilnų, bet labai atsakingą savanoriškai prisiimtą įsipareigojimą – daboti į tolimą kelionę išvykusios V. šeimos triušes. Priminiau barono Miunhauzeno, tapusio turkų sultono vergu, istoriją, kai jis, paskirtas bičių piemeniu, vieną pradangino: išėjęs ieškoti, sutiko baisų lokį, bet kaip visados liko nugalėtoju – surado paklydėlę, o ir lokį parsivedė į sultono rūmus. Tada nenujaučiau, kad papasakota istorija už pusdienio taps mano realybe. Nuvažiavęs pažiūrėti savo belaisvių, jų narvelius išnešiau į gryną orą. Stebint jas, tokias nejudrias, suspaudė širdį: nesąmonė dovanoti vaikams gyvūnėlius, kurie bute išleisti pasilakstyti per trumpą laiką sugeba nugraužti kompiuterio laidus ir pridaryti kitų eibių. O kas joms, amžinoms (tai tik eufemizmas, nes dekoratyvinių triušių amžius – 5–8 metai) kalinėms, belieka – tupėti savo mini kalėjimuose, ėsti, tuštintis ir spoksoti į aplinką. Nusprendęs palengvinti jų dalią, pievelėje sumeistravau erdvesnį aptvarą su pertvara, nes viena jų skriaudžia kitą.

Nekantraudamas greičiau atšvęsti įkurtuves, suleidau į joms skirtas aptvaro dalis. Ir tada prasidėjo: liuokt liuokt – apsikeitė sekcijomis, kol vieną dengiau narveliu, kita liuokt! – lyg grynaveislis arabiškas žirgas išliuoksėjo į laisvę, o tada beliko gaudyti vėją laukuose. Po nesėkmingų paieškų aplinkiniuose soduose kitos dienos rytą stebėjau priešingame tvenkinio krante godžiai lakantį, o vėliau ant tiltelio drybsantį baltai ir geltonai rainą veršio dydžio katiną, kokių čia gausu, ir su neapykanta galvojau: troškina, bjaurybe, užėdus triušienos. O dar kitą rytą pasidomėjo kaimynas: „Tai ar atsirado tavo baltas zuikis? Ne? Tai jau tikrai neatsiras.“ Prisipažinsiu, optimizmu nedegiau ir kūriau nuostolių kompensavimo planus. Apvažinėjęs gyvūnėlių parduotuves, mačiau tik vieną mažytį pilko kailio, rudai dėmėtą susigūžusį padarėlį. Iš tolimos šalies skambinančiam V. šlykščiai melavau: taip, pasakyk Veronikai, kad triušiai laikosi normaliai, perduoda labų dienų.

Autoriaus piešinys

Sode žiūrėjau į vienišą rudą Čiubaką, nutariau parauti jai pienių, o tada prie išdžiūvusio kito tvenkinio, vos už kelių žingsnių, po alyvų krūmu pamačiau gulinčią ją – baltą tokią, tamsiom auselėm. Ir tada prasidėjo gaudynės tarp krūmų tankioje žolėje – R. su antklode viename flange, aš su narveliu kitame. Galiausiai triušė narvelyje godžiai graužė kopūstlapius, lyg tomis dienomis būtų badavusi bevaisėje dykumoje, siurbė per vamzdelį vandenį. O mes, mažindami adrenalino perteklių, rūkėme ir kūrėme hipotezes. Pirmoji: atsiradus tikrajai triušei ir įsigijus aną nusmurgėlį iš parduotuvės, reikėtų įtikinti anūkus, kad jis vienos lyties triušių palikuonis, atsiradęs neaiškiu, gal nekaltojo prasidėjimo būdu. Antroji: neatsiradus tikrajai, reikėtų kaip nors įsigyti panašų patinėlį ir suleisti su išlikusia triuše, o tada, šeimininkų nuostabai, pasipiltų daug mažų triušiukų. Trečioji: pripažinti tiesą ir atgailaujant muštis į krūtinę.

Neprireikė viso šito, bet suteikė peno mintims apie žmones, apie laidą, regėtą televizijos kanalu „Nastojaščeje vremia“. „Užmirštoji žemė“ ar panašiai pavadinta laida pasakojo apie kalnais ir hidroelektrinės vandens saugykla atitvertą žemės lopinėlį Kirgizijoje, kur įsikūrusiame kaime dar išlikę gyventojai augina galvijus, sėja jiems šerti kukurūzus – daržovėms ar sodams nėra žemės. Į išorinį pasaulį apsipirkti ir šiaip pasižmonėti sukiužusiu keltu keliauja kartą per mėnesį. Paklausti apie kasdienę veiklą, gyventojai atsako – valgome ir miegame. Vienas prisipažino skaitąs knygas. Kuo ne triušių kasdienybė? Bet taip toli keliauti neverta, išėję į lauką, beveik kiekviename kieme sutiksime triušiškai vegetuojančių. Sėdi prie laiptinės, apkalba kaimynus, ligas, nuolat kylančias kainas ir nevykusią valdžią. Panašaus labai prasmingo pokalbio pavyzdys. Kalbasi dvi jaunos moterys iš gretimo buto (prieš mėnesį tas butas pakeitė šeimininkus): „Įsivaizduoji, per tą kraustynę kai kuriuos daiktus automobiliu vežiojo draugė ir aš ten palikau raktų ryšulį su pakabučiu, ant kurio užrašytas naujas adresas – gatvė, namo ir buto numeriai. Maniau, kad raktus pamečiau kažkur kitur, ir tris naktis nemiegojau, drebėjau iš baimės: atsirakins kas nors, o aš net apsiginti neįstengsiu – vyro tai nėra.“ Paskui abejotinos vertės komplimentai apie pašnekovės kūno sudėjimą – regis, papilnėjusiam kūnui reikėtų nusipirkti…

Galima ir kitaip. Galima keliauti po pasaulį, o vėliau viešojoje erdvėje pasakoti savo įspūdžius apie kelionę po Filipinus ar Tailandą. Pasakojimą sudarytų keli nuošimčiai ilgo, (ne)varginančio atvykimo, pažinties su viešbučiu ir aplinka aprašymo (vaje, kaip įdomu kitiems!), o toliau – „ištrauktos“ internetinės žinios apie šalį, gyventojus, jų religiją etc. Suprantama, jei pasakojimas būtų skiriamas mažaraščiams tarpukario gyventojams, bet pamirštama, kad gyvename XXI amžiuje ir su geografijos ar istorijos pradžiamoksliu daugiau ar mažiau visi esame susipažinę. Įsivaizduojančius, kad turime bendrą sieną su JK ar Kinija, palikime „Klausimėlio“ autoriui. Netikėtai pačiam sau prieinu prie išvados, kad, kalbėdami apie mums likimo skirtą begalinę laisvę, esame labai unifikuoti ir savanoriškai nelaisvi – lygiuojamės į nežinia kada prisiimtus standartus, nežinia kodėl ir kaip prisiimtas normas. Gal kalta žmonių visuomeninė prigimtis, gal taip paprasčiau gyventi? Kiekviena organizuota visuomenė turi jai ar bent jos daliai atstovaujantį lyderį, kuris kaip lakmuso popierėlis atspindi bendrijos sveikatą. Didieji pasaulio žmogžudžiai Stalinas ir Hitleris pradžioje rodė tik palyginti nedidelės, bet pačios agresyviausios visuomenės dalies nusiteikimą. Didžioji, jų pačių požiūriu, protinga ir santūri, sveikai mąstanti dalis pradžioje ignoravo nesveikas ir baisias idėjas, vėliau arba buvo jėga sutriuškinta, arba pasidavė vis didėjančiai daugumai, susitapatino su ja. Praėjusio amžiaus pirmoje pusėje neatsitiktinai atsirado „tautos tėvo“ ar „vado“ idėja. Nelyginsime su tų siaubūnų laikmečiu, dabar kiti laikai, kiti papročiai, bet labai akivaizdu, kad šiuolaikinio XXI amžiaus pasaulio sveikatą rodo daugelio didvalstybių ir ne tik jų vadovų mentalitetas. Gaila mažųjų šalių kandidatų į vadukus, neturinčių jokių galimybių tapti vadais. Aišku, kad mano gailestis apsimestinis ir nenuoširdus.

Prisimenant trijų dešimtmečių istoriją, kai dėl visų Sovietų Sąjungą ištikusių negerovių buvo kaltinamas stalinizmas – drąsesni išdrįsdavo paliesti ir leninizmą su jo dvasiniu vadovu, kaizerinės Vokietijos apmokamu agentu, leisdavau sau suabejoti – o kur šuo pakastas? Kaip mano globotinės triušės sutartinai nukreipia žvilgsnius į artėjančio katino garsą, taip reaguoja visuomenė, tauta, socialinė klasė į artėjančio „pranašo“ balsą – ilgus amžius dresuota ir mokyta paklusnumo imperinei idėjai, negali būti kitokia. Idėja gali būti ir kita – pavyzdžiui, begalinio tikėjimo savosios tautos ar valstybės išskirtinumu, kai priklausymas kažkuriai jų traktuojamas kaip savaiminė vertybė, suteikianti pranašumą prieš kitus. Visa tai nuostabiai iliustruoja šiandieninio pasaulio realijos tiek globaliniu, tiek regioniniu ir net vietiniu mastu. Dėl savo įprastumo daugelį dabarties reiškinių sunku tinkamai vertinti – duokite laiko! Sėdėdamas sode prie ugniakuro, skaitinėju ir deginu pusės amžiaus ir senesnę spaudą, kupiną triušiškai paklusnių ir katiniškai agresyvių, bet su mažomis išimtimis melagingų pasakojimų, kurie vis dėlto geriausiai atspindi savąjį laikmetį.

Permečiau akimis parašytą tekstą ir susižavėjau pats savimi (gaila, kad tai tik mano paties nuomonė): pradėjau triušiais, tęsiau visuomenės vertinimu ir pabaigiau pasaulio tironais. Tarnaujant sovietinėje armijoje, chocholas viršila Čiurikovas, šauktiniams karštligiškai klojant lovas, drybsodavo ant savo koikės ir pasakodavo apie senelį iš Donecko. Negaliu perteikti jo pasakojimo rusų kalba, negaliu rašyti tų spaudoje neskelbtinų posakių, kurių emocinės įtaigos neįmanoma perduoti kitomis kalbomis, bet pakankamai susipažinusiems su šia kalba prasmė aiški. „Moi dieda utrom rastaplivajet pečku i rugajetsa: job… sumauti degtukai, sumautos malkos, sumautos anglys, sumauta krosnis, sumautas Doneckas (pasiekiamas aukščiausiojo lygio sovietinio žmogaus nevilties lygis), sumauta sovietų valdžia.“ Savo ruožtu, manau, šiame rašinyje savotišką įtampą sukūriau.

Patina yra senstanti paviršiaus oda.

M. S.

Važiuodamas pakeleiviu iš Berlyno į Ciurichą, stebėjau debesis. Iki Leipcigo mačiau plunksninius, o maždaug nuo Štutgarto slinko kamuoliniai. Lange į dangų stengiausi atpažinti formas – kūnų dalis, veidus, judančius žvėris pasakiškuose peizažuose ir šventyklas iš antikos laikų. Stebuklingi vaizdai palengva gelto vakaro šviesoje.
Vykau į Ciurichą skaityti paskaitų apie patiną kine. Besiruošdamas dėliojau fotografijas ant rašomojo stalo ir bandžiau susisteminti savo beveik dvidešimties metų darbą. Istorinių filmų dekoracijos, nesibaigiantys televizijos serialų kambariai, Hanekės, Polanskio, Ozono interjerai buvo perkelti į nedidelį juodą atmintuką. Visa tai buvo išsamu, informatyvu ir truputį nuobodu, kaip nuobodi yra kasdienybė vaikštant koridoriumi tarp filmo produkcijos patalpų ir filmavimo aikštelės. Patina yra praeinančio laiko oda, nesibaigianti kiekvieno kūrinio paviršiaus kulminacija ir, žinoma, svarbus profesionalių padirbinėtojų instrumentas. Klastingai nusišypsojęs pagalvojau, kad pagaminti gerokai įtikinamesnį Turino drobulės variantą man užtektų ir dviejų savaičių. Gavus didesnį biudžetą, būtų galima ir dar greičiau.
Didžiausi patinuotojo priešai yra restauratoriai. Jie nuplauna laiko sluoksnį nuo kūrinių ir įrodinėja, kad tik taip galima juos, kūrinius, išsaugoti. Bet ar neprimena visa tai nesuskaičiuojamų plastinių operacijų nesenstančioms kino ir politikos žvaigždėms? Būdamas paauglys „atradau“ sau Mikelandželą universiteto bibliotekoje. Prancūzišką leidinį su Siksto koplyčios fotografijomis, darytomis iki 1984 metų, tai yra dar prieš restauravimą. Kai aplankiau koplyčią, stovėjau užvertęs galvą į viršų, norėjau vėl išvysti stebuklą, kaip išgyvenau jį prancūziško leidinio puslapiuose, ir netrukus ją nuleidau, kad užsidengčiau delnais akis. Man atrodė, kad restauratoriai nulupo kūriniui odą, ir norėjosi rėkti. Bet tai nebuvo svajonių pabaiga. Siksto koplyčią transformuoti į senąjį „originalų“ pavidalą šiandien man reikėtų dviejų „Manitu“ kilnojamųjų aikštelių ir mažiausiai penkių patyrusių padėjėjų. Medžiagų sąmata siektų virš šimto tūkstančių eurų.
O dabar atgal į kasdienybę. Prisipažįstu, visada norėjau apsigyventi erdviame pagal savo scenografiją sukurtame tarpukario laikų bute. Turint patyrusią komandą tokį būstą galima pastatyti Babelsbergo kino studijoje per mėnesį. Į tą mėnesį tilptų interjero dekoravimas, apstatymas baldais, įvairūs akcentai, visų paviršių patinavimas ir galiausiai pasirinktų miestų vaizdai – perspektyvos, matomos pro langus. Bet kas gi man leistų nuolat apsigyventi filmavimo aikštelėje?
Prieš pat Šveicarijos sieną vis dar svarsčiau apie skirtingus patinavimo būdus ir paskui tardžiau save, ar mano veido išraiška panaši į mano matytą skarabėjų padirbinėtojo veidą prieš Egiptologijos muziejaus Kaire duris. Ir kas gi iš tikrųjų yra patinuotojas? Imitatorius ar laiko iliuzijos meistras? Kad išvengčiau nepatogių klausimų, mėginau prisiminti kai kuriuos su patina susijusius išgyvenimus. Nė vienas iš jų nebuvo tiesiogiai susijęs su parengtu paskaitų ciklu.

Autoriaus nuotrauka

Balkone

Kai atsikrausčiau į dabartinį savo butą penktame nugyvento seno namo aukšte ir atidariau langą į gilų, uždarą kiemą, pamačiau prieš save nedidelį, žydinčiomis gėlėmis išdabintą balkoną. Tai nebuvo atsitiktinai ant atbrailų pastatyti keli gėlių vazonai su nykštukų liejiniais iš dažyto gipso, ne, tai buvo tikras nedidelis Edenas. Panašų įspūdį kėlė ir žydinčios palangės. Savaitgalį sėdėjau prie rašomojo stalo ir pakėlęs nuo popieriaus akis žiūrėjau pro langą į karvelius, kurie leidosi į balkoną ieškodami maisto. Už kelių minučių man buvo net skaudu žiūrėti, kaip patinėlis stipriais snapo smūgiais bando praplėšti orchidėjos pumpurą. Staiga, išgąsdinti grakščios rankos, laikančios laistytuvą ilgais pianistės pirštais, paukščiai nuskrido. Veido nesimatė. Prasilenkdamas su kaimynėmis namo kieme, nesąmoningai bandžiau atpažinti tą ranką, bet taip jos ir nepamačiau.
Paskui prasidėjo ruduo ir vasarinės gėlės buvo pakeistos jaunais rudens augalais. Kraujažolėse vešėjo pelkių mirtos ir erikos, o ant palangių skleidėsi įvairių spalvų chrizantemos. Laukiau siuntinio su nauju megztiniu ir radau pašto dėžutėje pranešimą, kad paketas perduotas kaimynui prancūziška pavarde penktame aukšte gretimoje laiptinėje. Kai paspaudžiau skambutį ir duris atvėrė grakšti ranka pianistės pirštais, lyg ir netekau žado. Jauną moterį vyšnių spalvos lūpomis neperdedant buvo galima pavadinti deive. Ji žvelgė į mane. Aš parodžiau pranešimą. Buto gelmėje pasirodė vyras, kažkuo primenantis bibliotekininką. Jis vilkėjo pilka liemene ir žiūrėjo pro stiprius akinius masyviais raginiais rėmeliais į rankose laikomą pluoštą natų.
Vyras nepatikliai dirstelėjo į mano pusę. Moteris buvo grakšti, ne, ji panėšėjo į elfą ir buvo visai nesunku įsivaizduoti, kaip ji, žengdama link siuntinio, padėto ant batų dėžės, pakils kelis centimetrus nuo žemės.
Kaip puikiai jie vienas kitam tinka, galvojau aš, retkarčiais žvelgdamas pro savo dulkiną langą į Edeną. Gėlės, pora ir natų sąsiuviniai.
Už trejų metų, po ilgos ir karštos vasaros, pastebėjau, kad niekas nebekeičia vystančių gėlių. Vieną vėlų vakarą išvydau balkone bibliotekininką, šįkart kažkodėl be akinių. Jis piktai kratė sausą žemę ir silpstančias gėles į didelį atliekų maišą ir ne visada pataikydavo. Žemės grumstai ir augalų kotai krito ir į gilų kiemą. Ant sienų, prie kurių anksčiau stovėjo daugybė gėlių vazonų, matėsi pailgi juosvi dryžiai, kurie priminė suodinus užgesusių žvakių pėdsakus.

Salė

Nutriušusi geležinkelio stoties laukiamoji salė buvo tiesiog užpildyta šviesos. Taip buvo dėl didžiulių dvidešimto šimtmečio pradžios langų. Galbūt jūs atsimenate tuos senus, pailgus, daugybe plonų medinių kryžmių padalintus langus, kurie siekdavo aukštas lubas. Jų seniai čia niekas nedažė, nevalė ir jie žvelgė į peroną, kuriame nesimatė nė vieno žmogaus. Kitoje salės pusėje ryto pilkumoje pro tokius pat langus matėsi tuščia pagrindinė gatvė, kuri vedė į senamiestį. Tai buvo tipiškas provincijos miestelis. Traukinys sustodavo čia dukart per dieną.
Buvo vėlyvas ruduo ir ledėjančias rankas reikėjo greitai slėpti kišenėse. Taip ir įžygiavau su didžiule kuprine ant pečių į laukiamąją salę. Patalpa buvo tuščia ir aš atsisėdau ant nuzulinto suolo priešais uždarytą kasos langą su užtraukta iš vidaus užuolaida. Iš abiejų pusių matėsi purviname suolo paviršiuje įrėžti vardai ir beprasmiai sakiniai. Ant lauko palangės į perono pusę vos girdimai burkavo keli prisnūdę balandžiai.
Kai pats pradėjau snūduriuoti, išgirdau traškų kosulį ir pamačiau nuo tolimesnio suolo besikeliantį seną vyrą. Ne, jis nekosėjo, traškėjo prie kelnių diržo pririšti plastikiniai maišeliai, pripildyti įvairaus turto. Greičiausiai jis buvo benamis ir nakvojo čia. Jis žengė gal metrą į mano pusę ir piktai žiūrėjo. Važiavau su persėdimais į Berlyną ir neturėjau smulkiųjų net kavos puodeliui. Mes spoksojome kaip šunys vienas į kitą kelias minutes ir jis nupėdino vilkdamas kojas prie to didžiulio purvino aprasojusio lango į tuščią peroną. Jis kažką rašė smiliumi ant drėgno stiklo, o ant juosmens traškėjo pririšti plastikiniai maišeliai. Tada jis išėjo.
Pagalvojau, kad jis norėjo man kažką pasakyti, ir nuėjau prie lango perskaityti. Suprasti keverzonę buvo sunku dar ir dėl aprasojusių stiklų. Atrodė, kad buvo parašyti penki žodžiai, iš jų suspėjau perskaityti du – „per daug“.
Kai po valandos ėjau į autobusų stotelę už kelių šimtų metrų nuo geležinkelio stoties, supratau, ką jis turėjo omenyje. Aš buvau jam „per daug“. Jis norėjo būti vienas toje didžiulėje švytinčioje laukiamojoje salėje ir nenorėjo ta tuštuma su niekuo dalintis.

Kambaryje

Gerai pažinojau vieną dekoracijų dailininką Babelsbergo kino studijoje. Jis buvo vienas žinomiausių savo srityje ir netrukus ruošėsi išeiti į pensiją. Prieš daugybę metų kantriai mokė mane savo amato paslapčių ir mėgo kartoti, kad priklauso senajai prieškario mokyklai. Dirbome dviese išnuomotose patalpose, jas reikėjo paversti į prieškario butą, kuriame pagal filmo „Ne visi buvo žmogžudžiai“ scenarijų netrukus turėjo pasislėpti persekiojamų žydų šeima. Sienas gruntavome šviesiai rudais dažais su oranžiniu atspalviu ir sustoję maždaug keturiasdešimt centimetrų iki lubų užbaigėme rudą plotą sidabriniu, bangeles primenančiu kontūru. Tada ant ką tik išdžiūvusių sieninių dažų specialiu voleliu atspaudėme mažytes mėlynas art deco stiliaus rugiagėles. Dvigubas duris tarp kambarių dažėme blizgiais aliejiniais dažais ir vėliau patinavome gelsva šelako mikstūra. Grindlentes dengėme „Jaučio krauju“, tipiškais to meto raudonais į rudumą tirštais dažais. Tiesa, kambario viduryje dengėme lentas gerokai plonesniu dažų sluoksniu, brūžinome paviršių švitriniu popieriumi, kad pasimatytų medis, ir tada tas vietas pilkinome ir balinome. Kampus trynėme skudurais, prisotintais skysto tamsiai rudo vaško, o grindjuostes nupūtėme dulkėmis, kurias prieš tai paruošėme smulkiai sutrynę ir persijoję anglis.
Mūsų darbas prasidėdavo septintą ryto ir pirmą pertrauką darydavome pusę devynių. Kiekvieną kartą, tarsi atliekant kokį ritualą, girdėjosi tie patys garsai, kurie lydėjo mano bendradarbio judesius. Tylus gumos cyptelėjimas atsukant termoso dangtelį ir garuojančios arbatos sruvenimas į metalinį puodelį. Kuprinės užtrauktuko čiūžtelėjimas prieš ištraukiant sumuštinius, susuktus į sviestinį popierių. Dekoratorius buvo pabrėžtinai nekalbus ir balsiai reaguodavo tik į mano klaidas, pavyzdžiui, jeigu gerai sugeriančius paviršius padengdavau netolygiai arba dar blogiau – darydavau tai iš anksto su juo nepasitaręs.
Išnuomotose patalpose buvo trys dideli kokliniai pečiai, juos rūpestingai uždengiau plėvele, kad neaptaškytume dažais. Dekoratorius tamsino vašku grindjuostę ir specialiu aparatu atsargiai pūtė dulkes į kampus. Dulkės lipo prie vaško ir dabar atrodė, kad numintų grindų, ypač kampuose, seniai niekas neplovė. Meistras klūpojo už pečiaus, įdėjo teptuką ir skudurą į kibirą ir nuleidęs rankas nejudėjo. Pamaniau, gal jis ten ką rado, ir nežinojau, ar mandagu dabar klausti, ar ne. Besitęsianti tyla veikė keistai. Netikėtai jis paklausė manęs iš už kampo, ar ką išmanau apie žalvarį. Ne, atsakiau, nieko apie tai neišmanau, ir galvojau, kad jis teiraujasi, norėdamas sužinoti, ar sugebu daryti žalvario imitacijas. Bet ne, jis kažkodėl pradėjo pasakoti, kad amžinatilsį jo tėvas jį, dar paauglį, dažnai už nereikšmingus poelgius bausdavo. Jam, meistrui, dažnai tekdavo šalia pečiaus klūpoti, kad įsisąmonintų, ką blogai padarė. Užtekdavo blogai išplauti grindis arba vėluoti prie pietų stalo. Tėvas mokė meistrą pranašo balsu, kad ir jis, tėvas, klūpodavo būdamas vaikas ir ne taip patogiai, o ant žirnių ir dar nekūrentame kambaryje. Ir dabar meistras rankos judesiu parodė į kelis sprindžius nuo grindjuostės nutolusią dūmtraukio sklendę su žalvariniu bumbulu. Šitas bumbulas spindi kaip žvaigždė, tarė meistras ir pasakojo, kad iš baimės prieš tėvą ir vėliau gal iš nuobodulio jis liesdavo vaikiška ranka žvilgantį bumbulą ir jį sukinėdavo. Jam teko daug butų paruošti filmavimui ir jis dažnai gal nesąmoningai ieškodavo akimis dūmtraukio sklendės.
Tada jis atsistojo ir seno vyro žingsniu perėjo į gretimą kambarį, kad padengtų gintarine lazūra meistrišką jo paties darytą parketo imitaciją, pagražintą raudonmedžio intarsijomis. Žiūrėjau šalia pečiaus kelis sprindžius nuo grindjuostės nutolusią, aprūkusią dūmtraukio sklendę su vos žvilgančiu žalvariniu bumbulu ir nežinojau, kuo man reikės čia toliau užsiimti.

Van Gogho batai

Pagal prieškarinį Kauno meno mokyklos diplomo išrašą mano senelis Leonas buvo bažnyčių dekoratorius ir teatro scenografas. Jam priklausė didelis namas su ūksmingu sodu ir dar jis turėjo keturis suaugusius vaikus, kurie pešėsi tarpusavyje, kas kam atiteks po to, kai… na, jūs suprantate, ką aš turiu omenyje. Jaunystėje Leonas svajojo užsiimti visai ne dekoracijomis, o tapyba. Iš savo vaikystės gerai atsimenu jo impresionistinius natiurmortus: gėles krištolinėje vazoje, stovinčioje ant siuvinėtos staltiesės, arba prinokusius obuolius krepšelyje ir sidabrinį peilį, gulintį pirmame plane. Dar atsimenu, kaip meistriškai jis vienu teptuko brūkšniu nuvesdavo drobėje tuščią takelį per kopas link jūros. Leonas turėjo įprotį pavasarį tapyti violetines alyvas, pamerktas į krištolinę vazą, o vasaros pabaigą pasveikinti saulėgrąžomis. Vieną jo dirbtuvės sieną dengė didžiulė spinta, užpildyta meno foliantais įvairiomis užsienio kalbomis, o virš jos pagal dydį buvo sustatyti savaitgaliais tapyti paveikslai. Leonas nemokėjo skaityti užsienio kalbomis, bet dažnai studijuodavo iliustracijas, o kai aš pramokau anglų kalbos, už nedidelį atlygį paprašė manęs išversti vieną monografiją apie van Goghą. Gerai atsimenu tą aplanką. Viršelyje buvo natiurmortas su numintais tamsiais batais, pastatytais ant purvino skuduro. Skaičiau pusvalandį savo išverstą van Gogho gyvenimą. Leonas klausė įdėmiai ir kai pabaigiau, žiūrėjo lyg ir į tuštumą. Kai aplankiau jį už kelių savaičių, po „labas“ ir taip toliau jis man pasakė, kad van Goghas visą savo gyvenimą paaukojo tapybai. Pritariamai linktelėjau ir mes kurį laiką tylėjome. Tada jis paklausė manęs, ar galiu jam vieną rimtą paslaugą padaryti. Jis tiksliai dar nežinąs kada. Mėgau Leoną ir pasakiau „taip“. Tada jis pasakė, kad kai „viskas baigsis“ ir atsisveikinant jis gulės atvirame karste, turi būti apsiavęs savo senais, dažais aptaškytais batais. Sutrikau ir nežinojau, ką pasakyti. Prižadėk, kad išpildysi, kreipėsi į mane visai rimtai, ir nesugalvok papasakoti apie tai savo motinai. Žinoma, nepasakosiu, ir pakartojau visa tai, ko jis manęs prašė, – vilkėdamas išeiginiu kostiumu ir avėdamas šitais išklaipytais, dulkinais, dažais aptaškytais, laku apvarvėjusiais bordiniais pusbačiais tu nori kažkada išeiti.

Radiniai

Medžio kamienas, atplukdytas jūros bangų į seklią įlanką, užstringa ir tįso iki pusės apsemtas vandens. Saulė kaitina viršutinę išlindusią dalį, o jūra perridena per viršų stambesnes bangas. Iš pradžių gabalais nukrenta sutrūkinėjusi žievė. Vėjo džiovintas ir sūraus vandens plautas šerdies paviršius pradeda eižėti, pilkėti, ne, žėrėti balkšvu sidabru. O medžio dalis, gulinti vandenyje, tamsėja, apeina gličiais žaliais maurais, minkštėja.
Senas, dažnai skaitomas knygas lengvai galima atpažinti iš nutrintų viršelių, nublukusių puslapių skaičių ir pageltusio popieriaus. Paraštėse, vos įskaitomos, pieštuku rašytos pastabos. Tokios knygos skleidžia ypatingą kvapą, senų archyvų kvapą, vos paryškintą salsvo džiūstančio grindų vaško dvelksmo, kartais pelėsio. Šitas kvapas hipnotizuoja mane ir šiandien. Užtikęs senas knygas, jaučiuosi kaip naras, radęs kriauklių, kuriose gali slėptis perlai. Apsižvalgau, ar niekas nemato, prispaudžiu prie nosies ir giliai įkvepiu. Antikvariatuose įsigijau nemažai egzempliorių, juos skaitant tarp puslapių manęs laukdavo tikri atradimai. Pageltusios jaunų veidų fotografijos, atvirukai, plaukų sruogos, laiškai ir džiovintos gėlės. Viena garbaus amžiaus moteris sendaikčių turguje man paaiškino, kad norint džiovinti gėles knygose reikia augalą uždengti drėgmę sugeriančiu popieriumi iš abiejų pusių, užspausti knygą sunkiu daiktu ir nepamiršti po kelių savaičių tą popierių išimti. Ištraukė iš po prekystalio batų dėžę ir ją atidarė. Dėžė buvo iki kraštų pilna knygose rastų byrančių gėlių.
Ingrid Bergman duktė savo mamos miegamajame naktinio staliuko stalčiuje rado labai seną ką tik susituokusios poros fotografiją. Duktė stebėjosi beveik iki popieriaus nutrintais veidais. Vėliau sužinojo, kad tai buvo jos seneliai iš Švedijos ir kad numirė jie būdami gana jauni. Prieš užmigdama Ingrid Bergman turėjo įprotį savo tėvų fotografiją laikyti rankoje. Kaip ilgai reikia smiliumi glostyti veidus, juos bučiuoti, kad jie neatpažįstamai nusitrintų?

Apleistame bute Berlyno priemiestyje

Aplink apdaužytą skambutį pajuodęs nuo pirštų prisilietimo tinkas, nuplėšta pavardė, o pašto dėžės gerklėje įstrigę nemokami laikraščiai ir pageltusios reklamos. Atrakinus apdulkėjusias aukštas rudas duris, akys nejučia krypsta į platų slenkstį. Prieš daugybę metų pertrauktas žvilgančiais tamsiai raudonais dažais, vos įžiūrimais rievėse, slenkstis yra beveik bespalvis, iki pilkumo nutrintas tūkstančiais užkulnių, nusėtas vos įžiūrimais juodais ir rudais iš lauko atneštos žemės taškeliais.
Ilgame koridoriuje pasitinka salsvas yrančio gelsvai rudo linoleumo kvapas. Nors nesijaučia drėgmės, bet akivaizdu, kad butas labai seniai remontuotas. Palei subraižytas grindjuostes guli birus sluoksnis tinko, susimaišęs su nukritusiomis dažų skiautėmis. Gėlėti tapetai lupasi nuo aukštų koridoriaus sienų ir kai kur, jiems iki pusės atsiklijavus, atsiveria senas tamsiai žalias blizgus aliejinių dažų sluoksnis, užsibaigiantis plonu sidabriniu apvadu maždaug ties krūtine. Juoda, žvilganti net per balkšvas dulkes drabužių kabykla su ovaliu veidrodžiu stovi vis dar savo vietoje. Kai kurie kabliai nulaužti, veidrodis ties kraštais pajuodavęs ir primena užsitraukiančią eketę. Ties eketės kraštu styro išblukęs atvirukas, sprendžiant iš fotografijos, atsiųstas iš kurorto Alpėse. Žengiant toliau dešinėje pusėje matosi tuščia virtuvė, o už jos praviros durys į nedidelį tualetą, kuriame telpa unitazas be dangčio ir įskilusi kriauklė su nusuktu čiaupu. Ilgo koridoriaus gale atviros aukštos, kažkada žvilgančios baltos, dabar purvinai geltonos dvigubos durys su išlupta spyna veda į erdvų valgomąjį su dviem dideliais langais į gatvę. Baldų nebėra, bet nesunku įžiūrėti jų paliktus kontūrus, blyškiais šešėliais atsispaudusius ant rausvų sienų. Virš bufeto, stovėjusio ant lenktų kojų, trūksta didelio stačiakampio paveikslo. Plačių lentų grindys valgomajame dešimtmečiais buvo scena ištisoms generacijoms. Prieš plaunant scenos grindis, kibire ištirpindavo gabaliuką ūkinio muilo ir metų metais šitaip mazgojant nubalo kitados tamsiai raudonas aliejinių dažų paviršius. Gražaus profilio grindjuostės, dažytos ta pačia spalva, kad ir apibraižytos, bet, atrodo, išsaugojo originalų „Jaučio kraujo“ dažų atspalvį. Kiliminis takas buvo nutiestas nuo durų į kambario centrą. Tai išduoda mažiau nublukęs paviršius, primenantis čia gulėjusio kilimo perimetrą. Tarpai tarp grindlenčių pilni purvino smėlio, o viename plyšyje žvilga pamesta adata. Pačiame kambario centre matosi keturi stalo kojų atspaudai. Subraižytas paviršius nuo mažiausiai šešių iš pastalės dažnai traukomų kėdžių ir juosvi dryžiai nuo batų gumos. Nesunku įsivaizduoti, kaip gausūs svečiai pasibaigus šventiniam vakarui atsistojo, kaip jie už viską dėkojo, linkėjo visa ko geriausio ir, triukšmingai pristūmę kėdes prie stalo krašto, žengė link drabužių kabyklos koridoriuje.
Durys yra seno buto plaučiai. Karštą vasarą atveriamos, kad skersvėjis būtų stipresnis, o žiemą, taupant šilumą, uždaromos. Daugybę kartų atidaromos įnešti ir išnešti baldams, žinoma, valant ir vaškuojant grindis, o kada nors plačiai ir tyliai atidaromos aukštos pageltusios dvigubos durys iš valgomojo į miegamąjį, kad būtų išneštas paskutinis buto savininkas. Ant miegamojo durų apvadų vos įžiūrimi pieštuku užrašyti skaičiai, pavienės raidės ir įrėžti brūkšniai. Virš brūkšnių pažymėti metai. L. 1964 metais buvo 145 cm ūgio, o M. dešinėje apvado pusėje tais pačiais metais pasiekė 137 cm. Aplink pažaliavusias žalvarines durų rankenas eižėja patamsėję nuo prisilietimų dažai. Pačioje durų apačioje matosi iki pat medžio nagais nudraskyti dažai. Greičiausiai katė bandė įsiprašyti į miegamąjį, bet jos ten niekas neįleido.
Langai yra dulkinos stiklinės akys į gyvenimą už buto ribų, net jeigu ir nesinori jame tiesiogiai dalyvauti. Dešinėje plačios palangės pusėje gerai matosi kamuolio dydžio gelsva dėmė, lyg kažkas ilgai trynė tą vietą, kol ji pagelto. Ten greičiausiai gulėjo pagalvė atremti geliančias alkūnes besižvalgant pro langą. Kairėje palangės pusėje juoduoja vazono atspaudas ir keli nejudantys vabzdžiai.

Judantys šešėliai

Kai buvau vaikas, mano langas į svajonių pasaulį buvo senos sutrūkinėjusio tinko lubos su aptrupėjusiais gipso lipdiniais pakraščiuose. Nežinau, ar šiandien kas nors dar turi tokį pasakų lobį. Savo sutrūkinėjusias, vietomis byrančias lubas tyrinėjau kasdien prieš užmigdamas ir kai peršalęs gulėjau lovoje. Mačiau lubose judančius pačius įvairiausius pasakų gyvūnus. Drakonai sklandė virš mano galvos, jų sparnai šiugždėjo, ir jie kandžiojo vienas kitą. Perskridę didįjį įtrūkimą lubų centre, jie pavirsdavo plūduriuojančiais laivais, o paskui subyrėdavo į žmones primenančias skruzdėles. Baugščių skruzdėlių gausa, užsidegus gatvės žibintams, virsdavo į tamsius tirštus debesis, kurie slinko lubomis ir net sienomis į įvairias puses.
Panašių formų debesis mačiau pakeliui į Ciurichą pro automobilio langą. Aš taip ir neatsikračiau įpročio stebėtis stebuklingais piešiniais ant senų sueižėjusių lubų. Kuo greičiau keičiasi vakaro šviesa ir daugėja šešėlių, tuo greičiau juda figūros lubose ir keičia savo pavidalą. Pakanka įeiti į tuščią negyvenamą butą kelias valandas prieš nusileidžiant saulei, kad patys tuo įsitikintumėte. Patariu ten eiti vieniems ir pasiimti laikraštį. Į klausimą, o kam tas laikraštis, atsakau, – kad neišsipurvintumėte drabužių. Kad galėtumėte tuščio dulkino kambario viduryje patiesti laikraštį ir ant jo atsigulti. Dabar galite susikaupti ir netrukdomi stebėti lubas.

Miłoszo jubiliejiniams metams einant į pabaigą, lapkričio vidury lenkai suorganizavo dar veną grandiozinį tarptautinį sąskrydį – lietingame Briuselyje. Neprisimenu, kodėl buvau pakviestas, bet šventėmis ten nelabai kvepėjo: skaitymų, diskusijų, konferencijų ir koncertų programa buvo gniuždančiai intensyvi – iškart po pusryčių pareigingi studenčiokai kilimo nuo Seinų, einantys prievaizdų pareigas, guviai iš viešbučio visus pasauliakalbius dalyvius nulydėdavo į intelektualinių puotų bei kankinimų kultūros pertekliumi vietas. Įspūdingiausia, kur vyko renginiai, buvo vieno lenkų regiono – bene Palenkės vaivadijos – administracijos reprezentacijai bei lobistų štabui nuomojama neobarokinė vila, kadais priklausiusi vyrukui iš vokalinio ansamblio „Boney M.“. Tas vyrukas, regis, kaip ir Miłoszas tuo metu jau rezidavo Dausose.

Išsprūsti apžiūrėti Briuselio pavykdavo tik naktimis. Susidarė įspūdis, kad tas miestas gana juodas. Ir tik praskiedus tamsiuoju vietiniu alumi gatvės šiek tiek nušvisdavo.

Vieną vakarą tyliai besprūstantį šalin nuo lėtaeigio festivalinio dalyvių spiečiaus – turistauti labiausiai mėgstu vienumoje – prisivijo mūsų varšuviškė kultūros atašė Rasa ir pasakė, kad ir ji kada nors norėtų paplaukioti šiltą vasaros naktį ežere šviečiant pilnačiai.

Po kelių akimirkų sumojau, apie ką ji čia.

●

Buvo birželio pabaiga, o gal jau ir liepa. Miłoszo šimtmečio minėjimo apogėjus – ką tik restauruotame ir kultūrų dialogo centru „Pogranicze“ paverstame Miłoszo giminėms kadais priklausiusiame dvarelyje Krasnagrūdoje ant Alno ežero – skiriančio Lietuvą ir Lenkiją – kranto.

Mūsų ekipažas – Antanas A. Jonynas pavežė Marcelijų Martinaitį ir mane – atvažiavo pora valandų prieš oficialią pradžią. Bet nebuvome pirmieji. Ežere jau plaukiojo baltarusių poetas Andrejus Chadanovičius, ant prieplaukos būriavosi žiopliai arba intelektualai. Perimetrą saugojo kostiumuoti Lenkijos saugumiečiai – ir jų prezidentas su svita jau buvo pakeliui. Į teritoriją galėjai patekti tik parodęs pasą ir kvietimą.

Buvo nesunku pastebėti, kad saugumiečius šiek tiek trikdo entuziastingos Andrejaus maudynės. Per jį viena užduotim daugiau – stebėti, kad tik tas neišvilktų su maurais ir dumbliais į kruopščiai patikrintą krantą kokios praėjusio karo torpedos. Ar kokių nuodingų žolių. Aš baltarusių poetus stebiu keletą metų – esu matęs, kaip jaunieji, mažiau patyrę, ką reiškia didieji vandenys, Palangos jūroje skendo. Laimei – sėkmingai, nemirtinai. Pasėdėjo ramiai kopose penkiolika minučių, pažagsėjo prieš saulę ir vėl nubrido į jūrą per bangas šokinėti.

O Andrejus – mauduolis su patirtim, žinau, kad šventės nesugadins.

O šventė tęsėsi ilgai ir lenkiškai: kalbėjo begalė oficialių galvų. Laimei, viskas vyko gryname ore, parke. Lietuvių privažiavo daug. Tai su vienais, tai su kitais galėjai šnektelti.

Visos tos valstybinės pompastikos pašaly Darius Kuolys atkreipė dėmesį, kad šitas Krasnagrūdos dvarelis, kur dabar keli šimtai rinktinių svečių uliavoja Miłoszo šimtmečio proga, buvo bene liūdniausia vieta poeto jaunystėje. Jis čia vasarojo keletą metų iš eilės; buvo įsimylėjęs savo vyresnę tolimą giminaitę, rodos, tetą, kankinosi dėl savo neįmanomos meilės, bandė žudytis. Susiėjimas košmarams pagerbti. Kita vertus, poetui tokie dalykai tik į naudą. Jei jis turi ne tik širdį, bet ir galvą.

Prisiminiau, rodos, prieš pusmetį rašęs scenarijų filmui – Miłoszo biografijos motyvais. Perverčiau visą po ranka pasitaikiusią medžiagą apie Miłoszą. Stengiausi kuo mažiau nuo savęs pridėti. Bet tas Miłoszo bandymas žudytis man atrodė neįmanomas, mano paties sugalvotas, kad filme būtų daugiau intrigos. Ne pats susigalvojau rašyti scenarijų – tai prodiuseris Alvydas Šlepikas buvo pasamdęs mane talkinti jo kino kompanijai. Ir dėl finansavimo su kažkuria ministerija buvo susitaręs. Visiems ta idėja patiko. Bet, grynai dėl formalumų, teko organizuoti viešuosius pirkimus filmui apie Miłoszą kurti. Va ten mus ir aplenkė kažkokia kita kino kompanija, pasisiūliusi susukti kiną apie Miłoszą pigiau. Žodžiu, vos netapau scenaristu. Laimei, kad scenarijaus buvau spėjęs parašyti tik 30 lapų. Daugiau išmesti jau būtų buvę gaila.

●

Pagaliau atėjo pietų metas. Pagal protokolą buvo numatyta pamaitinti visus 400 ar 500 šventės dalyvių. Buvo apsėsti visi dvaro svirnai, kamaros ir palapinės. Mes, lietuviai, visus mandagiai praleidę (jautėmės kaip namie – juk Lietuva kitame ežero krante matyti) sugužėjom ten, kur liko laisvų vietų, – į labai gražų rūsį, kur viskas iš akmens. Tik šaukštai mediniai.

Pasėdėjom pusvalandį. Paskui dar valandėlę. Kažkas, sėdintis prie krašto, gavo sriubos. Kažkas kažką sužinojo apie tai, kad lenkų prezidento delegacijoje vietoj 80 atvyko 120 galvų, todėl kažkam kepsnių nebeliko.

Pamanykit, kažkokie kepsniai. Pavyzdžiui, Vydūnas gyvenime mėsos nevalgė.

Po pietų vyko baisiai svarbūs poezijos skaitymai – su tiesioginėmis transliacijomis per televizijas. Martinaitis turėjo skaityti. Būrys geriausių lenkų.

Belaukiant tų skaitymų pradžios mano skrandis (tądien nuo ankstaus ryto gavęs tik kavos ir, geriausiu atveju, užsimiegojusį sumuštinį) kažkokiu būdu galvoje įjungė išgyvenimo gamtoje programos mygtuką, todėl spėriai patraukiau lauk iš šventinio dvaro parko. Sumojau, kad vieta nuošali; tokia, kur grynieji pinigai nei banko kortelės neturi prasmės. Nežinia kiek kilometrų aplink – jokių parduotuvių nei bufetų.

Kiek paėjęs kryžkelėje pasukau dešinėn, ne į sodybų, o į miškų pusę. Priėjęs pamiškes pamačiau, kad pasirinkau teisingai. Tarp žolių raudonavo žemuogės. Jų buvo tiek, kiek gyvenime niekada nesu radęs. Neužtrukau nė minutės prisiskinti pilną saują.

Kol sotinausi uogomis, mane ėdė uodai. Jų buvo proporcingai žemuogių gausai. Iš pradžių mėginau gintis, bet, supratęs, kad veltui, tiesiog susitelkiau į mitybą. Mintyse apskaičiavęs, kad jie viso mano kraujo neišgers, kol pasisotinsiu, ilgai neužtrukau, kol iš sąmonės išvijau bado šmėklą.

Vėliau apgailestavau, kad tąkart nešovė galvon priskinti žemuogių televizijos kamerų kelioms valandoms įkalintam Martinaičiui. Kažkas viduje teisinasi, esą neturėjau jokio indo, maišelio. Nei kepurės – kaip aš tas žemuoges būčiau atnešęs. Ir jei būčiau atnešęs, dabar apie tas uogas nerašyčiau. Liko pamoka – kai ryji, retkarčiais pagalvok apie kitus.

Ir tik vėliau suvedžiau galus: jų prezidento Bronisławo Komorowskio pavardė labai įtartinai – ir semantiškai, ir poetiškai – uodiška. Bet tai tik sutapimai.

●

Vėliau tądien beveik nieko egzistenciškai svarbaus nenutiko: švediškas vakarienės stalas, koncertas Seinų katedroje, į kurį nėjau. Nes pasirodė įdomiau sėdėti porą valandų gatvėje ant suolelio ir stebėti, kaip temsta. Paskui kelionė į nakvynės vietą – Vygrių vienuolyną.

Tas vienuolynas – pusiasalyje ant kalno. Turistų traukos centras. Visa jų kolonija su kemperiais ir palapinėmis – apsiautusi Vygrių ežero krantus.

Po tą vienuolyną naktinėti su Chadanovičiumi ir poetu-filosofu Ihariu Babkovu greitai nusibodo – nei televizoriaus, nei šachmatų. Jokių pramogų.

Neradę ką veikti, nulipome nuo vienuolyno kalno prie ežero. Maudytis. Per tuos kemperius, knarkiančias palapines, rusenančias laužavietes prasibrauti buvo sunku. Šiaip ne taip pasiekėme vandenį. Nusirengę išplaukėme.

Vanduo šiltas, jokio vėjelio. Galėtum plaukti ir plaukti. Mėnulis didelis turėtų džiuginti. Bet nesmagu man visai. Prie kranto paliktose kelnėse – piniginė su visomis kortelėmis. Telefonas. Išlįs kas iš kurios nors palapinės parūkyti ir, pavyzdžiui, per klaidą pasiims visas tas simbolines gėrybes. Paskui aiškinkis. Darykis naujas. Man net silpna pagalvojus apie ėjimą į banką naujų kortelių prašyti. Ir plaukiam taip sau tolyn naktį į ežerą. Baltarusiai kuo toliau, tuo labiau atsipalaidavę. O aš kuo toliau nuo kranto – tuo labiau nervinuosi.

Nepamenu, kaip juos įtikinau, kad jau gana, prisiplaukiojom, sukam atgal savo kelnių ieškoti. Galbūt jie pamanė, kad aš negalėčiau nuplaukti toliau? Kad pavargau? Kad bijau?

Neklausiau, ką jie pamanė. Bet niekam niekada apie tą plaukimą nepasakojau. Jaučiausi kaip pralaimėjęs naktines plaukimo varžybas. Dabar, praėjus 7 su puse metų, pirmąkart rašau. Pagalvojus – yra daugybė nuostabių dalykų, kurių niekam nesu pasakojęs. Gal dėl to aš ir negalėčiau būti baltarusiu. Neturiu įgimto slaviškojo viešųjų ryšių geno. Sutiktiems svetimų šalių kultūros atašė niekada nepasakoju apie – apie ką?

●

Kita proga pasivaržyti su Andrejumi pasitaikė po poros metų, 2013-aisiais Batumyje.

Kai mus – lietuvius, baltarusius, ukrainiečius – iš Tbilisio atvežė į Batumį, jau buvo sutemę, o Juodoji jūra – audringa. Bangos duždamos į akmenuotą pakrantę riaumojo tarsi egzotiškų kraštų demonas. Keisčiausia – vėjo prie jūros nebuvo. O ir jūra ten, toliau nuo kranto, apyramė, tik 30–50 metrų ruože vandenys malėsi kaip išprotėję.

Baltarusių poetai, nežinia, ką norėdami įrodyti ar ką naujo patirti, lindo pavojingai arti tos sužvėrėjusios stichijos. Gruzinų, ukrainiečių ir lietuvių poetų delegacijos stebėjo pakraupusios. Kažką rėkė subėgę gelbėtojai, bet veltui. Baltarusiai šmirinėjo prie mirtinai pavojingų jūrmarių vandens sienos tarsi prie kavos aparato oro uoste.

Visas kitas vertimų plenero dienas jūra buvo labai rami. Dienomis kankinomės vieni su kitų poezijomis. Sutemus gulinėdavome akmenuotame paplūdimyje ant šezlongų. Aksominio sezono oras veikė stebuklingai, visi aplink bastėsi apimti išminties, lengvo nuovargio ir saiko.

Vieną eilinę tingią naktį pasiūliau Andrejui plaukti į jūrą. Jis sutiko. Juodmarės be vėjo bangavo vidutiniškai. Vandens temperatūra – kaip ir oro – visą parą stabiliai apie 25 laipsnius.

Yriausi pora korpusų priekyje. Andrejus – paskui. Nežinau, kiek – 20 minučių, pusvalandį. Ar ilgiau. Tolyn nuo kranto, kur apsnūdę draugai ant šezlongų. Ir gal net didysis grimzdimo teoretikas Gytis Norvilas. Naktis buvo juoda, be mėnulio. Jokių žvaigždžių. Tik, atsisukus, toli už nugaros likusi Batumio promenados apšvietimo stulpų linija.

Tolome nuo to jaukaus pasaulio į juodą nežinią, kol Andrejus galiausiai pasiūlė apsigręžti ir plaukti atgal. Sutikau. Man tiek pakako. Būčiau plaukęs bet kiek – iki Konstancos, Odesos, Krymo ar pergalės. O ir vanduo – toks įdruskintas, jog dar reikėtų pasistengti, kad nuskęstum. Nepaklausiau, kodėl pasiūlė gręžtis – pavargo ar sunerimo atsidūręs taip toli nuo kranto. Jam niekada nesakiau, kad abu tie plaukimai buvo šiek tiek varžybos. Visiškai nesvarbios ir nebūtinos. Kaip eilėraščiai.

●

Dar po trejeto metelių epizodas su uodais Nidoje, kur kaip vasaros akademijos – skirtos eiles ir prozą rašantiems mokiniams – lektorius pavakary pievelėje ant Urbo kalno klausiausi mokinių prisistatymų.

Už pusantro metro prieky sėdi ant vejos Aidas Marčėnas. Matau, kaip uodas iš jo kojos, kiek žemiau kelio, siurbia kraują. Tuo pat metu jaučiu, kad iš mano nugaros kraują siurbia du uodai. Juos galėtų matyti už manęs sėdintis Danielius Mušinskas. Turbūt nemato arba mato, tik nesako, nes juk ir aš Marčėnui nieko nesakau.

Kai uodas prisigeria Aido kraujo tiek, kiek jam telpa, pamėgina skristi, bet nukrenta į žolę ir jo nebematyti. Greičiausiai prasmego kiaurai žemę. Negi ir mano kraujas toks sunkus?

Po keleto dienų atėjo ir mano eilė dėstyti savo vasariškas tiesas apie poeziją. Mokinius randu išvargintus. Prieš mane dėstęs Aidas turėjo visko tiek pasakyti, kad išnaudojo ir pertraukos pusvalandį.

Pasiteirauju, ar jie per tas keturias dienas turėjo laiko nueiti prie jūros. Ne. O į kopas? Ne. Jiems net po vakarienės Sonata iš „Skalvijos“ rodo kino įdomybes. Jokios saviveiklos. O juk viskas šalia.

Apsisprendžiu, kad apie semiotiką nesiplėsiu. Ir šiaip juk visą išmintį galima sutraukti iki poros sakinių, tik visokioms kvailystėms ir klaidoms perpasakoti užimama daug laiko ir sugadinama daug gražaus popieriaus.

Išveju juos prie jūros. Vietoj kitos dienos paskaitos paskiriu ekskursiją į kopas. Galvoju – eisim iki Rusijos sienos, iki spygliuotų vielų. Tada atgal. Bus pamoka, maždaug – materija yra ribota ir nepatogi, o vaizduotė nepaiso jokių užtvarų.

Yra vienas vaikinas, Lukas. Jis taisosi po labai sunkios ligos, todėl jam judėti sunku. Įsivaizduoju, kad Luko nekankinsim, paliksim ant kurios nors aukščiausios kopos pasėdėti, o grįždami parsivesim.

Atsitinka priešingai: energingosios mokinės gamtos didybės akivaizdoje pakrinka, išgriūva, išsijungia. O Lukas eina. Eina taip, kad aiškiai matau – nereikia jokių patarimų, užuojautų, gailesčio. Iriasi per tą bjauriai klampų smėlį, nes jam reikia visa tai įveikti. Liekam iki keleto atkakliųjų ištirpęs būrelis – einam su Luku. Jis mus veda. Sumoju – dabar ne aš jam mokytojas. O jis man. Eina pirmyn, nors neįmanoma, nors trasa ne jo jėgoms. Iki sienos nenukeliaujam. Skersai – iki marių. Tada – grįžtam. Luko mokiniai ir mokinės. Man gėda, kad jį automatiškai buvau nurašęs. Kaip tokį, kuris toli nenueis. Ačiū tau, Lukai. Per daug suglumęs, kad iškart suprasčiau, kodėl mes taip susikeitėm. Ir kad padėkočiau.

●

Visos pamokos išmokstamos pavėluotai.

Pastaruosius keletą metų nebevyksta vasaros akademijos nei vertimų plenerai su baltarusiais, ukrainiečiais, gruzinais. Šitų projektų pinigus suvalgo turbūt slibinai. Bet jei tektų laimė vėl kurią vasarą atsidurti tarp rašyti norinčių jaunų žmonių, savo paskaitą pradėčiau nuo perspėjimo, kad eilėraščių rašymas jūsų greičiausiai nepasodins gyvenimo puotoje šalia prezidentų ir ministrų, bet nuobodu niekada nebus. Visų mūsų laukia laimingi nuplaukimai tamsiomis naktimis į juodus vandenis; varžybos, kurių metu nebūtina lenktyniauti, nes nugalėtojas gauna lygiai tiek pat kiek pralaimėjusysis. Yra skirtumas, bet gausi tiek pat.

2018 m. gruodžio 6 d.

Kelionė iš Šiaulių neprailgo, tik buvo šįkart be mamos. Mieste – vartojimo beprotybė. Visi užplūdę turgų ir visus, net ir pačius niekingiausius, prekybos taškus – reikia karpių, šakočių, saldumynų, dovanų, niekių, pakavimo popieriaus ir visokiausio kito bieso. Ūžia pardavimai, vaikai klykia, juokiasi, žmonės stumdosi eilėse, autobusuose, turbūt vienas į kitą stukteli ir namuose, visada prijungti prie kontakto, užhipnotizuoti, vaikštantys numirėliai, bet išsičiustiję, prisikvėpinę nublūdėliai. Kol skuba pertekliaus labirintuose, nieko negalintys matyti anapus materijos, tai ir neieško išėjimo į išėjimą, vis tiek namo grįžę bus kitų gyvenimuose, jokio savo, net ir valgant ar tuštinantis.

Tad dviese pabėgo ieškoti šventumo šaknų. Važiuoti reikėjo netoli, vieškeliais, ir štai du mamos vaikai stovi vienas greta kito sušalusio ariamo lauko lopinėlyje. Gudesiai –
ypatingiau taip ir nepaminėtas vietovardis, užmirštas pakraštys, gyvenvietės likučiai, nutolę šešiolika kilometrų nuo Daugėlaičių. Čia belikusios kelios gyvenamos sodybos, nors 1923-iaisiais buvo kiek gyviau, kai demografinė raida siekė piką – suskaičiuota netoli šimto žmonių. Dabar šeimininkauja vos du trys gyventojai, ir tie svetimšaliai. Tas trečias tarp dviejų gal netgi nelabai doras žmogus, toks dabita, pavietės ministras pirmininkas, kuris nenori liudijimo, kad čia kažkada būta kur kas gausesnės senųjų gudesiukų bendruomenės. Idėjai atgabenti atminimo akmenį prie didelio žalio ąžuolo jis prieštaravo, nes tas šūdinas luitas jo mašinoms trukdysiąs apsisukti palaukėje, gadinsiąs nuotaiką lyg kelkraščio kapas, po velnių, tai jo žemė, nes nusipirko. Jo manymu, ir taip gana kapų dvoko tuose Tyruliuose, tyruose nelaiminguose, tas visas laukas – gryna gūdi tykuma. Polekėlėje viena bažnytėlė ir kapinės – žiū, jau pusė miesto, o dar viena sielų poilsiavietė yra pavažiavus link Radviliškio, šitiek būtų ariamos teritorijos! Geriau jau skardinis prekybcentris per pusę lauko nei ta atminimo išmata ant kelkraščio.

Paukščiai stebi svečius, kas tiedu?

Abu, brolis ir sesuo, žiūri po kojomis į baltą sniegą – akmuo prie kelio būtų labai gerai atminimui, labai gerai mamai, nes niekas nenori užmaršties, o klajoklėms vėlėms atgaila taip nebeskaudėtų. Gudesiukų stipriai tikėta, kad įkapės praverčia dūšelei pereinant į aną pasaulį ir padeda išvengti grįžimo prie jai kadaise brangių daiktų. Čia buvo, yra ir bus gudesiukų žemė, ne valstybės ir tuo labiau ne pavietės premjero. Juk pirko jis tik kelis metrus paviršiaus, įsigijo tik epidermį, tiek, kiek išversti gali ūkio mašina.

Šaltis traškina pakelės medžių, likusių abiem už nugaros, šakas, kol kas jokio vėjo. Važiuosi gerokai kairiau, išvysi sunykusias sodybas, pasakoja sesuo pati sau, o jei būsi atidesnis, jei tave išmokė klausyti, dėl ko sielvartauja medžiai, pirštu parodysi, kur kadaise tų sodybų būta.

Kadaise šitoje lygumoje stovėjo senelio troba. Kai abu išvažiuos, ant jos iškils dar storesnė sniego pluta, susispaus smulkios bangelės, ant jų vėjas vėl pustys purų sniegą. Naktį bus girdėti blizgių smiltelių šokis, bet jį girdės tik užklydę Tyrulių striukauodegiai.

Čia stovėjusioje sodyboje augo tokios dvi dukros, o dar viena buvo tik pakeliui, tųjų svečių atvirame lauko lopinėlyje mama, tik va jai teko gimti Sibire, toliau pasakoja sesuo.

Nebėra žaliųjų sergėtojų, kurie žymėtų, kad kadaise čia gyventa geros ir doros šeimos. Tik gerokai toliau matosi po tamsų šešėlį, du ar trys plačiašakiai, ant kurių sūpuojasi varnos. Anava ten gyveno Narbutai, kitame gale – Grišiai.

Šitame lopelyje retai apsilankydavo su mama. Ji užtikrintai peržengdavo kelkraščio brūzgynus, nejausdama krūmų rėžtukų, ir, pamiršusi, jog jai pikta, vėl žingsniuodavo šilu sekdama paskui babą ir drauge rinkdama žemuoges. Netrukus vėl pasidaro pikta, kad negali likti čia, išsitiesti ant žolės, sukryžiuoti rankų ant krūtinės ir laukti, kol ateis kažką raminančio pasakyti jos senoji gimdytoja, paskui įkiš į burną tris saldžias uogas. Jei prie kelio stūksotų tas grubus šaltas luitas, priliestų ranka, nusiraminusi nusišypsotų – to gyvenimo iš tiesų būta, nesapnavo, kad buvo vaikas, kad buvo gudesiukė.

Paskui darėsi sunkiau ir sunkiau – mama norėdavo vis ilgiau lūkuriuoti, išgirdusi daržinėje besidarbuojantį senelį, ne, ne Sibire, o čia ji gimė.

Kai grįždavo žiemomis, artėdami vieškeliu, išvysdavo, kad toje pačioje sodybos vietoje, kur mama dievagojasi prigulsianti, būriuojasi pulkelis strazdų, vienas vienutėlis, jei spėdavo išgirsti, tilindžiuoja svirbelis, purpsi pilkosios ir didžiosios zylės. Pulkas išsibaidydavo.

Ir dabar paukščiai išsibaidė.

Sodyboje viskas buvo paprasta, sako mama, – rytas, diena, vakaras. Jokių simuliakrų, jokių gyvenimų anapus ekranų, jokios kovos dėl prabangos, jokių ašarojimų dėl stingdančio nuobodulio visko pertekusiame šimtų laiko juostų koliaže. Vaizdas lauke, vaizdas tvarte, vaizdas namuose ir mokykloje, vaizdas bažnyčioje, turguje ir kitur. Čia gyvenimo tėkmė buvo paprastai paskaičiuota – esi viename gamtos laike. Ryte gimei, augai, dirbai, pasenai, vakare – numirei. Kol buvai gyvas, jei davė dievai, padauginai save ir palikai.

Abu norėjo pasidovanoti sau stebuklą. Gal kokia dalelė to ano gyvenimo dar liko ir atskris, bet visos pamestos sagos ir rakandai jau iškapstyti, nebent tik mylimiausias senolės paukštys genys pagiedos.

Senelį prispaudė traktorius, o dar galėjo ilgai gyventi. Absurdiška mirtis, užduso, neturėjo vienas sau dirbti. Senelis buvo pastebėjęs žvyrę. Tikras stebuklas buvo ją pamatyti, kita vertus, negerai, kad sodybą lanko išnykęs paukštis. Daržinėje jis laisvino priekabą, ir šią atkabinus netikėtai prislėgė gigantiškos padangos sunkis. Darbštus, geras, mielas, švelnus ir nebegyvas. Sesuo mano, kad brolis visas – į senelį, tik tiek, kad dar nenuplikęs.

Taigi jie stovi šitame lauke, kažko norėtų paklausti, bet po kojomis sniegas nutirpo ir vaidenasi žalia žolė. Neikim į senas dienas. Jau girdi balsus. Anksti pakilę, pusryčiauja, semia vandenį pas šulinį, pila į viedrus. Eina milžti karvutės, eina šerti kiaulių. Girdi senųjų žingsnius per gonkas, girdi žolę, sniegą. Negerai, laiko juostos liejasi. O gal būčių juostos…

Abu mano, kad galėtų čia pasilikti, nebijotų. Galėtų ištverti šalčius misdami kaip paukščiai pušų spygliais, pelkėje iškapstytais augalų lapeliais, pamiškės dirvoje rastais želmenėliais ar spanguolėmis. Ir būtų čia, iki kol sušals mirtinai, iki kol staiga susidurs kaktomuša su seneliu ir šis kažkuriam paduos viedrą besijuokdamas – ko stovi kaip pašiktas, eik karvės girdyti. Atviptų abiem lūpa, reikia kažką sakyti, bet jau už tvarto, įkąstas papirosas nurūko kartu su juo ir verčiau paskubėti, kad paskui troboje rastų jo išeiginę skrybėlę ir čiupinėtų negalėdami patikėti, kokia puošni, kvepia vilna, šiaudais, pelenais.

Mama nieko jiems nepasakojo apie senelį – žiūrėkit į nuotraukas, viskas jose pasakyta: senelis prie motociklo, senelis sodyboje, senelis apsikabinęs bičiulį, plikę pridengęs labai jau mandra skrybėle…

Labai reikia akmens. Šaltis spaudžia, abu nori išsitiesti ir sukryžiuoti rankas ant krūtinės, taip traukia gilyn, ruošiasi guolį šaltai nakčiai kapstydami sniegą.

Suskamba mobilusis, šventinė fantazija apie senolių namus baigta. Mama. Sapnavau žvyrę, grįžkit į šventes, vaikai, mes jau paukščiai be savo žemės, palesinkit šituos ir gana.

Atstumas, skiriantis Mažeikius ir Druskininkus, yra 375 kilometrai. Galvodavau apie šį vaikui dar nesuvokiamą skaičių, kaskart bandydama įsivaizduoti atstumą tarp skirtingų laiko zonų, kurias jungdavo nuodingo gyvsidabrio stulpelis. Tada dar nežinojau, kas konkrečiai įvyksta gyvsidabrio garams patekus į organizmą, bet kaskart, kai matuodavausi temperatūrą, mama perspėdavo elgtis atsargiai, tarsi termometre būtų įkalintas piktasis džinas, kuris visa savo esybe gali išsiveržti pro trapiausias stiklo sienas ir pasklisti po kambarius, išsivynioti iki lubų, pasėti grindyse nuodingos augalijos sėklutes, o tada sudygti ir išvešėti nematoma lapija, kuri numarintų visą mūsų šeimą. Prisimenu ir tai, jog gyvsidabrio lašelius galima surinkti tarsi adatas, pabirusias iš adatinės, kuri buvo laikoma mūsų namuose už kito – kur kas storesnio – slankiojančio sekcijos stiklo. Už tos slankiojančios stiklo pertvaros tilpo ir daugybė kitų daiktų, kuriuos visada norėjosi liesti, apžiūrinėti, lyžtelėti ir uosti: krištoliniai rutuliai su amžinomis paverstomis dirbtinių gėlių galvomis, glazūruotos gyvūnų ir moterų statulėlės, iš kurių brangiausios tapdavo tos, kurios žymėjo savo įskilimus gelsvų, sakus primenančių klijų potėpiais. 

Sekcijos kišenėje rasdavau jau pasibaigusių, bet vis dar į buvusius akimirksnius kvapais bloškiančių mamos kvepalų buteliukų, sustojusių tėčio laikrodžių, kurių ciferblatuose užmigusios akimirkos mane vertė vėl ir vėl klausti tėčio, kur jis buvo tą minutę, tą sekundę, kai laikas nustojo plaktis pats į save ir sustingo rodyklėse.

Tada maniau, kad termometras labiausiai primena adatą, ant kurios užlipęs gali numirti: jai nukeliavus į arterijas, pakilus link širdies ir šią persmeigus taip, kaip sugeba tik laikas, nusprendęs įkalinti save po stiklo gaubtu. 

Kartais, matuodamasi temperatūrą, tyčia įmerkdavau termometrą į vos atvėsusią arbatą, tada ištraukdavau, nukratydavau iki 37,5 ir kviesdavau mamą, žinodama, kad ji patvirtins, jog sergu, todėl rytoj neteks spręsti, kokį skaičių reikia įrašyti vietoj X ar Y, kad lygtis įgytų prasmę.

Tais rytais tėtis nuveždavo mane pas Mažeikių močiutę Liudą. Tuo metu ji dar turėjo ilgus iki juosmens plaukus, juos sukdavo į nepaklusnų, retsykiais išsileidžiantį kuodą, o šio sruogas vis iš naujo persmeigdavo juodais smeigtukais. Liuda nemokėjo pinti kasų, todėl niekada nešukuodavo man plaukų, sakydama, jog užaugino tris sūnus, kuriems nereikėjo nei segtukų, nei gumyčių. 

Dėl šios priežasties Mažeikių močiutė niekada negalėjo prilygti Druskininkų močiutei Anastazijai, kuri pynė mano ilgas kasas, kvepindavo savo kvepalais ir vaišindavo validolio tabletėmis. Kartais pati jų nukniaukdavau iš jos piniginės. Ten visada gulėjo ir smulkių karoliukų krištolinis rožinis.

Leisdama dienas pas Mažeikių močiutę, ilgėdavausi Anastazijos ir svajodavau apie vasarą – tuos miškus, kurių medžiuose sustingdavo moterys, laukiančios vyrų, grįžtančių iš karo. Jų sakuotos, medumi ir čiobreliais kvepiančios medinės, nevaisingos ertmės man primindavo suakmenėjusiomis, gintarais virtusiomis ašaromis klotas gimdas. Ypač viena pušis, prie kurios nueinu kaskart atvykusi į Druskininkus. Rodau ją savo mylimiausiems žmonėms pasakodama apie save: prakeikusią nuolatiniu ilgesiu to, ko niekada nesu patyrusi, apie ką esu tik girdėjusi, tik skaičiusi. 

Druskininkų močiutė dažnai verkdavo. Jos ašaromis sulaistyti kambariai priminė stiklinių karolių vėrinį. Karas, ištrėmęs senelį į Sibirą. Jos pasakojimas, kaip kartą senelis pasidalijo su draugais rasta į sniegą įminta silke, iki šiol tviska sietyne, sudėtame iš dirbtinio permatomo krištolo sodus primenančių sustingusių žiedynų. Palaukdavau, kol Anastazija užmigs, pasistatydavau po sietynu kėdę, lipdavau ant jos ir siekdavau raškyti tų kabančių krištolo sodų, o išgirdus, kaip močiutė savo lovoje per miegus apsiverčia, mane nutvilkydavo nekantrus azartas laiku grįžti į lovą su palubėje nuskintu uždraustu vaisiumi. Kiekviena tokia nakties kelionė po mano pagalve paslėpdavo vieną dirbtinio krištolo vaisių. Vasaros pabaigoje skaičiuodavau, kiek tokių stikliukų iš Druskininkų parsivešiu į Mažeikius, ir, apsimesdama niekuo dėta, tik gūžčiojau pečiais, Anastazijai stebintis, kad kažkas tarsi šakočio spyglius raško sietyno krištolą.

Mažeikių močiutės lempos taip pat turėjo savo istorijas. Viena jų būdavo įžiebiama prieš pietų miegą. Įkalinti storo, neperšaunamu vadinto stiklo gaubte, įšilę pakildavo blizgučiai ir imdavo nardyti želės konsistencijos vandenyne. Blizgučiai kildavo ir leisdavosi, susijungdavo ir vėl išsiskirdavo, primindami žvaigždynus, apie kuriuos, kaip ir apie begalę kitų dalykų, sužinodavau iš storos, veidrodinėmis dulkėmis dengtos senelio knygos pavadinimu „1000 gamtos stebuklų“. Lempos forma buvo cilindrinė, visai kaip ir žalsvos, jau tada išblukusios, plastiko dėžutės rausvu dangteliu, kurioje Mažeikių močiutė laikė sagas. Po pietų miego išbėrusi jas ant lakuoto kavos staliuko, Liuda eidavo virti kavos, kepti blynų. Uosdavau riebaluose tirpstantį cukrų, mieles, vanilę ir dėliodavau sagas: pagal dydžius, spalvas ir formas. Skirtingose krūvelėse išsirinkdavau savo favorites ir susidėdavau į smulkesnes krūveles, tada iš naujo peržiūrėdavau ir vėl atrinkdavau. 

Favoričių favorites, septynias sagas, sugniaužusi kumštyje nešdavau iki prieškambaryje kabančio savo palto ir, subėrusi į vidinę kišenę, grįždavau į kambarį, kuriame senelis jau laukdavo pirmųjų vakarinės programos laidų. 

Mes valgydavom blynus, tepdavom juos riebia namine grietine užgerdami granatų spalvos juodąja arbata su miško uogų aromatu, kuris grąžindavo man Druskininkų karštį miškuose, kur su Anastazija rinkdavom mėlynes ir žemuoges – tą tikrąjį uogų skonį, kurio išsiilgdavau per visą nuobodžią žiemą Mažeikiuose, vertusią mane klastoti temperatūrą ir rizikuoti gyvsidabrio garais užnuodyti namus, kuriuos pasiekdavau jau temstant. Tada skuosdavau tiesiai prie sekcijos, pastumdavau matinį stiklą, į kartoninę saldainių dėžutę šalia Druskininkų močiutės sietyno vaisių suberdavau septynias sagas ir keliaudavau miegoti. 

Vienos dienos simuliuoti ligą paprastai pakakdavo, tad jau kitą rytą laukdavau pirmos pamokos. Gali būti, jog po dienos su Liuda jausdavausi išsprendusi lygtį, kurioje X reikšmę įgydavo Mažeikių, o Y – Druskininkų močiutė.

Praėjus bent dvidešimčiai metų, išsibarsčius dėžutės turiniui galiu prisipažinti. Liuda granatų spalva buvo nudažiusi permatomo arbatos puodelio stiklą, o Anastazija, be abejonės, atstovavo smaragdinio akmenuko žėresiui, į kurį inkrustuota dyglios samanos, mėlynių akys, tūkstančiai miško mirksnių ir ašarų dėl to senelio epizodo su silke, kuria pasidalijęs su kitais taip ir liko alkanas. 

Iš kur ji žinojo, kad senelis tikrai nevalgė? Ar tai buvo autentiška istorija? Ar jie apskritai kalbėjosi? 

Kiek galvoju apie Druskininkų senelius, tiek prisimenu didelį, įlinkusiu kraštu puodą, kurį kartą senelis užkliudė patamsyje ir virtuvėje išsiliejo garuojantis vanduo, kaip gyvsidabris prasiskverbė į grindų plyšius ir juose sudygo, suleido šaknis, kurios raizgėsi virtuvėje, suvešėjo nesuvokiamais, neįžengiamais brūzgynais. Net tomis akimirkomis, kai senelių rietenos liaudavosi, o virtuvė primindavo ekraną, kuriame vienas po kito nustodavo plaukti titrai su nepažįstamais rusiškais keiksmažodžiais, jausdavau retėjantį orą, jis smelkdavosi į kiekvieną kvadratinį metrą erdvės, kurioje vyniodavosi nematomos, tik juntamos džiunglės iš nuodingų augalų – jų lapų, gyvybingo pykčio chlorofilo, kuris užpildydavo to augalo syvus, raumenis, rankas. Kildavo virtuvės sienomis, žaliais apsilaupiusiais dažų sluoksniais, kurių nespėdavome perdažyti taip dažnai, kaip jos būdavo vėl negrabiai nučiupinėjamos senelio, grįžusio po naktinės pamainos. Vadinome jį dziedu. Miestelio žmonės kalbėjo, kad jis buvo geriausias šoferis: net girtas neviršydavo greičio, tačiau vos įsukęs į kiemą ir išjungęs mašinos variklį, tarsi saldaus nuomario apimtas, atsidarydavo mašinos dureles (atrodė, net būdama kambaryje girdėdavau tą įspėjantį jų spragtelėjimą), o tada kniūpsčias krisdavo į žoles, palikdamas jose veido raukšlių žemėlapio įspaudą.

Senelis mušė močiutę, tačiau tai buvo paslaptis. 

Po Kantemiro Balagovo filmo „Ilgšė“ stebėjau ne tik pro akis pralekiančius kirilica surašytus vardus ir pavardes. Stebėjau mūsų šiandieną – tą kartoninę barškančią dėžutę su sagomis, dirbtinio krištolo sodo vaisiais, nuraškytais nuo palubės sietyno, ir dviem brangakmeniais. 

Ija filme tampa smaragdu žėrinčia išstypusia tylene, kurios žvilgsnis sustingsta nuomariu primindamas sakų gintarais pušyje apsigyvenusį amžiną ilgesį to, ko nelemta patirti, apie ką esi skaitęs, sapnavęs ir girdėjęs – tik ne gyvenęs. Tai, kas grįžta nuomario bangomis, pasivadinęs potrauminio šoko sindromu, disociacija – būsena, kuri išplėšia tave iš „čia ir dabar“ ir nutrenkia ten, kur jau esi buvęs, nors nežinai.

Filmas nuo pat pradžių prikausto skilusios asmenybės moters portretu, panardindamas į neapibrėžtą būseną, kuri psichologiniu požiūriu tarsi turėtų veikti kaip apsauginis skydas, tas tėčio laikrodžio ciferblatas, po kuriuo sustingsta buvusio laiko rodyklės. Ija, išgyvenusi Antrojo pasaulinio karo siaubus, dirba ligoninėje ir į ją kasdien atsiveda draugės Mašos sūnų, ikimokyklinio amžiaus berniuką. 

Ligoninėje jį linksmina sužalotų vyrų kompanija – lodami prašo vaiką įvardyti, ką jie imituoja. Berniukas šypsosi, stebi, tačiau neatpažįsta. Vienas pacientas klausia kitų: kaip vaikas gali identifikuoti šunis, kurių nėra matęs, – juk karo metais visi buvo suvalgyti. 

Senelio silkė, įminta sniege, vėl šmėsteli. Nejaugi tikrai Anastazijai senelis pasakojo šią istoriją? Nejaugi toje virtuvėje, kurioje raizgėsi nuodingi nematomi garai, mano seneliai kada nors iš tiesų kalbėjosi?

Berniuką – gražuolės Mašos granatų spalvos plaukais sūnų – Ija augina tol, kol apimta disociacijos / nuomario uždusina prispaudusi savo makabriškai ilgu ir lieknu kūnu. Mašai, nevaisingai po kelių abortų, grįžus ir sužinojus, kad berniukas mirė, belieka įkalbėti Iją pastoti nuo karo ligoninės gydytojo ir taip „atsiskaityti“. Maša spinduliuoja granatišku raudoniu ne vien savo plaukų gijose, bet ir iš nosies vis plūstelinčiu krauju, kuris vienos scenos metu moterims pradėjus kumščiuotis ištepa smaragdinio nuomario brangakmenio – Ijos skruostus.

Filme, regis, nuolat susikerta dvi tarpusavyje besigrumiančios realybės: granatinė kraujo ir smaragdinė, stinganti žalumos, primenančios miškingiausias gelmes, prisirpusios uogos ir vandeningos ašaros, tviskančios permatomo dirbtinio krištolo sietynuose.

„Noriu žmogaus viduje, noriu vaiko“, – netrukus po lytinio akto su nepažįstamuoju ant galinės automobilio sėdynės Ijai sako Maša. „Pagimdyk man vaiką, jis mane išgydys“, – sako ugningas, bet vaisingumo netekęs granato akmuo Maša smaragdinės spalvos megztuku vilkinčiai Ijai, kuri stebi, kaip jos kambario sienos nusidažo žaliai, kaip ir tokios pat spalvos suknelė, kurią kaimynė siuvėja atneša pasimatuoti Mašai besiplaikstančią medžiagiška melancholija laikams, kurių taip ir neteks patirti. Apsivilkusi suknelę Maša sukasi ir juokiasi tol, kol apsvaigsta, o apsvaigusi netenka savitvardos. 

Karas baigėsi, bet mes vis dar sukamės. Vis dar kaskart sustingstame suvokę, kiek daug karo tūno kiekvienoje sekcijoje su adatinėmis, termometrais, statulėlėmis glazūruotais paviršiais ir sietynuose palubėje.

Kuo daugiau smaragdinės, tuo daugiau granatinės, o kadrai keičiasi papildydami vieni kitus.

Maša vienoje pabaigos scenų žiūri į Iją ir kartoja, bandydama įtikinti: būsimas vaikas turės Ijos akis, Mašos nosį, gims būtinai berniukas, jį abi vesis į kiną ir taip užaugins protingą žmogų. Maša ir vėl prideda: „Jis mus išgydys“, neatsitiktinai filmas „Ilgšė“ vadinamas rusiškuoju Harmony Korine’o „Gummo“, kurio personažai po miestą nusiaubusio tornado taip pat išgyvena potrauminio streso sindromą, tik šis ne stingdo (priešingai nei Iją), o įgalina gyventi bet kaip.

Po filmo su Lina B. sėdim „Čiliake“ ir aptarinėjam ne filmą, o tai, kad esam kaip karžygiai lietuvių liaudies pasakoje po karo praėjus 74 metams. Prijoję kryžkelę su akmenyje iškaltu užrašu: „Į kairę suksi – galvos neteksi, į dešinę suksi – žirgo neteksi, tiesiai josi – daug vargo patirsi.“ Mūsų, kaip visada, netenkina veikla, darbai, vaikai, mylimieji, netenkina net žygiai į renginius, po kurių už stiklų ikėjinėse sekcijose sustatome glazūruotus kontekstų paviršius su granatinėmis ir smaragdinėmis brangakmenių akutėmis. Netenkina objektyvūs įvertinimai ar pasiekimai. Mes staiga nebežinome, kas yra rimta, o kas – pop, bet kelio atgal paprasčiausiai nėra, tik kairė, dešinė ir pirmyn, net jei ir neliko to vargo, kuris prilygtų tremtyje senelio rastai silkei, numalšinusiai draugų alkį.

Grįžusi namo iškratau po Mažeikių močiutės laidotuvių parsivežtą cilindrą su sagutėmis, renkuosi favorites, dėlioju į tvarkingą seką ant lakuoto stalo paviršiaus, kurį tėtis atvežė iš Druskininkų į nuomojamą butą Vašingtono skvere, kuriame gyvenu su butioke, bet nebesikalbu, o tik susirašinėju žinutėmis. Dar šį savaitgalį mūsų žinutės susitiko tame pačiame puslapyje feisbuko grupėje, kur atskirai ieškojome, kas pavežtų mus iki Druskininkų, ir abi nustėrome nuo minties, kad tektų vienoje erdvėje keliauti daugiau negu valandą.

Grįžusi namo, sėdu rašyti šio teksto, nes atrodo, jog ir šiandien norėčiau turėti termometrą, kurį panardinusi į arbatą galėčiau nukratyti iki 37,5 ir bent vieną dieną praleisti iš naujo ieškodama šiandieninių X ir Y reikšmių arba 375 kilometrų atstumo prasmės tarp mūsų – neberandančių išėjimo iš erdvės, iš savo pačių kūnų, kurių arterijomis keliauja įsimintos adatos. Karas? Nuomaris? Potrauminio streso sindromas?

Kasdien mušamės kalbėdami viešai už ekranų, už nestojančio laiko stikliniuose ciferblatuose, tačiau tai vis dar yra paslaptis. 

Tik ar mes apskritai kalbamės?

Galbūt esame nevaisingi, bet labiau už viską norime žmogaus viduje, norime vaiko, kuris mus išgydytų?

Tik kaip gydyti nuomarį?