Pirma diena darbe po atostogų. Aiškus jausmas, kad atostogos pasibaigė. Aš jau ir namo norėjau. Tačiau grįžusi kelinta naktis iš eilės pabundu išsigandusi, kad likau ten, sapnuoju, kad tebesu saloje, tarsi ten būtų likusi dalis manęs. Toji dalis ilgisi keliauti į Ano Merą.

Į Ano Merą buvau nukakusi. Pėsčiomis, žinoma, ten kokie penki kilometrai per kalvas. Tikros wuthering heights – vėjų nugairintos pakriaušės su apleistais arba, tiksliau, bemaž antikiniais ūkiais. Kai kuriuose už akmeninių tvorų tebesigano avys ir ožkos. Nesutikau nė gyvos dvasios. Tyla, vien tik driežų keliamas šiugždesys sausoje žolėje, kai jie sprunka tolyn nuo tako. Užkopusi į viršukalnę ir išsukusi iš ganyklų, tolumoje pastebėjau mažą iš akmenų pastatytą bažnyčią. Pati bažnyčia niekuo nesiskyrė nuo bet kurios kitos paprastos kaimo bažnyčios, bet šalia įėjimo mačiau kažin kokį keistą objektą, kuris nesiderino su ničniekuo toje aplinkoje, tik iš tolo negalėjau suprasti, kas tai. Regis, sėdėjo. Patraukiau ištirti. Priartėjusi supratau, kad tai milžiniškas pliušinis meškinas, liudijantis, kad šiose kalvose vis dėlto gyvena ir šiuolaikiniai žmonės. Visa kita – senos akmeninės ganyklų tvoros, į šlaitus įsirausę akmeniniai namai – bylojo, kad esu kažkur kitur, negu rodo žemėlapis. Lyg būčiau įsibrovusi į kažin kieno valdas, laimei, šeimininkas tuo metu buvo išėjęs, todėl neaptiko manęs. Nakso sala visą kelionę dunksojo man iš dešinės ir lyg gyvas padaras, lyg juodas kupranugaris – ne, kažkas dar niūresnio – baugiai ir ištikimai mane lydėjo. Eidama daug galvojau apie savo tėvus: apie tai, kaip jie nuolat pykdavosi, nerasdami ramybės, atsisakydami vienas kitą mylėti, ir galiausiai nuo jų abiejų atsiribojau – pagaliau juos ir dalį savęs ten, pakeliui į Ano Merą, tose apleistose, sausa žole apaugusiose kalvose, keistoje, mitų prisodrintoje, bet vis dar tokioje talpioje erdvėje, palaidojau. Jei tik žinočiau, kaip įvardinti, kokia psichosfera ten tarp Mikono, Delo ir Nakso tvyro…

Živilės Spūdytės piešinys

●

Taigi visiškai sąmoningai grįžau į darbą (kartais po ilgų atostogų taip atsijungiu, kad nebepamenu savo pareigų). Darbe po kurio laiko, savo nuostabai, išgirdau Sioniečio balsą – jis kalbėjosi su kažkuo koridoriuje. Viena vertus, nudžiugau, nes buvau įsitikinusi, kad jis paliko viešbutį su manim neatsisveikinęs. Kita vertus, sunerimau. Tai reiškė neišvengiamą akistatą, kuri taip baugina mane. Netrukus pasitaikė ir priežastis. Nastin:

– Reikia tą naują numerį pridėti prie greitųjų, bet aš nežinau kaip.

– Aš irgi nežinau.

– Gal reikia paklausti Sioniečio? Gal jis galėtų?.. – tikėdamasi, kad to imsiuosi. Turbūt pats likimas kalba jos lūpomis.

Tačiau man juk rankos dreba vien jam aplinkui vaikštant. Nereikėtų jo vengti, pamaniau, turbūt kai jo vengiu, jis galvoja, kad jo nemėgstu. Eidama į kavinę arbatos, žvilgtelėjau pro pravertų jo kabineto durų plyšį ir (amžiais) ten stovinčio pašnekovo nugarą, o akimirksniu susidūriau su jo juodomis akimis, kurios pasižymi tuo, kad nieko į kitą žmogų neprojektuoja, tiesiog žvelgia į aplinką tavo žvilgsniu. Ir skolina savąsias akis, jei tik kas norėtų jomis į pasaulį žvelgti. Po minutės atėjo iš paskos į kavinę kalbėdamas telefonu ir atsistojo čia pat už manęs, besiruošiančios puodelį arbatos. Netikėtai be baimės atsigręžiau į jį ir pasakiau, kad mes norim kai ko paprašyt. Jis lūpomis atsakė:

– Taip, žinoma.

Regis, aiškiau ėmiau suvokti jį kaip asmenybę, tiksliau, jo asmenybės nebuvimą. Lyg susitikus žvilgsniams mūsų savastys maišytųsi (to aš labiau už viską baiminausi), bet esmė ta, kad savastys neegzistuoja: nei jo, nei mano. Štai dvi merginos iš pardavimų skyriaus stabtelėjo su juo pasikalbėti – vis teiraujasi, kada jo paskutinė diena ir išleistuvių vakarėlis, – mačiau jas, glebiai parimusias prie sienos, demonstruojančias savo trapumą, ir mačiau, kaip tai jo nė kiek nejaudina. Jos savo laikysena sako – jei norėtum mus liesti, mes būtume labai pamalonintos. O jis – daugiausia, kaip galiu jus paguosti, tai būti labai malonus pokalbio metu. Bandau užsirašyti, kad tie atsiminimai neišnyktų, bet kartu nepalieka jausmas, jog visgi itin netiksliai pasakoju. Dėl to, kad tai ne apie ištartus žodžius, o apie galių pusiausvyros tarp žmonių jausmą, kuris nematomas, neturi pavadinimo. Vėliau sutikau jį per pietus. Tiesiog pažiūrėjau, nežinodama, ką pasakyti, o jis kaipmat priėjo pats.

– Norėjai kažko paklausti? – pasiteiravo.

– Taip, – prisiminiau. – Mums reikėtų pridėti telefone dar vieną trumpąjį numerį.

– Mmm, pirmiausia reikia atsiminti, kaip tą atlikti… – tarė koketiškai, o aš plačiai nusišypsojau. Mums pagaliau pavyko pasikalbėti.

●

Ryšys, kuris tęsiasi akimirksnį. Tik iki tol, kol baigiasi akių kontaktas ir mirksnis užbaigia sandūrą. Labai talpus, tačiau trumpas santykis. Jo metu dingsta vaidmenys, tai, kad jis vyras, o aš moteris, – tereiškia labai mažai. Visa susimaišo. Tuo metu, regis, mano egzistencija tampa ryški, matoma. Po to jis nueina savo keliu, o aš savo.

●

O, jis įgudęs žavėtis savimi pačiu. Tiesa, saikingai, apgalvotai, būti nuolankiam pačiam sau ar bent jau taip save deklaruoti ir kartu bendrauti su kitais žmonėmis – nuolankiai, apgalvotai, saikingai. Daugelį tai veikia lyg katalizatorius, sustiprinantis savo pačių refleksiją, slaptą savęs pačių matymą. Pavyzdžiui, Fesò tam tikrais momentais laiko save didingu, o pabendravęs su Sioniečiu tampa dar didingesnis ir galingesnis, pajunta euforiją. Dėl to Sionietis jam pasidarė toks būtinas, kad sužinojęs apie jo išėjimą puolė į neviltį, ėmė elgtis neadekvačiai. Sionietis neprisiima atsakomybės už kitų savijautą. Tiesiog dėmesį jis pasilaiko sau. Kai žmonės, suvilioti jo mandagumo, ateina pas jį – įsivaizduodami, kad gaus dėmesio, – jie patys nepajunta, kaip pokalbio metu dėmesį atiduoda patys. Užleidžia save jo okupacijai. Kartais sunku tai atskirti. Pavojingas tuščiagarbiams žmonėms, savimyloms. Nuo pat pirmos dienos, kai mudu susipažinom, man buvo aišku, kad jo trukdyti nereikia. Palikti ramybėje, vertinti tylą, kurioje jis skendi. Nežinau, kodėl jis ėmė pats pas mane eiti… Sionietis iš tų, kur nuolat siekia blogio, bet vis sukuria gera.

●

Kai filmo „Aukšta klasė“ herojus lietė pastato sieną, koloną, glostė grindis, iškart supratau, kad jis lygiai toks pat kaip aš – dėl priklausymo ne žmonėms (žmonės mažai arba nieko nereiškia), bet pastatui, didesnei už save galiai. Tai lojalumas, ištikimybė (imunitetas, kaip pavadino kita filmo herojė). Nereikia nė sakyti, kad ir aš jaučiuosi gyvenanti panašiam pastate – viešbutis primena sumažintą kosmosą, planetą, teatrą – ką tik nori jis gali priminti…

●

Šįryt nubudusi kurį laiką mąsčiau, kad mano darbas šiemet ypač veda iš proto. Pasidarė itin sunku dirbti. Dėl mažos erdvės, aišku, nors anksčiau jos pakakdavo. Pasikeitė bendradarbiai. Daugelis apsisprendė manęs nekęsti, pavydėti, atsikratyti… Sunku pasakyti kodėl, esu draugiška, tolerantiška, tačiau kai kam tai pačios atgrasiausios savybės.

●

Ariel, žemaūgė rumunė; metuose, kaip sakoma. Gnomas, krypuojantis į šalis, tačiau pasaulis kaip tik dėl to turi suktis vien aplink ją, nes gnomai – gražūs ir mieli padarai. Ne tik suktis; adoruoti, garbinti. Bet aš nematau, visiškai nematau dėl ko… Galiu žavėtis Turnerio tapyba, bet gnomu iš Rumunijos… Jos, tokios mažos, toks milžiniškas šešėlis. Dažniausiai darbe ji siuva, iš pažiūros ramiai, bet labiau už viską norėtų, kad prieičiau su ja pasikalbėti. Jeigu pati to nenoriu, su ja kalbėtis nepradedu (manau, jei ji nori, tą pati ir turi padaryti). Ir nesvarbu, kaip intensyviai ji mėgintų savo mąstymu mane pajudinti. Kai ji štai taip nusigręžusi nuo manęs siuva, beveik regiu trečiąją akį, kuri visada jos pakaušyje atsimerkusi stebi mane, kiekvieną mano žingsnį, stebi, žinodama, kad tai turėtų bauginti. Keista, kad vaizduotė tokia aktyvi, jog beveik matau, ką ji galvoja, tačiau kūnas – visiškai pasyvus, bemaž nepajudinamas. Taigi, tikrovėje nieko nevyksta, tačiau jos mintyse – vienos scenos keičia kitas. Ten numatyti įvairūs vaidmenys man, mano elgsenos modeliai ar kažin kas panašaus. Bandymai nuspėti, kaip elgsiuosi, ir jei pavyksta, laukinis džiaugsmas, tikėjimas, kad pasielgiau taip dėl to, jog ji mintyse to norėjo. Mintis apie manęs kontroliavimą jai teikia paguodą. Aš, žinoma, darausi galutinai apatiška.

●

Nusikirpau plaukus.

●

Citata iš filmo „Aukšta klasė“.

– Kaip aukštuomenės gyvenimas?

– Manijos priepuoliai, narcisizmas ir bejėgystė (dingstanti elektra).

– Įdomus atvejis – panašu į tave.

– Galbūt.

– Tai koks galutinis sprendimas? Visi jau susitaikė su sąlygomis, tik tu delsi kaip visada?

●

Pažiūrėjo Torò į mane ir nei iš šio, nei iš to tarė:

– Būk sveikas, cezari.

– Morituri te salutant, – pridėjo Pi.

Suglumau iš nuostabos, o jie pamanė, kad per daug sudėtingai pajuokavo.

●

Darbas pasidarė panašus į nesibaigiantį sapną. Tiksliau, nuolatos sapnuoju darbo vietą. Pastaruoju metu tiek daug darbo, kad tikrovės ribos pasidaro bemaž perregimos. Anądien įžengiau į skalbyklą, o ten – chaosas: dėžės su išdžiovintais, bet nesurūšiuotais, neišlygintais drabužiais, nesupakuoti marškiniai, neskalbti rankšluosčiai – kur pažvelgsi, ten prašosi rankų. Dirba Ettien su Chi, man rodos, jie slapta nesutaria, kas pamainoje viršesnis, kas duoda nurodymus, o kas turi klausyti. Ettien požiūriu, žinoma, Chi, nes jis jaunesnis, bet Chi požiūriu – kodėl jis? Kokia trumparegystė, koks galų gale čia, šitoje pasaulio užmirštoje kertėje, skirtumas. Atrodo, kad Ettien laimi. Chi maloniai tą slepia, bet nujaučiu, kaip jį tai erzina. Jis norėtų, kad visa būtų labiau pagal jį. Labai panašūs. Chaosas greitai įgavo struktūrą, kai įsikišau aš. Liepiau nesutvarkytas uniformas palikti Ariel, ji tą greitai padarys, o Chi imtis svečių rūbų, pradedant nuo tų, kuriuos gavo pirma, arba tų, kurie turi būti priduoti skubiai. Per gerą pusvalandį atsirado erdvės. Kaip bebūtų, tokioje ankštoje vietoje, kai verda darbas, santykis tarp dviejų tuo metu dirbančių žmonių irgi verda.

Užvakar buvo geriau. Atėjusi radau tuščią darbo stalą – visi rytiniai skalbiniai buvo baigti. Tarp Ettien ir Chi geresnė proporcija – Chi rūpinosi uniformomis, o ji svečiais.

Kažkur tarp šių dviejų dienų įsimaišė diena, kai Vadi ant manęs rėkė.

Kritikas nebūtų kritikas be savo logikos, be svarstymų, lyginimų ir abejonių. Lėktuve į Niujorką šalimais sėdintys vyrai mandagiai paspaudė vienas kitam ranką.

– Aš esu visuomenės kritikas, tiksliau pasakius, kritikas iš pašaukimo, – neprašytas prisistatė bendrakeleivis, nepaleisdamas jam mandagiai ištiestos švelnios ir gana tvirtos rankos.

„Neabejotinai sutikau svarbią mano aštriai plunksnai personą, – pasidžiaugė kritikas. – Bus kietas riešutėlis“, – tuoj pat įvertino nekantrusis smalsuolis, pasiruošęs ideologiniam puolimui ir karštai atakai. Jo būsimo pašnekovo, tuo kritikas neabejojo, veidas bylote bylojo apie neapsimestinį mandagumą, kaip inteligencijos apraišką.

– Psichologas, – šyptelėjo kritiko tiriamasis objektas ir ryžtingai ištraukė ranką iš smarkuolio gniaužto, tuo parodydamas nesąs linkęs leistis į varginantį pokalbį su visuomenės kritiku.

Bendrakeleivis kuo ramiausiai iš odinio aplanko išsiėmė pluoštą dokumentų ir įniko skaityti.

Na to tai jau nebus. Visuomenės kritikas nebus kritikas, jeigu negaus peno savo užaštrintam ego.

– Atleiskite, – palietė bendrakeleivio petį užsidegęs nenuorama. – Nedažnai pasitaiko proga štai šitaip sėdėti šalia psichologo ne kur nors kabinete, o…

– Atleiskite, aš užsiėmęs, – toks pat taktiškas, mandagus, inteligencijos ir vidinės kultūros kupinas atsiprašymas.

Tik ne užsidegęs kritikas nuleis pakeltus sparnus. Jo būsimas straipsnis nušvies periodikoj svarbiausius politinius reiškinius. Jis… jis…

– Gal tik vieną klausimėlį?

– Vieną… – padėjo popierius į šalį psichologas. – Aš jūsų klausau.

– Mane, kaip aktyvų politinės arenos atstovą, domina psichologo požiūris į dabartinį chaosą, visuomenės pakrikimą…

– Ką turite omenyje?

– Polių pasikeitimą vietomis…

– Aiškiau?

– Tarkime, kas vakar buvo akivaizdu ir amoralu, šiandieną priimtina, veidmainiškai pateisinama.

– Čia mūsų nuomonės sutampa. Visame pasaulyje tas vyksta.

Pašnekovas vėl palinko prie aplanko. Visu elgesiu rodė, kad pokalbis baigtas.

– Bet tokią antimoralę liberalų moralistai gina įstatymu.

– Na, jie moka nuodingą patiekalą pateikti su „teisingu“ ideologiniu padažu.

– Gražiai pasakyta, – neatlyžo įkyruolis.

– Prašyčiau… aš važiuoju į svarbų psichologų simpoziumą. Turiu susipažinti su kai kuriais dokumentais.

– Aš palauksiu, – net nemikčiodamas ištarė kritikas. Jam ne pirmiena, kai reikia herojų traukt už liežuvio.

Kelionė ilga. Kol pasieks Niujorką, reikės ir pavalgyti, ir į WC…

Stiuardesė nešiojo gėrimus ir priiminėjo karštųjų patiekalų užsakymus.

Proga!

– Pats sociumas užgrobtas ekstremistų.

Psichologas nebepajėgė priešintis:

– Ne tik pas mus. Visame pasaulyje tai kelia grėsmę taikiems gyventojams, kuriems palikta vienintelė pareiga mokėti mokesčius ir neturėti jokių teisių apsiginti.

– Viskas nebepataisoma?

– Kodėl tiek pesimizmo? Dabar blogio voratinklis juntamas kiekviename pasaulio kampelyje. Jie nebegali pasislėpti.

– Bet jie tampa vis aršesni…

– Taip, jie dabar atvirai reiškia savo teises į planetos turtą.

– Jums žinoma, kad vyksta masinis zombinimas taikant negatyvią antžmogiškumo programą.

– Be abejo, žinoma. Patys demokratai, pasivertę diktatoriais, veda į agresinį ideologinį karą su visa žmonija, užgrobdami gyvenimo resursus, ignoruodami liaudies valią kiekvienoje šalyje.

– Ir kokia išvada?

– Dauguma žmonių užstrigo senam pasaulyje ir sukaupė daug agresijos. Poliarizuota mąstysena tegali kovoti su savo priešingu poliumi ir negali pasiūlyti nieko naujo.

– Ir?..

– Ir kokie bebūtų gražūs tikslai, tokie kaip taika, laisvė, lygybė, klestėjimas… jei sąmonės formatas vis toje pačioje nuostolingoje pozicijoje, tunelis į šviesą ilgės.

– Psichologai geriau gali paaiškinti, kas vyksta su žmonių sąmone ir kodėl žmonės leidosi pavergiami.

– Žmonės žaidžia ne Tikrojo Kūrėjo žaidimą, o jiems primestą klastingą, agresyvų melagingos ideologijos žaidimą. Jie nežino, kas jie yra visatoje. Suskaldyta sąmonė verčia žmones mąstyti ir veikti bandos instinktais. Iš jų išsiurbiama gyvenimo energija, kad sociumas būtų pamaitintas pagal nustatytą principą, – gyvenkite, jei pasiseks, tokiomis sąlygomis. Jūsų gyvuliška prigimtis leidžia jums išgyventi ir daugintis. Visas žmonių uždirbtas kapitalas dabar pereina tiesiai parazitinėms grupuotėms.

– Kaip sumaniai slepiama mūsų dvasinė prigimtis!

– Čia ir slypi visa esmė.

– Kokias teises žmogus turi į moralę?

– Į moralę žmogus turi teisę tik aukos pavidalu.

– Manipuliacija žmogaus sąmone! – susiima už galvos visuomenės kritikas. – O įvairios partijos su savo programomis?..

– Visame pasaulyje demokratai, liberalai ir socialistai transformavosi į vieningą jėgą, kad užgrobtų gyvenimo erdvę visoje planetoje.

– Kas jiems padeda?

– Pavergti ir valdyti jiems padeda bandos instinktas.

– Ir kokia prognozė?

– Žmonės, kurie laikosi seno ir nepriima naujo, dualumo skilimo zonoje rizikuoja patirti visišką degradaciją.

– O jūs, psichologai, ar bent jau matote šviesą tunelio gale?

– Evoliucija jau įsibėgėjo, – kuo ramiausiai atsakė pašnekovas. – Pažangių žmonių energija nukreipta į naują versiją, kur jie kuria naują pasaulį su dar labiau pažengusia technologija, kuri visai pakeis gyvenimo stilių, daugelio žmonių įpročius ir pasaulėžiūrą.

– Per žiniasklaidą apie šviesius pokyčius nesužinosim.

– Žmogus – civilizacijos produktas. Eterį ir spaudą valdo kairieji, formuodami melagingą informaciją, jų tikslas žmonių sąmonę išlaikyti baimėje ir neviltyje, kuo plačiau už poliarizuoto apribojimo.

– Peršasi mintis manipuliatoriams ir gąsdintojams mintyse parodyti trijų pirštų kombinaciją.

– Tik giliai iškvėpkime ir neatiduokime savo pasirinkimo teisės jokiems parazitams.

Abu vyrai draugiškai šyptelėjo.

– Kaip nesuklysti, nepatikėti gražiu melu, tai yra jų spąstais?

– Paimkime pavyzdį: jei tau įkyriai siūlo gražiai įpakuotą nekokybišką produktą, nepirk jo, ženk keletą žingsnių į priekį, ir nauji atsakymai ateis patys. Laikyk šviesą savo širdyje. Netikėk, kad pasaulis tik juodas arba baltas. Jis įvairiaspalvis ir daugiamatis. Laisvi žmonės sugeba kurti, o priklausomi žmonės ginasi, kovoja, puola, prievartauja ir plėšia.

– Kur jūs matote laisvę?!

– Tikroji laisvė visada žmogaus viduje, su meile ir pagarba savo gyvenimui. Ten, viduje, kur žmonės jaučia atsakomybę, myli, nėra vietos aukojimuisi ir baimei. Ten yra džiaugsmas ir įvairovė.

– Vadinasi, mes kylame, o ne leidžiamės į pragarą.

– Pragarą susikūrėme patys čia – Žemėje. Mums jau atvertas penktas sąmonės lygmuo – aukštesnės vibracijos, neaprėpiamos dvasinės galimybės. Tačiau žemų dažnių vibracijomis su senu trečiamatės sąmonės formatu į aukštesnį matmenį neįeisime.

– Nujaučiu, kad apie tai ir bus jūsų pranešimas simpoziume.

– Tikrai taip.

Psichologas vėl įsigilino į savo popierius…

Kritikas paskubomis išsiėmė iš rankinio lagaminėlio bloknotą, iš kairės švarko kišenės rašiklį, mintyse suraitė trijų pirštų kombinaciją ir tyliai piktdžiugiškai sušnibždėjo:

– Špygą taukuotą visiems manipuliatoriams! Jau gana, prisisiurbėt taikių žmonių nekalto kraujo!

Ir kritikas iš pašaukimo įniko rašyti: „…ne kritikos ir ne rimbo sutrikusiems, apgautiems, nuskriaustiems žmonėms dabar reikia. Mums reikia atrasti Tiesą ir Šviesą.“

– Kaip atrasti raktą į širdį? – dar paklausė.

– Per besąlygišką meilę, – nepakeldamas galvos nuo savo dokumentų, atsakė bendrakeleivis.

Visi provincijos miesteliai panašūs kaip du vandens lašai, nors manosi esą skirtingi.

Jorge Luis Borges

Prieš keliolika metų traukiniais ir pakeleivingais automobiliais keliavau iš Europos iki tuometinės Lenkijos ir Lietuvos pasienio užkardos, ties ja ir įstrigau: atrodo, iki Lazdijų netoli, bet pėsčiomis kulniuoti tų vienuolikos kilometrų nesinorėjo. Padėjo nepažįstamas muitininkas: priėjo prie turistinio autobuso, vežančio lenkus į kelionę po Baltijos šalis, ir vairuotojui pareiškė, kad mane nuvežtų iki Alytaus. Patogiai sėdėdamas nevalingai klausiausi lietuviškos turizmo firmos gidės aiškinimų, kad pravažiuojamos vietovės labai neįdomios ir nieko nesakančios. Tuo metu kaip tik važiavome pro Metelių regioninį parką, kurio apylinkėse vyko garsusis 1863 metų mūšis, kurį Povilo Suzino vadovaujami sukilėliai beviltiškai pralaimėjo caro kariuomenei. Kažkur netoliese gimė garsusis sukilėlių vadas Simonas Konarskis. Galvojau, kad vadovė tiek ir verta, jeigu turistams tesugeba kalbėti apie pravažiuojamų vietų neįdomumą. Prieš įvažiuojant į mano gimtąjį miestą, ji vėl atkuto ir pareiškė, kad horizonte matosi pilkas ir niekam neįdomus, niekuo nepasižymintis Alytus. Jau vėliau susimąsčiau – o kuo iš tikrųjų pasižymi arba ne tas Alytus? Ne kartą būnant svetur tekdavo jį apibūdinti ir kaskart tekdavo naujai fantazuoti. Pavyzdžiui, Redas leido į kelnes, kai per dailės parodos atidarymą Latvijoje pristatinėjau save ir savo gimtinę sovietinio vadovėlio žodžiais: „…nebolšoi, no krasivyj. Pro nego protekajet otec litovskich rek Neman. V gorode neskolko krupnych i vo vsiom mire izvestnych kombinatov. Naprimer…“

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tų garsiųjų kombinatų vietose dabar riogso tik pilko betono griuvėsiai, kuriuose prisiglaudusios dažniausiai neaiškios paskirties ir pašaliniam stebėtojui nežinoma veikla užsiimančios firmelės. Šiaip jau darbštūs tautiečiai būtų juos seniai išsinešioję į privatų sektorių, bet jie pastatyti ne iš plytų, o iš monolitinio betono, todėl sunkiai įveikiami. Nostalgija dėl šių monstrų likimo ima buvusius jų darbininkus, kurie manėsi čia užtikrintai sulaukti pensijos. Jų jausmus naujai sustiprina jau svetur gyvenančių buvusių SSKP bonzų ir jų palikuonių, dabartinių stambių verslininkų ir politikierių, kalbos, kad tėviškės ūkį sugriovė landsberginiai pakalikai: kaip gražiai dirbo, draugiškai linksminosi, sodino darbininkų dinastijų alėjas darbo liaudis. Tiesą sakant, numatytosios dinastijos neišsaugojo net savo palikuonių, nes anie pasipustę padus išmovė į užsienius, iš kur retkarčiais parveža parodyti anūkėlius, kurių kalbos seneliai nesupranta.

Autoriaus piešinys

Gal kalbėsiu ne visai pagal temą, bet kažkuriomis šventinėmis dienomis važiavau pustušte miesto mikruške. Vairuotojas sau ir negausiems keleiviams per radiją suteikė progą klausytis man nežinomos radijo stoties nežinomos pokalbių laidos – negirdėjau nei pradžios, nei pabaigos. Nežinomas, bet numanomas kalbėtojas (laidos vedėjas į jį kreipėsi Kęstučiu) greitakalbe lyg žirnius į sieną bėrė apokaliptines nuojautas ir pastebėjimus apie vargstančią (pati vargingiausia Europoje!), beišsilakstančią, nuolat politikų (?!) apgaudinėjamą tautą. Pro langą žiūrėdamas į sausakimšas automobilių aikšteles, galvojau, kad sumaniausias Kremliaus propagandistas nesugebėtų taip taikliai pataikyti į kai kurių mūsų tautiečių nelaimingas širdis ir jausmus.

Bet grįžkime prie Alytaus. Kaip žinoma, visa ko pagrindas – gyventojai. Kaip dauguma ar visi Lietuvos miestai ir miesteliai, jis nuolatos patirdavo gyventojų kaitą: žydai, rusai, lenkai ar save tokiais laikantys lietuviai. Žiūrėk, lyg ir nusistovi žmonių bendruomenė su savo įpročiais, požiūriais į kaimynus, netgi su vietiniu durneliu, be kurio neįmanomas nė vienas miestelis, staiga šmakšt! – ir pasikeičia visa bendrija. Tokių pasikeitimų gimtinėje patyriau bent keletą. Didžiausias jų įvyko tada, kai draugai iš aukščiau nusprendė paversti Alytų Pietų Lietuvos pramoniniu centru. Tokią padaryti buvo planuojama Kalvariją, bet nulėmė draugo Aleksandro Drobnio geležinė valia – jo žmona kilusi nuo Alytaus. Draugai iš aukščiau tarpusavyje šmaikštaudami mano gimtąjį miestą vadino Aleksandrija. Ir tuomet surambėjusią miestelio bendruomenę užtvindė laisvųjų statybų kaliniai, iš pamaskvės rajonų atkeldinti rusai, savo noru atsikėlę žemaičiai, aukštaičiai, aplinkinių rajonų kaimiečiai. Senbuviai su savo papročiais ir įpročiais tarsi ištirpo šioje masėje. Praėjus keliems dešimtmečiams atsikėlėliai (tie, kurie neišsilakstė patys) tapo dalinai sugėrusiais ankstesniųjų dvasią senbuviais. Kaip ir turi būti, pradžioje jie sugriovė senąsias, kalbant apie miestelio suplanavimą ir architektūrą, formas, įvesdami, jų įsivaizdavimu, labiau šiuolaikines. Tuometiniai architektai vartydami ne Lietuvos SSR leistus žurnalus, žavėdamiesi estų, išsaugojusių medinį paveldą, drąsa, laimino senamiesčio prieškarinio moderno griovimą, paslapčiukais perkeldami secesines duris ir šiaip įdomesnes mažosios architektūros detales į savuosius ūkius.

Nepriklausomybės laikais, jau praėjus pilkų blokinių penkiaaukščių erai, miesto pakraščiuose buvo statomos pilaitės su bokšteliais, vėliau jas keitė sumažintų prekybos centrų pavyzdžio statiniai. Jų gyventojai, dažniausiai vyresnio amžiaus žmonės, manau, dabar po juos klaidžioja tarsi Špesarto pilies vaiduokliai – suaugę vaikai kažin kada išsikraustė svetur. Kraštutinumai nelieka vieniši, todėl kiek įmanoma daugiau statoma medinių kryžių, piemenėlių su dūdelėmis, mitinių karžygių stovylų – ąžuolas atrodo geriausiai nukirstas, nudrožtas suteikiant jam beformę formą. Dabartiniu metu pagrindinėje aikštėje stovi baltarusiškais (?) ornamentais išpuoštas spiralinis objektas, simbolizuojantis Nepriklausomybės šimtmetį. Neretas miesto svečias giria sutvarkymą, o aš prisimenu negrįžtamai sudarkytą pagrindinės aikštės suplanavimą, senosiose gatvėse iškirstus klevus. Vietoj jų susodintos kalnų pušelės. Tai labai primena aštuntojo dešimtmečio pradžios šaldytuvų gamyklos firminio ženklo istoriją: alytiškė buvo sąjunginė gamykla, pavaldi Minsko susivienijimui „Atlant“, todėl mažiausio varžtelio pakeitimo suderinimas, trunkantis kelerius metus, privalėjo pereiti visas grandis. Maskvėnai labai didžiavosi savo sukurtu ženklu, vaizduojančiu dvi žuvis, – „vienas geriausių mūsų sukurtų!“ – ir niekaip negalėjo suprasti jo atsisakiusių mūsiškių: „Vse pribalty loviat ryb…“

Ačiū Dievui, anie maskvietiški laikai seniai pamiršti, deja, mąstysena, įgavusi pačių šlykščiausių ankstyvojo kapitalizmo bruožų, dažnai išlikusi ta pati. Ne vienam miestelėnui, matant vis taisomas gatves, ne pasididžiavimas pirmiausia kyla, o negraži mintis apie pinigų plovimą – ne kartą tai ir pasitvirtino. Pavyzdžiui, šiomis dienomis, rašant šį tekstą, ardomas kuo geriausias pėsčiųjų tako grindinys, nors artimoje gatvėje šaligatvio plytelės visai susivarčiusios. Miestas iš tikrųjų įsikūręs pušynais ir ąžuolynais apaugusiame gražiame Nemuno vingyje, kertamas caro laikais supilto geležinkelio pylimo – miške artėjant prie buvusio geležinkelio tilto liekanų (dabar ten puikuojasi lentelė, kad čia stovi aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų tiltas) apačioje lyg dvi akys spindi dvi Dailidės. Nieko blogo nepasakysi – gražu ir gerai sutvarkyta. Ir pėstieji, ir dviratininkai gali pasijusti kaip kurorte – smetoniniais laikais tokiu buvo ir planuojama paversti Alytų. Na, o žmonės? Visokių kaip kiekviename provincijos miestelyje yra: besididžiuojančių, kad jie alytiškiai, matančių tik blogąsias savybes, sąžiningų ir darbščių, tinginių ir nenaudėlių ar net niekšų. Kažko išskirtinio nepastebiu, nors gal ir norėtųsi.

Autoriaus piešinys

Tai turėjo kada nors įvykti. Ypač tada, kai periodiškai kas du mėnesius grąžinu į biblioteką net neatverstas tris knygas, rūkau persėsdamas tarp autobusų ir žiūriu „Instagram stories“. Dažniausiai stebiu tuos žmones, prieš kuriuos labiausiai gėdijuosi, kad jie tai mato. Bet manęs čia nėra. Nors tuščią erdvę visada kažkas užpildo. Aš turėjau kada nors pabūti su savimi. Užsitrenkiau balkone.

Pirmoji valanda. Netyčia. Susitariau dėl darbo pokalbio kitą dieną ir ėjau parūkyti. Balkono durys užsirakina iš abiejų pusių. Užkrito išorinės, t. y. vidinės, pusės rankenėlė. Nors ne. Iš mano pusės žiūrint – išorinės, gerai? Nesvarbu. Pečiu ir šlaunimi daužau duris, susiimu rankomis už galvos, vos neapsiverkiu. Bandau prastumti langą į kambarį, išimti orlaidės tinklelį. Niekas negrįš dar geras penkias valandas. Vėl rūkau. Ant cigarečių pakelio parašyta: „Mesk rūkyti dabar – lik gyvas dėl artimųjų.“ Žiūrėdamas į žemę iš penkto aukšto, noriu mesti save. Nežinau, ar čia veikia balkoninė klaustrofobija, bet šokti per balkono kraštą atrodo patraukliau nei daužti stiklą į kambarį. Randu drebučiais pavirtusios moliūgų sriubos puodą. Geriu šaltą sukibusią masę iš viso puodo, pirštais išsirenku morkų griežinėlius. Jeigu dabar mano veidas atsidurtų ant cigarečių pakelio, būčiau veiksmingesnis už išbalusį pliką vaiką su žarnelėmis nosyje.

Antroji valanda. Šiek tiek padaužau balkono duris. Parūkau. Atsigeriu sriubos. Parūkau. Pavalgau morkų griežinėlių. Daug galvoju apie galimybę nusižudyti. Dėl visa ko rūkydamas sėdžiu taip, kad per balkono kraštą išsikištų tik galva, arba viena ranka ir krūtine stoviu prisispaudęs prie lango rėmo. Būti su savimi tokioje minimalistinėje ankštoje erdvėje visai nejauku. Ypač kai nepasitikiu kitais „aš“. Ypač kai dar, atrodo, neseniai gulėdamas lovoje užsiimdavau žaidimais, maždaug: „Per penkias sekundes pasiek su pėda kojūgalį ir pabaksnok tris kartus – kitaip susirgsi vėžiu.“

Tiesiai po balkonu – šulinio dangtis, tarsi sraigės kiautas minkštoje žolėje. Nekenčiu sraigių. Nemaža tikimybė, kad leisdamasis žemyn pataikyčiau tiesiai ant šulinio. Niekada nemokėjau, o ir bijojau šokti į tamsų vandenį žemyn galva. Šoku ant užpakalio. Galbūt reiktų šaukti žmones ir nurodyti giminaičių duomenis? Atmintinai nemoku niekieno numerio. Be to, iš balkono kažką rėkaujantys žmonės man visada atrodė bepročiai. Pasidaro šalta. Balkone džiūsta darbinė tėvo striukė. Apsivelku ją. Galvoju, ką darytų tėvas. Moku imituoti susikaupusio jo veido išraišką. Daugiausia dirbti reikia su raumenimis po lūpų kampučiais ir antakiais. Tėvas montuoja lubas. Su rusva uniforma šiame balkono narvelyje pasijuntu kaip Garšva lifte. Esu viršutiniame namo aukšte, todėl galiu sakyti tik „žemyn“. Palubėse kaip tėvas. Abu susikaupę, kaip ir pridera atsidūrus arčiau dangaus.

Trečioji valanda. Jau beveik nebelaužiu balkono durų. Pavalgau sriubos ir delnais į save padarau keletą prisitraukimų ant metalinio strypo, kurį prieš kelerius metus įmontavo tėvas. Atsitūpęs šlapinuosi į tuščią alaus butelį, laikomą depozitui. Jaučiuosi tarsi kalinys. Stumti laiką masturbuojantis visai nesinori. Kažkada paauglystėje masturbavausi ir nuleidau per balkono kraštą. Po to savaitę bijojau ir tikrinau „YouTube“, ar niekas nenufilmavo. Juk Šilainių reperis Alekna išgarsėjo tame pačiame „YouTube“ įkėlęs repą su šampano buteliu iš savo balkono. Įdomu, kur jis dabar? Mintyse pats parašau žodžių dainai:

           Tavo kvapo tiek nedaug

           Liko, bet tu greit negrįši

           Aš jau taip seniai bandau

           Kurti ryšį apie ryšį

           Knygos, filmai per ilgi

           O gyvenimas ir vėl per trumpas

Ne repas, bet sueis. Mieste pasigirsta sirenos, nors aš jau evakavausi. Galiu tik siųsti signalus dūmais. Atsidarau spintą, tarp daugybės batų randu senus užmirštus mokasinus. Šalia tokios krūvos avalynės jaučiuosi tarsi Aušvice. Didžioji dalis – mamos. Ji vis kartoja, kaip jaučia žydus ir gaili jų. Galbūt tam ir reikėjo pastatyti batų instaliaciją-paminklą balkone.

Ketvirtoji valanda. Prišlapinu antrą alaus butelį. Lieka trečias – paskutinis tuščias. Nuo moliūgų drebučių jau darosi bloga. Išlenda saulė, iškišu kojas prieš ją, bandau snausti. Sunku užmigti be muzikos ausinėse – sunku būti su savimi. Prirūkiau tiek, kad kas antrą nuorūką jau tenka mesti per balkono kraštą – peleninėje toks skaičius tėvams gali atrodyti kraupiai. Skauda galvą. Žaidžiu su bambukine lazdele. Stebėdamas ančių statulėles ant palangės prisimenu Tonį Sopraną. Bent jau turėčiau psichoterapeutę… Bandau spėlioti valandas. Transportas padažnėjo. Iš mokyklų jau nebegrįžta vaikai. Saulė ten, kur anksčiau jos niekada nepastebėdavau.

Penktoji valanda. Apsipyliau sriuba. Jeigu aš dar neišprotėjau, už kokio pusvalandžio turėtų grįžti mama. Pamenu, kaip darželyje likdavau paskutinis ir laukdavau mamos, kol smėlis dėžėje atšaldavo ir tapdavo drėgnas. Likdavau su pikta šeimininke, jos vyru ir dukra, vėliau ši tapo mano klasioke ir trečioje klasėje ryte apsiverkusi prisipažino, kad jos tėvai išsiskyrė. Atrodo, kad man niekas neleisdavo pasilikti su savimi. Prie kitoje gatvės pusėje esančio darželio sustoja automobiliai – atvažiavo pasiimti vaikų. Rūkydamas pamatau ją iš tolo – trumparegystės tarsi nebūta. Matyt, padeda susikaupusio tėvo veido išraiška.

Iš viso:

38 gurkšniai sustingusios moliūgų sriubos

15 cigarečių

12 „mergaitiškų“ prisitraukimų

2 strofos žodžių dainoms

2 alaus buteliai šlapimo

1 mamos apkabinimas

0 savižudybių

Po savaitės pirmąkart rūkau balkone su mama ir tėvu. Saugodamiesi susinešėme raktus ir telefonus. Močiutė mano, kad tėvas metė, o apie mudviejų su mama žalingus įpročius, atrodo, nieko nežino. Galvojame istoriją, kaip reikėtų duris atrakinusiai senolei pateisinti visų trijų buvimą balkone vienu metu.

Reikėjo pabūti su savimi?           

Vandens stiklinėje ištrykšta sutrinta braškė, plonyte sulčių srovele vos vos nurausvindama skystį. Supykina tas kvapas – palatos, vaistų, jau beveik mirčiai pasidavusio kūno ir saldžiai prisirpusių uogų. Galbūt ir ligonę – sukepusios lūpos net ir priglaudus stiklinę neprasiveria.

Mama iš šeimos buvo pirmoji, kurią dorojo vėžys. Ilgiausiai, daugiau nei aštuonerius metus. Kai jos liga pasiekė kulminaciją, buvau devyniolikos.

Į Onkologijos ligoninę įžengdavau kaip į tarpbūčio zoną.

Koridoriuose ir palatose tvyrojo stingstantis, tarsi neįstengtas sukvėpuoti, iš užgriuvusių gyvybės tunelių atgal atstumtas oras. Atrodė, tiršta nuo nežinia ko. Lyg būtum patekęs į neapibūdinamą spūstį: medikai ir angelai, kūnus palikusios sielos, įbūgę, įsitempę lankytojai – viskas pramaišiui. Visko daug, viskas slogu ir nepaaiškinama. Vos prasispraudi pro matomus ir nematomus pavidalus, vos neuždūsti nuo aitraus, regis, iš pačios mirties plaučių srūvančio užnuodyto oro.

Buvo vasara, birželis, nepaprastai karšta.

Valandų valandas sėdint šalia mamos nepalikdavo pojūtis, kad esu prisiartinusi prie ribos. Lyg stoviu ant dar šlapio kranto. Čia ką tik buvo mirtis. Stipresni ligoniai, personalas kasdien puse lūpų išvardydavo: nebėra to ir to. Netrukus vėl atsiris banga ir ką nors nusineš. Tarytum realybė būtų ne baltos palatos sienos, lašelinė prie lovos, nuo tvankumos nukeipusi rožė ant spintelės ar salsvas braškių ir vaistų kokteilis ore, o šlapias krantas ir priešais plytinti biblinė Raudonoji jūra, ritmingai alsuojanti savo potvyniais ir atoslūgiais. Cikliškai nardinanti į mirtį. Nežinia, kam stebuklingai prasiskirs, o ką paskandins.

Numaniau, kad tuoj banga nusineš ir mamą.

Po dvidešimt dvejų metų nuo šito paties kranto ji nusinešė brolį.

Tomis tvankiomis birželio dienomis kartais atrodydavo, jog Raudonoji jūra pamažu semia ir mane. Grimzdau it faraonas, sukaustyta nepakeliamais baimių šarvais, su savo pakrikusia nevilties, pykčio, bejėgiškumo, savigailos kariauna. Neįsivaizdavau, kaip gyvensiu po artėjančio perversmo, po apiplėšimo. Nemokėsiu. Prapulsiu. Neįsivaizdavau, o gyvenimas gyvenosi pats.

Raudonoji jūra prieš akis tyvuliuoja nepaprasto vaiskumo mėlynais, žydrais ir žaliais atspalviais. Skaidri kaip Krikšto vanduo, kupina gyvybės – fantastiškų koralinių sodų, ryškiaspalvių žuvų ir kitokių gelmėse šmėžuojančių neregėtų būtybių. Drungnos šilko švelnumo bangelės, besiplakančios į kojas, ir vėjas. Gausybė laisvo dykumų vėjo.

Kelionėse visuomet prisimenu save paaugliukę, tupinčią sovietiniame narvelyje. Per geografijos pamokas akimis klaidžiodavau po nepasiekiamus žemėlapio taškelius: Kairas, Suecas, Sinajaus pusiasalis skambėjo it burtažodžiai. Nė mintis neatėjo, kad kada nors jie gali suveikti ir kad braidžiosiu po Raudonąją jūrą.

Arba, būdavo, keliaudavau naktimis iš lėto sukinėdama radijo ratuką ir gaudydama pro traškesius nežinomas užsienio šalių stotis. Pasaulis lyg nesibaigianti pavasario drėgmė smelkėsi į patalus, kilo balzgana migla ir plūduriavo kambary, vis suverpetuodama neatpažįstamų kalbų, muzikos nuotrupų, šaukinių gūsiais. Dabar atrodo, kad jau tada tame rūke mačiau naktinio Stambulo girliandas, neaprėpiamai išdrikusias žvelgiant pro lėktuvo langą.

Nežinau, ar laikas yra linijinis. Man jis labiau primena gilų tirštą telkinį, kuriame, sakytum, nuosekliai iškunkuliuoja tam tikri įvykiai. Retsykiais to proceso energija plūsteli tarsi garo kamuoliai, tuomet ypač intensyviai patiri dabartį, pagauni buvusių ar būsimų įvykių aromatą. Gal kokiame paralelaus pavasario lauke palengva ima garuoti visi laiko klodai, o su pasklidusia drėgme atgyja ir neregimomis šaknimis sukimba, atrodytų, nieko bendra neturintys dalykai. Kai jie suauga į visumą – tokią perteklinę, tokią sodrią, kad netikėtai atsiduri visai kitoje perspektyvoje, – užtvindo begalinė nuostaba ir palengvėjimas, lyg staiga vienu trūktelėjimu nuo sielos būtų nuplėštas prikepęs, visų gyvenimo košmarų ir miražų pūliais permirkęs tvarstis. Nebereikalingas, nes laike, kuriame dabar esi, žaizda jau užgydyta.

Tokiomis valandėlėmis svaigia gryna gyvybe į tave gali spinduliuoti dešimčių metų, šimtų ir tūkstančių kilometrų atstumais nutolę įvykiai, verpetuojančiose miglose galbūt susiliečiantys su kažin kuo dar tolimesniu, dar intensyvesniu. Nebūtinai rinktiniai momentai. Ir paprasta kasdienybė, nereikšmingos detalės. Net slogučiai.

Tą karštąjį birželį buvo ekonominė blokada. Dažnai, nesulaukusi jokio autobuso, supama ir persekiojama savo šešėlinės kariaunos, toli toli žingsniuodavau per Panemunę pėsčiomis. Iš tikrųjų ilgą laiką šie vaizdiniai vienareikšmiškai ženklino tik globalų mano pasaulio sukrėtimą.

Tačiau ta kvapni, įsivešėjusi gamta, pušynai, jonažolės ir samanos. Šilta, meilingai palanki, neaprėpiama pavakarė, nudažyta lyg švelniu braškių sulčių atspalviu, lyg pieno ir medaus perlamutru. Kažkas visame tame ėmė viršų prieš kančią, prieš netekties pragarmę.

Tik po kelių dešimtmečių, jau iš tolo, pamačiau, kad net ir tuo metu gyvenimas plūdo. Jo buvo daug daugiau nei mirties. Ir jo pažadų, kurie išsipildė. Apkabinimų daugiau nei vienatvės.

Raudonoji jūra lemiamą akimirką prasiskyrė.

Ir laukė ateitis.

O kas pačiame galutiniame taške? Prie dar ūkuose punktyru tvinksinčios demarkacijos linijos?

Galbūt vėl vandens stiklinėje ištrykš braškės sultys ir vėl pykins tas kvapas, sumišęs su palatos tvankuma, kovojantis gyvenimo ir mirties kovą. Labiausiai šiandien trokštu vieno: kad tada neužmirščiau, kad būtinai prisiminčiau Tai, ką aną birželio pavakarę probėgšmais patyriau tik iš tolo, nors Tai niekada nebūna toli.

Tą akimirką įžvalgioji mano esybės dalis išvydo tuščią kapą. Įtikėjo ir iki šiol liudija lyg Marija Magdalietė.

Atkakliai, nenumaldomai, tarsi vėl regėtų: mirtis nuseks, Raudonoji jūra prasiskirs, bangos praris tik kraujo ir pūlių permerktą tvarstį, o tu saugiai keliausi Horizonto link. Horizonto, kuris kaskart prieš tekant saulei pasrūva braškių sulčių raudoniu, ima švytėti pieno ir medaus perlamutru.

Iš tiesų, – tvirtina ji, gal Viltis, o gal Magdalietė.

Iš tiesų.

Nes taip jau buvo.

Jis gyveno mažytėje, siauroje gatvelėje, išeinančioje į upę. Apsilankiau ten kitos dienos, šeštadienio, vakarą. Gyveno prie pat Reino. Reinas – tokia upė. Kiek kartų teko apie ją girdėti, skaityti. Galiausiai išvysti savo akimis – didinga, netgi savotiškai stulbinama. Bazelyje jos plotis tik kiek didesnis nei Neries Vilniuje, be to, krantinės tokios pat, ypač prie Wettsteinbrücke. Namai jo gyvenamoje gatvėje nedideli, bet puošnūs, art nouveau stiliaus, todėl atrodė, lyg jis gyventų knygos iliustracijoje. Bazelis apskritai it milžiniška atversta knyga, kurią aš sapnuoju. Londonas tikrovė, o čia kažkas visai kito. Visur, kur pažvelgsi, gyvenimas teka taip lėtai, kad sunku patikėti, kaip žmonės spėja nuveikti dienos darbus. Vyksta lėtai ne tik išoriškai, bet tarsi ir vidujai, lyg šveicarų širdys plaktų dukart lėčiau negu mano. Grįstos siauros senamiesčio gatvės vakare būna apšviestos tik blausiai gelsva šviesa, kurią papildo vien kalėdinių papuošimų lempelės, todėl tamsu lyg viduramžiais. Taip ramu, tyku, kad sunku susigaudyti, koks apskritai laikotarpis, lyg tebebūtų prieškaris, lyg čia galėčiau įkvėpti oro iš tų laikų, kai Antrasis pasaulinis karas dar nebuvo įvykęs, ir taip geriau suprasti savo tėvus. Miestas stūkso romus ir laimingas, nesužalotas jokio karo. Panašų jausmą patyriau Briugėje ir ypač Gente, taip turbūt ir galima pavadinti – miesto, kurio nenuniokojo karai, jausmas. Trapu – visa galėjo būti lengvai sugriauta ir dabar čia klestėtų eklektika kaip Londone, kuriame architektūra kai kur tikras chaosas, nesuderinti skirtingų laikotarpių ir stilių fragmentai. Man vis atrodo, kad moderniuose pastatuose, įspraustuose tarp senųjų, tebetvyro gedulas, sakytum, miestas ilgisi savo buvusios visumos, vientisumo. To visiškai nėra Bazelyje. Jis tyras ir džiugus. Būtent tokia Oetlingerstrasse, kurios pabaigoje teka Reinas, o už šio smigso senamiesčio bažnyčių varpinės. Girgždantys mediniai seno namo laiptai. Laiptinėje, sustojęs ties senomis durimis, Werneris tarė: „O čia mano spinta, parodysiu.“ Pamaniau, taip juokais vadina savo butą. Atidarė duris, o ten – lentynos, rūbai, batai. Išties spinta – laiptinėje. „Senais laikais čia būta tualeto, o dušas buvo rūsyje.“ Tada, palypėję dar šiek tiek, priėjome platesnes jo buto duris. Butas erdvus, aukštomis lubomis, tebekvepėjo dažais, nes buvo ne taip seniai įsigytas ir įrengtas. „Statybininkai kiekvieną pragręžtą skylutę sienoje apmokestino 9 frankais“, – vėliau juokdamasis pasakojo. Sąskaitoje faktūroje buvo visa nurodyta iki mažiausių smulkmenų. „Pamanytum, kad vokiška kokybė aukšto lygio, bet nėra ką lyginti su šveicariška. Kainuoja daug, bet verta to.“ Werneris ėmė ruošti vakarienę – pasta arrabiata, taip pat atkimšo butelį vyno, jo gurkštelėjus norėjosi trumpam sulaikyti kvėpavimą.

●

Ne, nieko iš to nebus, nusprendžiau penktadienį, kai jis išėjo iš mano viešbučio kambario. Paprašiau išeiti. „Paprastai būna atvirkščiai“, – ištarė pastabą rengdamasis. Įsikniaubiau į patalus – taip gera būti vienai tokiame gražiame viešbutyje, tokiame gražiame mieste. Iškart užmigau įsitikinusi, kad daugiau su juo nebemiegosiu.

Išėję iš jaukiosios kavinės alaus darykloje tą vakarą kiek anksčiau, patraukėm kur nors kitur išgerti. Nuėjom į tokį modernų, juodai ir baltai įrengtą prabangų barą („čia renkasi visi architektai“, – paaiškino Werneris; be daugelio kitų dalykų (literatūra, vyno gamyba, teatras), jis domėjosi ir architektūra), prie juodo baro radom vietos ir užsisakėm. Man kavos ir „Baileys“, paprašiau, jis paprašė to paties. Papasakojo apie lankomas aktorinio meistriškumo pamokas, kad buvo atrankoje į spektaklio apie Erazmą Roterdamietį masuotę. Apie Erazmą rašiau magistrinį, pasakiau jam. Lingvistika įdomu, bet pats studijavo tarptautinį verslą, politiką ar kažką panašaus. „Turbūt naudinga?“ – pasiteiravau. „Iš dalies“, – atsakė. Vis dar nebuvau paklaususi, ką jis veikia. Baras patiko, bet būtų ten patikę dar labiau, jei Werneris būtų buvęs smalsesnis mano atžvilgiu ir daugiau klausinėjęs. Kitas baras buvo tamsus ir prirūkytas, veikiau naktinis klubas, jame niūrojo keletas ištikimų lankytojų, bet buvo akivaizdžiai per ankstyvas metas čia ateiti. Ant kai kurių stalų tebestyrojo sukrautos kėdės. Papurčiau galvą. Išėjus į lauką pasiūliau nusipirkti išgerti ir eiti apžiūrėti mano viešbučio kambario – jis puikus. Werneris be papildomų įtikinėjimų susidomėjo. Taigi likusį vakarą praleidom vienas kitą tyrinėdami lovoje, ir tie tyrinėjimai vis labiau glumino. Flirto, kuris taip intensyviai tvyrojo tarp mūsų susirašinėjant, kažkodėl visai neliko. Pradžioje jis stovėjo neryžtingas, o ir aš, pavargusi po skrydžio, nebuvau tikra, ką daryti. Pasiūliau nusirengti ir kai pradėjom vienas kitą liesti, tapo paprasčiau. Kuždėjom visokius niekus vienas kitą glamonėdami, kol galiausiai pasimylėjom, o jis išsitiesė lovoje, tarsi ketintų likti. Atsigulė toje lovos pusėje, kurioje jau mačiau miegant save. „Noriu, kad eitum namo“, – pasakiau. „Gerai“, – nė kiek neįsižeidė. „Kada rytoj susitinkam? Dešimtą? Vienuoliktą?“ – „Tebūnie dvyliktą.“ – „Puiku.“ Atsisveikinom, ir jis išėjo.

●

Budau lėtai. Už lango viltingai švietė prabrėškęs gaivus, švarus rytas. Panorau transformuotis ir aš, todėl išlipusi iš lovos nuėjau pirmiausia nusiprausti veido, palįsti po dušu, išsivalyti dantų. Tik po to pasijutau savimi, išsinėriau iš vakarykštės savęs ir pasirodžiau sau nauju pavidalu. Dabar buvo galima ir papusryčiauti. Pusryčiams: kavos, vaisių, bandelių ir kiaušinienės su rūkyta lašiša; darsyk kavos. Staliukai buvo sustatyti į žiemos sodą panašioje pastato dalyje – su stiklinėmis sienomis ir lubomis, lyg pusryčiautume sode, kuris buvo čia pat, už langų, visas nunykęs ir tuščias – tikras žiemos sodas. Tuo metu, kol svečiai kiek įmanydami tyliau ir delikačiau, bemaž be garso pusryčiavo, dvi viešbučio administratorės šurmulingai, su įkvėpimu, čaižiai stumdydamos tai į vieną, tai į kitą šoną sunkias aukštas kopėčias ir vis – terkšt! terkšt! cha cha cha… prislopintai, paskui šššš… – daužydamos žaislus, puošė gigantišką lubas siekiančią eglę. Eglės nuo šiol buvo visur. Sėdėjau nugara į fojė, bet pagal garsus įsivaizdavau, ką jos veikia, be to, blankus jų atspindys lange buvo tiesiai priešais mane. Rymojau prie juodos kavos puodelio, mėgaudamasi jų keliamu triukšmu. Lauke buvo pilkšva, bet sausa. Lyti neketino. Svajojau, kaip bus malonu išeiti į miestą pasivaikščioti, tęsti kelionę. Čia, viešbutyje, jaučiausi atlikusi kai ką šiek tiek nederamo – pergulėjau su nepažįstamu vyriškiu viešbučio kambaryje nepažįstamame mieste (tiesa, apie tai seniai svajojau, bet nejutau, kad tai, tiesą sakant, nutiko), todėl jaučiausi turinti mažiau teisių sėdėti greta šių padorių žmonių, tyliai valgančių pusryčius. Po kairei – dvi poros: viena pagyvenusių žmonių, kita – vidutinio amžiaus. Iš dešinės štai ką tik atėjo ir atsisėdo jauna pora. Pabandžiau įsivaizduoti juos mylintis, bet tuoj pat turėjau liautis, nes akimirksniu įsivaizdavau su smulkmenomis, o to tikrai per daug. Iš tiesų, nutariau, metas grįžti į kambarį. Ten turėjau laiko pasitikrinti elektroninį paštą, išnaršyti socialinius tinklus, iki valiai pasinaudoti belaidžiu internetu. Valytoja ėmė belstis į duris tikrindama, ar kas nors yra kambaryje. Po to, kai reikliai pasibeldė trečią kartą, palaikiau tai ženklu, – metas eiti, nors tebuvo 11 valanda. Parašiau Werneriui žinutę, kad patraukiau į miestą ir mums verčiau susitikti kur nors ten, o ne viešbutyje. Nuojauta kuždėjo – ji taip dažnai pasitvirtina, – kad jis net gavęs ir perskaitęs žinutę vis vien eitų į viešbutį, nes taip buvo suplanavęs. Kad ir kaip keistai tai skambėtų. Panašiai ir nutiko, lygiai dvyliktą jis paskambino iš viešbučio klausdamas, kur esu. Lyg būtų nepastebėjęs mano žinutės ir… tarsi aš be jo sutikimo būčiau pakeitusi susitikimo vietą, o jis tam tokiu būdu prieštarautų. Gal šiek tiek pagrįstai. Tuo metu, kai jis paskambino, jau vaikščiojau po sendaikčių turgelį prie Šv. Petro bažnyčios, buvau apžiūrėjusi austus turkiškus kilimėlius, šiaurinę senamiesčio pusę, katedros kiemelius. Galėjau lengvai įsivaizduoti save čia gyvenant. Pagrindinėje gatvėje mane pasivijo moteris, kažką sakydama prancūziškai (klausė parduotuvės adreso), bet tik patyrė, kaip atrodo sumišęs mano veidas, – vienintelis dalykas, kurį galėjau jai paaiškinti, buvo tai, kad nekalbu prancūziškai. Kaip buvo gera, kad niekur neprivalau skubėti. Bazelis, paaiškėjo, ne tik mažesnis už Londoną, jis visai mažytis. Prisiminiau atvažiavusi čia dėl dviejų priežasčių – susipažinti su Werneriu, bet ir pailsėti, duoti sau laiko, kiekvienam savo žingsniui suteikti kuo daugiau laiko – Bazelis tam buvo nepriekaištingai tinkama vieta, nes laikas čia ne bėgo, o slinko. Kuo jis lėčiau slinko, tuo aš greičiau jaučiausi atsipeikėjusi. Sustojau paklausyti a cappella atliekamų baltarusiškų bažnytinių giesmių. Nesusitarėm jokios tikslios vietos turgaus aikštėje (ji gan didelė ir dienos metu judri), bet atėjusi perėjau daržovių prekystalius ir, instinktyviai pasukusi prie rotušės (ją irgi jau buvau spėjusi apžiūrėti), iškart pamačiau minioje Wernerį. Ak, jis, man artinantis, atsigręžė ir it Humphrey Bogartas tarė: „Iš kur ši graži moteris.“ Mudu susikibom už rankų ir patraukėm į miestą. Neradę Erazmo Roterdamiečio kapo, kanklininkui akompanuojant, persikėlėme keltu per Reiną – tam, kad kitapus upės, žvelgdami vienas kitam į akis, valgytume austres.

●

Pro svetainės langus švietė sekmadienio saulė. Svetainė, kiek toliau nuo miegamojo, matėsi pro plačiai atvertas duris, o joje daug šviesos dėl dviejų plačiarėmių langų, nukreiptų į rytų pusę. Vakar ligi vėlumos gėrėm vyną klausydamiesi plokštelių. Ir nors gerai praleidom vakarą, jo nepajudinamas, nesujaudinamas, stabilus charakteris – taip jis manė išlaikąs statusą to, kuris kontroliuoja padėtį, – vis dėlto padėtį labiau kaustė, o ne laisvino. Kažkur giliai viduje jis atsisakė, nedrįso domėtis manimi (tuo pat metu vildamasis, kad to nepastebėsiu). Aš ir apsimečiau, tačiau nuo tos akimirkos jaučiausi taip, lyg leisčiau laiką su vaiku, kuris dedasi suaugęs. Tačiau ryte, kai pusryčiavom, jis vis dėlto pateisino mano kantrumą ir pasakė netyčia kai ką, kas turėjo man reikšmės.

– Ar žinojai, kad LSD buvo išrastas Bazelyje? – paklausė tepdamas tėčio virtą uogienę ant duonos.

– Ne, – atsakiau. – O buvo?

– Taip. Vienas farmacinės laboratorijos darbuotojas eksperimentavo su grybais, skalsėm, sintetino, kombinavo naujus cheminius junginius, ir vienas jų tapo LSD.

– Ar tu kada nors bandei LSD?

– Ne, – labai rimtai atsakė. – Vartojant tokius „vaistus“ protas gali atsidurti mąstymo sferoje, iš kurios neįmanoma sugrįžti į normalų save.

Sustingau jam tai pasakius, paskui norėjau padėkoti – už tai, kad štai taip, lyg niekur nieko su uogiene užtepta duonos rieke rankoje jis ėmė ir konstatavo egzistavimą to, kas man taip seniai nedavė ramybės, tačiau nedrįsau nieko pasakyti, tik švelniai užmyniau jam ant pėdos po stalu, jis užmynė ant manosios ir aš netrukus sėdėjau jam ant kelių.

– Ketinu šiandien apžiūrėti Pollocko parodą, – tariau jam. – Gal nori kartu?..

– Verčiau pabūsiu namuose, jei tu nieko prieš? – padvejojęs nusišypsojo. – Sutvarkysiu virtuvę.

Išgėrusi dar vieną kavos, atsisveikinau ir apsivilkusi paltą išėjau į gatvę. Lauke buvo sausa, bet niūriai apsiniaukę. Dvelkė artėjančia žiema ir sniegu. Nužingsniavau link upės. Pasiekusi krantinę pasukau į kairę – nuo čia visą laiką tiesiai iki Wettsteinbrücke, o pasiekus tiltą tereikia jį pereiti – Bazelio meno muziejus iškart kitapus. Uodžiau Reino kvapą permąstydama kelionę ir ja džiaugiausi. Džiaugiausi, kad visas likęs pasaulis tebeegzistuoja ir į jį galima bet kada, palikus megapolį, pasprukti. Be to, žmonės čia gyvena kur kas geriau nei ten, tą irgi naudinga patirti. Londonas lyg kompiuterinis žaidimas, lyginant su Bazeliu. Čia toks grynas oras. Pollocko parodos vėliau net neatsiminsiu, tiesą sakant. Apžiūrėjau ją ir tiek. Mąsčiau apie kitus dalykus, kita vertus, niekada nespraudžiu meno į save per prievartą. Meną, kuris atliepia vidines struktūras, akimirksniu atpažįstu, jis jaudina instinktyviai, be jokių intelektinių pastangų. Įsigijusi bilietą leidausi klaidžioti baltais muziejaus labirintais, iš vienos didingos salės į kitą, ieškodama to nežinia ko, mane čia ateiti juk traukė. Kažkur tarp nuolatinės ekspozicijos šmėstelėjo Pollocko darbai, tačiau jie praslydo pro mane lyg interjero dalis. Galvojau apie tai, kad mano kelionė artėja į pabaigą, kad netrukus reikės su Werneriu atsisveikinti. Apie vakarykštį spektaklį – tai buvo staigmena. Apie jį Werneris užsiminė, kai kėlėmės per Reiną, o vėliau neatsidžiaugė tuo, kaip aš prisimerkusi, šiek tiek įtariai mėginau iš jo šią paslaptį išgauti. „Ak, tai TEATRAS!“ – šūktelėjau, kai mudu vakare, perėję kelias miesto aikštes, išnėrėme vienoje su dideliu lengvai atpažįstamu pastatu, stūksančiu jos gale, – pompastiškas struktūralizmas. Daugybė žmonių būriavosi prie įėjimo, ore tvyrojo jaudulys. Werneris turėjo bilietus į šokio spektaklį „Robinas Hudas“, pastatytą choreografo iš Londono. Spektaklyje šoko jo pažįstamas, turbūt jo dėka mudu sėdėjom parteryje, visai arti scenos. Spektaklis, deja, man nelabai patiko, bet tikslas ir nebuvo mane apstulbinti. Werneris džiaugėsi galėdamas parodyti savo bičiulį scenoje sakydamas: „Čia mano draugas. Jis ispanas. O ten šoka jo žmona.“ Werneris žavėjosi juo, gal, tiksliau, buvimu scenoje, priešais publikos pilną salę, galimybe įvykdyti režisieriaus, choreografo sumanytas užduotis, kad ir kokios jos kaprizingos būtų, išreikšti savo jausmus nerizikuojant būti pasmerktam už tai. „Kaip puikiai jis šoko, – pasakė per pertrauką. – Mudu nueisim su juo pasisveikinti po spektaklio.“ Vėliau šiek tiek nusivylė, kad neužsikrėčiau scenos priklausomybe. Spektaklį žiūrėjau kritiškai – pavyzdžiui, man kaipmat krito į akis, kad vyrai apsirengę gausiai (trijų dalių kostiumai, marškiniai, skrybėlės), o moterys išrengtos iki sukneles primenančių apatinukų. Tiek smurto scenų. Beveik kaskart, kai pagrindinė šokėja – puiki šokėja – šokdavo solo, jos pasirodyme tuoj atsirasdavo vyras, kuris ją užpuldavo, arba du vyrai. Spektaklis ilgas, chaotiškas, be struktūros. Robino Hudo tema išnyko lyg dūmas jau spektaklio pradžioje, nes veiksmas buvo perkeltas į dvidešimto amžiaus pradžią ir buvo sunku suprasti, kuris iš daugybės šokėjų apskritai yra Robinas Hudas. Jei tas pagrindinis blogiukas ir buvo Robinas Hudas, ničnieko gero spektaklyje jis neatliko, išskyrus galios demonstravimą. Kuris savaime nėra įspūdingas. Po spektaklio nuėjome į užkulisius susitikti su artistais. Wernerį visi praleido, lyg pažinotų. Jaudinausi, nes teatro – tikro – užkulisiuose nesu buvusi, čia kaip keliauti kitapus veidrodžio, ir labiausiai bijojau, kad jie, tie šokėjai, turbūt paklaus, ar man patiko spektaklis, o man taip sunku meluoti, kai nuomonė jau susiformavusi. Susitikome bare. Armanas ir Lulu – abu neapsakomai malonūs. Ji – švelni, graži lyg undinėlė iš Disneyaus animacinio filmo prancūzė – viso pokalbio metu prisišliejusi meiliai žvelgė į Armaną, o Armanas – ispanas, pasitikintis savimi, apsukrus, artistiškas. Kalbėjo daugiausia jis. Kai paklausė, ar patiko spektaklis, Werneris kategoriškai sakė „taip“, o aš pakreipiau galvą galvodama, ką atsakyti, ir Armanas ėmė juoktis. Paaiškino, kad visai „produkcijai“ jie teturėjo aštuonias savaites ar pan., t. y. labai mažai tokiam ilgam spektakliui. Viskas buvo atlikta staigiai. Kai pasiėmę išgerti susėdom, pokalbis nukrypo kasdienėmis temomis. Werneris neabejotinai žavėjosi Armano ir Lulu santykiais ir dar man pasirodė, kad mus supažindino norėdamas parodyti, kokių santykių ir jam norėtųsi, ką gi… Apie tai ir galvojau, vaikščiodama po muziejų. Man ėmė atrodyti, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, kad Werneris geidžia permainyti mane taip, kaip Armanas permainė Lulu, vyrams atrodo – tai mylėjimosi technikos reikalas; dar blogiau, lyg jis norėtų, kad Armanas įsikištų ir padarytų iš manęs jam Lulu. Pasidarė baugu. Vaikščiodama po muziejų, o gal „prisižiūrėjusi meno“ galvojau, kad ilgainiui niekas nebestebina ir kad tokiu atveju tai gan siaubinga… Kaip tik tada įžengusi į dar vieną salę pasukau į dešinę, o ten – tarp kitų dailininkų paveikslų – kabėjo vienui vienintelis Rothko paveikslas. Sustingau ir nebegalėjau pajudėti, lyg po ilgo išsiskyrimo būčiau pamačiusi mylimąjį: persmelkiantis atpažinimo džiaugsmas, medžioklės jaudulys, pagaliau aptikus ilgai – metų metus – tykotą grobį, bet tuo pat metu jausmas, kad mane ką tik sumedžiojo, mano širdį pervėrė, ir aš nespėjau pasprukti. Pašiurpau, pasidarė šalta… Lyg mudu, aš ir šis paveikslas, būtume ir priešprieša, ir viena – sukurti iš tos pačios substancijos tuo pat metu. Prieiti arčiau net nesinorėjo, jame išties slypėjo kažkas sakralaus – tas trijų keturių metrų atstumas nuo paveikslo man buvo pakankamai ARTI. Iš jo dvelkė anapusybe, mirtimi, bet taip pat tiesa, amžinybe. Tuo metu, kai laiką leidau Bazelyje, Karališkosios akademijos galerijoje Londone kaip tik vyko milžiniška Marko Rothko darbų paroda – pirmoji Londone po penkiasdešimties metų, o aš, nors seniai svajojau pamatyti jo darbus, be to, reguliariai aplankau beveik visas KA galerijos parodas, apie tai nežinojau ir ją praleidau. Tačiau Rothko pats aplankė mane.

Pirmą gyvenimo kartu savaitę maniau, kad Kuba greit nusibaigs. Jo kambary buteliais buvo nukloti ne tik apgliaumiję į vieną sustumti trys kavos staliukai, komodos su virstančiais nešvariais rūbais (neįsivaizduoju, kaip jis išgaudavo tokios rūšies nešvarą, itin specifinė tekstūra), bet ir grindys bei lova, kurioje ilgą laiką su patalyne kovojęs riteris gulėdavo veidu į tuščią picos pakuotę ar į komiksų žurnalą, kurie irgi dalyvavo šioje šiukšlių, nugalėjusių žmogų, puotoje. Bet man porą kartų garsiai atsikrenkštus neaiškiai suurgzdavo ir kiek padrebindavo koja, dėl to buvo ramu, kad nereikės niekur skambinti ir patirti eilinio nesusipratimo dėl lenkų kalbos nemokėjimo.

Kai tik atsikėliau čia gyventi, maniau, kad įmanoma kaip nors viską sutvarkyti, pataisyti, ir kaip kvailelė praradinėjau manosios korporacijos dar neišsunktas paskutines jėgas švarindamasi. Nuo spintelių iki lubų viskas buvo itin originaliai suteršta, dulkės ir riebalai, dulkės ir pridžiūvę riebalai, alaus skardinės, susisukusios lizdus dulkėse… Ir, pavyzdžiui, pirmą kartą susidūriau su musytėmis teroristėmis, tiksliau, dabar jau jų negyvais kūneliais ant lempų gaubtų, lubų, sienų, beveik visų sunkiau pasiekiamų paviršių. Jos turbūt kankino ankstesnį gyventoją uzurpuodamos vis daugiau ir daugiau ploto, kol pamažu jo kasdienybė tikrąja šio žodžio prasme patamsėjo, nes muselių buvo tiek daug, kad lubos tapo juodos nuo jas tankiai nutūpusių parazitiškų kūnelių, ir gyventojas, nugalėtas, išsikraustė (bent tokia buvo mano versija). Kas sukėlė jų antplūdį, man taip ir liko paslaptis.

Jau seniau maniau, kad daiktai nėra tokie nekalti, kaip mums atrodo. Kartoninės dėžės nuo įvairios technikos, plastikinės plėvelės nuo pusgaminių, mažučiai, bet itin nervinantys ir į visus plyšius įkrentantys alaus butelių kamšteliai pamažu užtvindo nerūpestingo gyventojo būstą, kol gyvenamasis plotas sumažėja iki kalėjimo celės, ir žmogus turi savo paties namuose garsiau neatsidusdamas atsargiai sėlinti koridoriais, kad tik nesujudintų milžiniškų šiukšlių salų, kurios gali sugriūti ir taip dar labiau nuriekti prieinamą / praeinamą plotą.

Tiesa, visai pamiršau apie Kubą. Taip Lenkijoj vadina visus Jakubus, o jų čia visai nemažai, panašiai kaip pas mus Paulių ar Andrių. Retai kada girdėdavau kokius garsus iš jo kambario, net nepastebėdavau einant į tualetą ar virtuvę, tik kartkartėm pradarydavau duris į tą dūmų karalystę ir pamatydavau Kubos, lyg nokautuoto lokio, kailį, sudribusį ant nuorūkom nubarstytos lovos. Bet jis judėjo, ir to man buvo visai gana. Beje, kas juokingiausia, prieš porą mėnesių atsinešė kažkokią automobilio detalę ir pasiguldė šalia, turbūt todėl, kad niekur kitur nebeliko laisvos vietos. Taigi pribaigtas Kuba ir jo sugulovė pailga, beveik asmenį primenanti automobilio detalė – tobula porelė.

Iš pradžių siaubingai panikavau, bandžiau gražiuoju ir negražiuoju priversti jį mažiau gerti, bet greitai man nusviro rankos, ir pasitenkindavau kartais atlikdama „gyvas–negyvas“ testą. Tiesą pasakius, sudrausdavau save už tokį elgesį, turint omeny, kad mano sugyventinis nebuvo nei draugas, nei giminė, neturėjau jokios teisės pamokslauti, po savo spinteles išslapstyti „Żywiecus“ ar bėgti su šluota per jo kambario grindis. Nors, tiesa, tai nebuvo vien gerosios Teresėlės užmačios, anksčiau turėjau patirties ir su tarakonais, ir su blusomis, todėl bijojau, kad tose šiukšlių krūvose gali užsiveisti dar vienas Svetimas (tikiuosi, prisimenat tą nuostabų padarėlį iš filmo), ir stengiausi bent kiek dezinfekuoti sunkiau prieinamus kampus.

Bet teisės kištis į kito gyvenimą klausimas pasidarė aktualus kaip niekad, ir ne vieną rytą pirmiems spinduliams apšviečiant mūsų dulkėtą buveinę ir akompanuojant Kubos vėmimo solo tualete svarstydavau, kas aš esu, kad nurodinėčiau jam, ką daryti. Ar galėčiau pasakyti, kad mano gyvenimas labiau pasisekęs, jei negeriu ir aštuonias valandas per dieną įnirtingai masažuoju klaviatūrą? Galiu su savo magistrais eiti šiknon, nes Kuba, nebaigęs jokių mokslų ir dirbdamas paštininku (žinoma, gan nereguliariai, bet niekas čia nenori jais dirbti, todėl pasiryžusiuosius saugo kaip Marijos statulėles padorūs katalikai), uždirba vos mažiau nei aš. Tiesa, vėmimas nėra pats sveikiausias užsiėmimas, o ir tualetas nuo to švaresnis nepasidaro, bet nuspręsti, ar ilgai ir sveikai norim gyventi – kieno reikalas? Taigi negalėjau rasti jokių argumentų, kodėl turėčiau bandyti ką nors įvilkti į savo nuo kasdienio žmogaus rūpesčių svirduliuojančią orbitą.

Tiesą pasakius, faktas, kad Kuba paštininkas ir girtuoklis, mano vaizduotę nunešė iki Bukowskio ir dar gilesnių filosofinių apmąstymų. Kai jam pasidarydavo geriau, kartais atsliūkindavo į mano kambarį su buteliu rankoj, atsisėsdavo ant grindų (kodėl ne ant kėdės, sunku pasakyti) ir lyg koks seniokas, nors jam buvo tik trisdešimt, pradėdavo pasakoti istorijas apie jaunystėje iškrėstas eibes. Kaip apsimetęs ugniagesiu evakavo visą mokyklą, „Antifa“ grafičiais margindavo pastatus palei bėgius, įsiveldavo į masines muštynes, kur kraujais taškydavosi apie pusšimtį įkaitusių Slupsko jaunuolių (beveik lenkų Bradas Pittas su savo kovos klubu), kaip dešimtis kartų dėl kvailiausių priežasčių tekdavo susidurti su policija ir tąsytis po teismus – vyrukas net turėjo asmeninę advokatę, veikiau, gerąją samarietę, kuri ne kartą vos už porą šimtų zlotų ištraukė siaurą Kubos užpakalį iš gresiančios cypės.

Tai nebuvo kas nors itin ypatingo, bet man, pilkai pelei, tos istorijos atrodė tūkstantį kartų vertesnės plunksnos nei dauguma dabartinių jaunų rašytojėlių bandymų sukurti įvykį ten, kur jo nėra, apkarstant originaliais epitetais ir paaštrinant kokiomis visai netašytomis fantastinėmis situacijomis. Tai atrodė panašu į gyvenimą – Kuba tikrai gyveno, kai aš, neišmanydama, kaip pasprukti nuo savo beskonės dalios, pasirinkau trankymosi po užsienius kelią, kuris tik dalinai malšino mano troškulį, aklai šaudant į galimybes ir retkarčiais pasitenkinant kokiu vos ryškesnės švieselės tvykstelėjimu.

Bet, savaime suprantama, plunksnos jis nesiėmė, nes smarvės, kaip Bukowskiui, neužteko ir gyventi, ir rašyti. O aš, kasdienio Lenkijos dangaus spalvos graužikas, vis mažiau ir mažiau pasitikėjau savo noru „atitaisyti“ Kubą ir paversti jį normaliu žmogumi. Žinoma, mano pasišlykštėjimą alkoholiu jo skrandžio šokis ant tualeto grindų tik dar labiau paaštrino ir tik baisingai didelėmis progomis galėjau pažvelgti į butelį, gailėdama visų varguolių, kurie nuo ko nors priklausomi. Bet kuo tolyn, tuo reliatyvyn – Kuba greičiausiai suprato, kad esu priklausoma nuo pastovumo, kuris vertė mano kailį drebėti dėl kiekvieno darbdavio antakio krustelėjimo.

Kita vertus, nors ir vaizdavausi esanti stipri, neturėjau jokių priklausomybių, kartais nuslinkdavau į tą dulkiną kamarą, kiek pastumdavau automobilio detalę, lyg marionetę susukdavau Kubą, kaip man patogiau, ir pasidarydavau iš jo guolį. Manau, kad jis to nė nepajusdavo, tik turbūt įsivaizduodamas butelį kartais suspausdavo mano kaulėtus riešus ir glausdavo prie riebaluoto skruosto. Kubos glėbys mažai kuo skyrėsi nuo šerno, o gal lokio, nes jis visas šeriuotas, tarpais tarp knarkimų kiek sukriokia, bet visgi skleidžia šilumą, kurios su radiatoriaus niekaip nepalyginsi. Nė vienas apie šias naktis neužsiminėm, tarsi būtų visai natūralu, kad aš netyčia supainioju lovas ar kad automobilio detalės vieta tokia patogi, jog su ja kartais naktimis rungiuosi. Vieną naktį taip gulint Kuba pradėjo neįprastai muistytis, jo šeriai brūžavo man veidą, visas kūnas pradėjo kiek keistokai linguoti, lyg bandant išsilaisvinti iš virvių, ir aš net supykau, kad jis dabar atsibus ir sugadins mūsų tylų susitarimą niekados mano silpnybės žodžiu neaptarti. Bet jis neatsimerkė, tik išsitiesė ant nugaros ir pradėjo su kančia veide kartoti: 

– Marysia… Marysia…

Turiu pripažinti, be tų nuotykinių istorijų, kurias Kuba pats ištraukdavo iš savo suodinų kišenių vakarais, apie jį beveik nieko nežinojau, ir šitą vardą išgirdau pirmą kartą. Žmona, sesuo, draugė? Iš veido išraiškos supratau, kad toji Marysia Kubai tikrai kažką nelinksmo iškrėtė. Kiek atšlijau ir stebėjau, kaip greitai juda jo akių vokai, sukruta tai vienas, tai kitas pirštas, lyg grotų gitara, užkabindamas stygas vieną po kitos. Galiausiai suriko ir staigiai atsisėdo lovoj.

Iš pradžių nesupratau, pabudo ar ne, nes taip tamsoj prasėdėjo nejudėdamas gal dvi minutes, o aš nė nedrįsau prasižioti. Tada lėtai atsisuko, kiek nustebęs, kad aš šalia, liūdnu veidu lyg gyvūnui uždėjo savo didžiulį delną man ant veido ir porąkart lengvai patapšnojo. Beveik sulojau, nes lyg akmuo nuo širdies nusirito, kad nebuvau išvyta iš svetimo patalo.

– Marysia… Kto to jest?

Kadangi čia mano lenkų kalbos mokėjimas ir pasibaigia, Kuba atsakė angliškai. Turiu pripažinti, pasigailėjau savo ilgo liežuvio, kad paklausiau.

Marysia buvo jo sesuo, jaunėlė, ir gerokai nelaiminga mergina. Pasirodo, prieš porą metų ji gyveno mūsų bute, kambaryje, kurį dabar užimu aš, kartu su tūkstančiais gyvūnėlių, kuriems aprašyti jau skyriau garbingą pusę pastraipos. Studijavo menus, domėjosi sveika gyvensena ir, žinoma, įvairiausiais būdais bandė priversti Kubą mesti svaigalus: išmesdavo jo butelius į šiukšliadėžę, kartais jie skriedavo net pro langą (penktas aukštas, gan pavojinga), užrašė jį į anoniminių alkoholikų klubą, bet iš ten Kuba buvo išmestas, nes burnojo prieš Dievą, sugėdino prieš visus gimines – taip smarkiai, kad močiutės nustojo jam duoti po šimtą zlotų per vardadienius, o, svarbiausia, kai pamatydavo išgėrusį, įsiutusi daužydavo lėkštes į sienas, grindis, į visus kietus paviršius. (Dabar pradedu suprasti, kodėl pas mus tiek daug indų: po kiekvieno tokio išpuolio jis nupirkdavo naują lėkščių komplektą.) Turbūt lengva atspėti, kad niekas Kubai nepadėjo, o mergina vis labiau ir labiau nervinosi, vis daugiau ir daugiau trazodono tablečių reikėdavo savaitei pratempti.

O tada įvyko kai kas nepataisomo. Vieną vakarą, kai Kuba kaip paprastai įsikniaubęs į paklodę bandė išmiegoti girtumą, Marysia įsiveržė į kambarį, pradėjo jį purtyti, kaip visada įpyko baisiausiai ir apsiverkusi išbėgo į gatvę. Žinoma, dėl streso nežiūrėjo į kelią ir nepastebėjo automobilio – šis, garsiai sucypęs stabdžiais, visgi sutraiškė jai abi kojas.

Kaip supratau, ši tragedija įvyko prieš porą metų, ir Marysia dabar nebegali vaikščioti. Nuo to laiko ji nė karto nekalbėjo su Kuba, nė karto nesusitiko. Pyktis, kad jis, alkoholikas, vis dar palieka pėdsakus žemelėj savo griozdiškais kerzais, kai sesuo, sveikos gyvensenos entuziastė, dabar prikaustyta prie vežimėlio su senučių pamėgta languota skepeta ant kelių, – iš dalies dėl jo kaltės, – taip ir neišblėso. Todėl dabar Kuba geria dar daugiau, naktimis košmaruose regėdamas savo neįgalią seserį.

Ši istorija mane sukrėtė, o viską papasakojęs Kuba nutilo ir pradėjo tamsoje apgraibomis ieškoti cigarečių. Tylėjau ir stebėjau, kaip pakelis pralaimėjo slėpynes, cigaretė atsidūrė tarp sausų lūpų ir iš šokinėjančios žiebtuvėlio ugnelės supratau, kad Kuba dreba. Šviesai priartėjus prie veido pamačiau kapsint ašaras, jam buvo nekas. Porą sekundžių apstulbusi rijau seiles ir mėginau sugalvoti, ką dabar daryti. Greičiausiai mano sumanymas buvo itin kvailas ir pavojingas, bet paėmiau jį už rankos ir išsivedžiau laukan, nes jokio kito būdo nuraminti nesugalvojau.

Be žodžių išėjom į gatvę ir gaivus nakties oras padvelkė man į įkaitusius nuo įtampos skruostus. Patraukėm į vienintelę parduotuvę-kioską, atidarytą pernakt, iš jos išėjus mano kuprinė buvo pasunkėjusi dešimčia skardinių alaus. Nieko nekalbėjom, stengiausi į Kubą net nežiūrėti, nes žinojau, kad jam gėda prie manęs verkti. Tiesiog įspraudžiau į delną alaus skardinę, pirštu parodžiau kryptį ir pradėjom palengva žingsniuoti geležinkelio bėgiais tolyn nuo namų.

Taip nuėjom nuo Grabuveko iki pat Redlovo, abu išgėrę, abu nelaimingi, bet bent jau galutinai nuvargę. Žinojau, kad man už kelių valandų į darbą, bet tai neatrodė labai svarbu, pradėję eiti, turėjom tęsti, tarsi tai būtų vienintelis būdas nebegalvoti apie vargšę Marysią, nors jos sutraiškytų kojų vaizdas vis rasdavo kelią į mano girtą makaulę. Mintyse susimaišė mano įsitikinimai, polinkis teisti tuos, kurių motyvų nesuprantu, nebesusigaudžiau, ką mažasis nacis manyje turėtų dabar daryti, ar kapituliuoti ir pripažinti, kad prarandu savo tylios viršenybės prieš kitus pagrindinį kozirį – smerkimą, ar kabintis į savo ankstesnę nuomonę ir apkaišyti Kubą smerkiančia užuojauta. Taip, atrodžiau sau šlykšti ir menkavertė, lyg būčiau netyčia sau įgėlusi vapsva. Bet sulig paskutine skardine girtumas trenkė tiesiai į tarpuakį ir jau švintant išgelbėjo mane nuo manęs pačios.

Atgal grįžom traukiniu, suglaudę galvas ir žiūrėdami į vieną tašką, vis dar be žodžių.

Kitą dieną grįžusi iš darbo kritau į lovą ir miegojau iki pat ryto, Kubos nemačiau. Buvo gėda dėl daugelio dalykų – dabar jis tikrai žinojo, kad retkarčiais miegu jo lovoje ir kad po tiek pamokslavimų pati nupirkau mums išgerti, dabar žinau jo liūdną istoriją, ir dar šlykštėjausi savimi, kad taip noriu jį smerkti, o net ir nusprendusi to nebedaryti tarsi lieku kalta, nes palieku ramybėje, kai galėčiau kaip nors padėti (o gal tik dėl įsitikinimo, kad privalu turėti nuomonę apie viską, tarsi tai padėtų apsisaugoti nuo dalykų, kurie baugina). Negana to, įsivaizdavau, kad tik vėl mums susitikus Kuba iš mano akių išskaitys gailestį dėl jo sesers sutraiškytų kojų. Tai buvo visiškai ne mano reikalas, neturėjau kištis, juo labiau kad kokio paguodos žodžio tą naktį taip ir nesukurpiau.

Bet ko kita bijojau dar labiau: kad Kuba padaugins tiek, jog kūnas nebeatlaikys ir rasiu jį jau atšalusį. Tai nėra labai tikėtina, bet mano neramios smegenys vis siųsdavo vaizduotei baisius vaizdinius, todėl privalėjau įsitikinti, kad tipas vis dar gyvas. Visą kitos dienos vakarą ruošiausi pasibelsti į duris, mačiau, kad jo kambaryje degė šviesa, bet vis praeidavau pro šalį, neva man kažko reikėjo iš virtuvės. Kai kambaryje jau stovėjo aštuoni arbatos puodeliai, supratau, kad reikia kažką nuspręsti. Kaip tyčia, iš Kubos kambario nesklido jokie garsai, ir mane tai varė iš proto. Gal ten dabar jau tik mėlynas mėsos gabalas ir reikia kuo greičiau apie tai kam nors pranešti? Gal jis net ne namie, o geria kur nors po tiltu? Apie vienuoliktą, kai jau reikėjo gultis į patalą, susikaupiau ir dar kartą priėjau prie durų. Nežinau, kiek laiko taip stovėjau, bet dar kiek ir būčiau išstovėjusi parkete duobę. Suskaičiavau iki trijų, šie išties tęsėsi iki devynių, giliai įkvėpiau ir tyliai įslinkau į kambarį.

Kaip visada, Kuba gulėjo veidu į patalus, nugara kiek kilnojosi – geras ženklas. Kambarį vos pažinau: prie sienų nebegulėjo maišai su tuščiais buteliais, jų nebebuvo ir ant spintų viršaus ir staliukų, todėl pirmą kartą pamačiau tikrąją jų spalvą. Patalpa atrodė dukart erdvesnė, atlaisvinta nuo šiukšlių salų ir pagaliau priminė kambarį, automobilio detalė taip pat dingo (kažkodėl mane tai pralinksmino). Vietoj jos pastebėjau antrą pagalvę su nauju švariu užvalkalu.

Užgesinau šviesą ir išbandžiau pagalvę, nusprendusi išspręsti savo nuomonės apie alkoholikus klausimą kiek vėliau.

Po muziejaus susitikome su Werneriu pavakarieniauti. Pastebėjau, kad kai mudu nesiliečiame, jis visiškai nutolsta, mudu tampam netgi vargiai pažįstami. Jo dėmesys išsisklaido į aplinką šokinėdamas nuo vienos detalės prie kitos. O gal jis jau norėjo likti vienas. Tačiau grįžę iki vėlumos voliojomės lovoje nieko neveikdami, jaukiai kuždėdamiesi. Jis kalbėjo prancūziškai. Be to, ką nors sakydamas, imituodavo toną ir tartį, galbūt aktoriaus ar šiaip pažįstamo, pasikeisdavo net jo balso tembras, o tai nepaprastai mane džiugino. Jis ko nors klausdavo, o aš nesuprasdavau ir negalėdavau atsakyti, iš jo tono žinojau, kad jis stebisi, kaip aš nesuprantu, ar tikrai nesuprantu? Tai buvo taip smagu.

– Tavo pilvas virpa. Kodėl? – paklausė angliškai.

– Aš… verkiu, – atsakiau, ašaroms riedant skruostais.

– Kodėl?

– Nes man liūdna skirtis su tavimi.

– Na, nesijaudink taip… – mėgino rasti tinkamus žodžius. Jam pasidarė nesmagu, truputį keblu dėl to, kad pravirkau. Aš tuo tarpu dėl to nesijaudinau, atrodė, taip natūralu ir derama tą akimirką pravirkti.

Ryte kartu papusryčiavome. Jis pasiruošė eiti į darbą, o aš grįžau į viešbutį savo daiktų, iš ten į stotį ir 50-uoju autobusu į oro uostą. Išsiskyrėme gatvėje, tramvajų stotelėje. Jis dirbo už miesto, todėl turėjo spėti į traukinį, tad atsisveikinimas buvo trumpas. Pabučiavo mane į lūpas ir tarė: „Tegu visada išlieka tokios švelnios.“ Jo lūpos vėl tapo nepermaldaujamos ir rūsčios. Nusprendžiau pasivaikščioti, pajusti save tolstant nuo Oetlingerstrasse. Viešbutyje registratorė maloniai su manim pasisveikino. Greitai susikroviau lagaminą, išsiregistravau ir patraukiau į miestą – ilgiau čia likti nebebuvo prasmės. Oro uoste apatiškai perėjau kontrolę, kol laukiau skrydžio, papietavau. Werneris nerašė. Lėktuve stiuardas kreipėsi į visus prancūziškai, keleiviai gana dėmesingai sekė jo rankų mostus, o aš užsimerkusi atsilošiau sėdynėj ir vien tik klausiausi. Atvykus į Londoną tikrovė kaipmat išsklaidė melancholiją: triukšmas, skubėjimas, įvairiausių tautybių žmonės, autobusų, vežančių iš oro uosto į miestą, vairuotojai. Puikūs. Kokni akcentas akimirksniu grąžina žemę po kojomis.

●

Sapnavau šiąnakt Leonidą Donskį (jei man leistina). Jis apytikriai prieš mėnesį mirė nuo širdies smūgio. Kažkas mane atvedė į kambarį, kur jis sėdėjo prie stalo. Atsisėdau priešais jį. Jis kreipėsi į mane kažką dėstydamas, pradžioje sunkiai supratau, ką jis sako, bet paskui paaiškėjo, kad rafinuotai, šiek tiek akademiškai su manimi flirtuoja. Nepamenu tiksliai, ką sakė, bet kvietė pas jį važiuoti ar tiesiog važiuoti kartu, nes mes esą gyvenam kaimynystėje ir mums būtų pakeliui. Tylėjau, stebėdama jo veidą, garbanotus plaukus, jame buvo kažko baugaus. Sapne viskas buvo atvirkščiai negu tikrovėje – neva neseniai mirusi jo žmona, jis našlys. Nors mano tylėjimas jam lyg ir reiškė sutikimą, aš nuklydau – vėl kažkieno vedama – kitur, pasikalbėti su kitais žmonėmis, tačiau jis vis pasirodydavo, kaskart suradęs mane primygtinai įtikinėjo keliauti su juo. Galiausiai atsibudau niekur su juo neiškeliavusi, bet buvo šiek tiek šiurpu – kaip iš tų sapnų, kur mano močiutė sapnuodavo, kad, pavyzdžiui, dėdė Jonas – seniai miręs – pareina namo nakvoti. Ji sakydavo: „Aš matau jį pareinant.“ Vėliau ji pati tyliai per Jonines numirė. Kaime laidotuvės tokios makabriškos – sienos uždangstytos kilimais, langai – juodom užuolaidom, o šalia karsto budi teta su musmušiu musėms nuo mirusiosios veido vaikyti. Kartą pliaukštelėjo močiutei per kaktą, tarsi jinai dabar, po mirties, jau būtų baldas. Tačiau išlaikydama gedėtojos veidą.

●

Darbe keistenybės tęsiasi. Fesò išėjo, bet, palyginti su likusiomis bendradarbėmis, visgi kartkartėmis jis parodydavo šiek tiek rūpestingumo, žmogiškumo, jausmų, mėgo atskleisti savąsias ir norėjo pamatyti kitų žmonių emocijas, jas išprovokuoti, praskaidrinti nuobodulį suglumindamas, tačiau tuo pat metu skatindamas išradingumą atsikirsti. Dabar liko vien damos, tiksliau, madam. Taip, geriausia taip į jas ir kreiptis: Pi – madam, Nastin – madam, Lėlė – madam. Vieninteliai jas vienijantys jausmai – pyktis, baimė, kerštas ir nepakantumas kitiems. Pi, tiesa, pakanti tautiečiams, lenkams, bet visi kiti jai demonstratyviai nerūpi. Panašiai ir Nastin. Ettien užsidarė, kalba tik apie maistą. Taip visi kas sau, bendrumo visai neliko. O kadangi mūsų skyrius atskirai nuo kitų, mano kasdieninis takas pasidarė labai siauras – aš ir svečiai, o tarp manęs ir jų beveik nieko nebebūna. Ir niekas jau nebežino, kaip aš dirbu, dėl mano intravertiškumo žmonėms atrodo, kad esu nedraugiška ar arogantiška, nors jie akli savo pačių nedraugiškumui ir arogancijai. Nė su viena bendradarbe nebegaliu pasikalbėti, įskaitant Chi, nes jo bukumas neįveikiamas. Nusprendžiau per Kalėdas parašyti Fesò, pasveikinti. Gal net parašyti, kad jo pasiilgau. Jis išprotėtų iš laimės.

●

Fesò pats parašė, sveikindamas su Kalėdomis. Koks sutapimas… Susijaudino gavęs mano atsakymą.

Vėliau darbe, kol viena kambarinė audringai aiškinosi su vadove dėl darbo, o mes visi laukėm už durų rytinio susirinkimo, atsisėdau prie vieno iš stalų ir kurį laiką abejingai klaidžiojau žvilgsniu po darbastalį: užrašus, atmintines („Always smile“, „Please, accept my apologies“, „I apologise“, „Apology“), kol užkliuvau už stalo telefono, apklijuoto įvairiais trumpaisiais numeriais, ir prisiminiau Sionietį. Prisiminiau jo laikyseną, eiseną, tai, kaip aš jį jausdavau, – nekenčiau už tai, kad jis, taip man atrodė, sugebėjo nugyventi gyvenimą išvengdamas bet kokio emocinio skausmo, tuo mane erzino, tarsi dėl to būtų pranašesnis už mane, – siutino, tokia neteisybė! Tačiau tuo pat metu visa savo laikysena jis tarsi spausdavo mane kopijuoti jį ir pačiai taip elgtis, surasti kelią į tą būseną, kur jausčiausi taip, lyg niekas niekada gyvenime manęs nebūtų įskaudinęs. O tai… taip sunku. Prisiminiau jį be jokios baimės, pykčio ar gėdos.

●

Po darbo Chi, aš ir Ettien susitikom Kalėdų vakarienės. Buvom tik trise, nes Vadi atsisakė, Pi vyras išsinarino koją, todėl ji liko namuose, o Leruà susirgo. Mūsų vadovė paskambino atsiprašyti – laukė svečių. Fesò juokavo ateisiąs, bet paskui, žinoma, parašė negalįs – aš niekam ir neužsiminiau apie jį. Chi jo pasirodymas būtų sukėlęs širdies nepakankamumą – jie kažkada seniai seniai buvo taip smarkiai susipykę, kad Fesò vardas Chi lig šiol kelia paniką. Tądien ryte, vos atėjusi į darbą, sutikau Vadi, ji atsiprašė dėl Kalėdų vakarienės, o aš prasitariau, kad jei darysim kitą susitikimą, gal ir Fesò norėtų pasirodyti. Jo vardas tarsi atidarė kitą dėžutę, nes Vadi veidas staiga persimainė ir ji papasakojo, kad prieš keletą dienų – vadinasi, tada, kai Fesò man parašė, – Sionietis buvo atvažiavęs į viešbutį. „Kaip?“ – akimirksniu susidomėjau, nes visa turėjo būti susiję. Naktį, pašnibždom paaiškino Vadi, antrą nakties buvo susitaręs susitikti su vienu inžinierių, o ji tuo metu buvo lauke, rūkė, todėl pamatė jį. Jie trumpai pasikalbėjo ir, aišku, apie Fesò. Sionietis su visais skalbyklos darbuotojais kalbėdavo tik apie jį. Jis papasakojo, kad prieš keletą dienų Fesò jam paskambinęs, rodos, girtas, sakėsi pametęs piniginę, nežinąs, kaip grįžti namo ar pan., siūlėsi atvažiuoti pas Sionietį į darbą, tačiau šis, savaime suprantama, uždraudė, nes dabar dirba kažkur kitur, nebe viešbutyje, – jis išsikvietė taksi ir nuvyko susirasti Fesò pats. Fesò atrodė it benamis, visas nuskuręs, sakė darbe turįs problemų, kaip ir buvo galima numanyti. „Argi Sionietis man meluotų?“ – paklausė Vadi. Pakartojau jos klausimą sau mintyse… Man gi pats faktas, kad Sionietis apskritai važiavo Fesò ieškoti ir jam padėti, atrodė stebėtinas. Bet iš to, ką ji papasakojo, supratau – susitikti su juo ji visai nenori. Mano supratimu, Fesò tikrų tikriausias menininkas, tik neaišku, kokios srities. Šiaip ar taip, nieko nebesakiau ir Ettien. Vakarienės metu supratau, kad kiekvienam mūsų – Chi, Ettien, man – ji reiškia skirtingus dalykus: Ettien tai tebuvo proga suvalgyti žlėgtainį, niekas, išskyrus tai, jos nedomino; Chi domėjosi vien tik kaip aš ar Ettien galėtume būti jam naudingos, bet dėl mūsų ypatumų atrodėme ne per naudingiausios, todėl jis jautėsi švaistąs su mumis laiką (iš mūsų net asmenukė nebūtų išėjusi); o aš norėjau aptarti, susumuoti šiuos keblius metus, pasakyti ką nors, ko nebegaliu pasakyti darbe, pataukšti niekus apie vadovybę, bet Chi su Ettien net ir čia, būdami taip toli nuo viešbučio, jautėsi suvaržyti kalbėtis atvirai. Vis vien išsakiau, kas man darbe nepatinka, kas patinka, ir grįždama namo jaučiausi metus užbaigusi. Kuo toliau, tuo labiau jaučiuosi pasiruošusi darbui, kuriame nėra iššūkių…

●

Garbės žodis, aš išties dedu pastangas su kuo nors susidraugauti. Vakar nuėjau susitikti su Giulio. Tačiau tomis geromis pastangomis grįstas kelias… Jis gimęs Brazilijoje, indų kilmės portugalas, Romos katalikas. Tėvai – iš Indijos, iš mažos katalikų bendruomenės. Jų santuoka, tiesa, buvo suplanuota pagal indų tradicijas, bet jie gyvena tarsi atskirai nuo indų bendruomenės, nepriklausydami jokiai kastai, gana modernūs. Pasidomėjau, ar suplanuotos vedybos pasiteisina – tarkim, jo tėvai 40 metų drauge, – Giulio primerkė akį. Jauni žmonės, žinoma, norėtų patys spręsti, kada ir su kuo jiems tuoktis. Kai susitikom, jis vilkėjo elegantišką paltą ir turėjo tokį taškuotą pirkinių krepšelį, kuris smagiai kontrastavo su griežtais juodų rėmelių akiniais. Kalbėjo įmantriai tardamas žodžius, lyg vidurinės klasės paauglė. Sklandžiai pasisveikinę (įveikiau skruostų bučiavimo testą), užsisakę – jis alaus, o aš vyno – susėdom kalbėtis apie knygas. Buvo smagu bendrauti su nauju nepažįstamo charakterio žmogumi, bet vėliau pokalbis ėmė klimpti dėl skirtumų, kuriuos ėmėm aptikti. Mano nuomone, jis homoseksualus. Pats sau Giulio, ŽINOMA, ne homoseksualus, nors jo kalbėsena tokia manieringai moteriška (be to, tas taškuotas krepšelis). Negana to, išgirdau tiek gerų žodžių apie jo kaimyną, anglų literatūros specialistą, – sakė su juo galįs kalbėtis valandų valandas, taip, kad moterys nuo jų pabėga. Well. Vėliau nukreipė kalbą apie vaikus – jis ištarė tą žodį, – todėl susidariau nuomonę, kad, būdamas vyriausias sūnus ir jausdamas spaudimą iš katalikų tėvų turėti vaikų, beveik keturiasdešimties, pragmatiškai ir apskaičiuotai ieško labiau motinos savo vaikams negu partnerės sau. Neįsivaizdavau savęs su juo miegančios, todėl savo motyvus irgi paaiškinau – į pasimatymus einu labiau ieškodama progos pasikalbėti, naujų draugų, pasižmonėti etc. Kadangi esu intravertiška, man būtina tą daryti, antraip visai užsisklęsiu nuo pasaulio. Taigi šioje pokalbio vietoje mums mandagiai tapo aišku, kad siekiame skirtingų tikslų. Minėdamas daug įvairios informacijos – rašytojų vardus, knygų pavadinimus – jis dėjo pastangas sukurti iliuziją, kad mudu nesam lygiaverčiai, antai kiek daug aš nežinau, kiek nesu skaičiusi, – tarsi jo turimos informacijos kiekis nulemia jo, kaip žmogaus, didesnę vertę, o mano, nežinančios, – mažesnę. Bet aš juk žinau daugybę kitų dalykų, todėl jam nebuvo lengva. Be to, nemažai jo žeriamų rašytojų žinojau. Tik norėjau gilintis į knygų turinį, jas analizuoti, o jis tik vardinti ar, tiksliau, girtis jas perskaitęs. Ak, o ko vertas vėliau jo (su nuostaba) užduotas klausimas: ar Lemas ir Proustas esą išversti į lietuvių kalbą?.. Neįtikėtina. Jei norisi tokios moters, kuri vien atkartotų jo tariamus sakinius, tada taip derėtų savo profilyje ir parašyti. Pažiūrėjom Jarmuscho „Patersoną“. Labai geras, itin tiko prie mūsų pokalbio apie knygas ir rašymą. Vėliau pamaniau, kad keblu eiti į jaudinančius filmus su nepažįstamuoju, tam labiau dera veiksmo filmai arba fantastika. Kaip filmo herojai buvo susiję tarpusavyje, taip ir mudu buvom susiję su filmu – aš dėl to, kad dirbdama paprastą darbą viešbutyje laisvalaikiu rašau „žodžius“, o jis buvo toks panašus į tą nelaimingai įsimylėjusį Romeo bare: tokia pat didelė bulvinė nosis, itin aukšta kakta ir išraiškingos stambios lūpos, akiniai. Kiti personažai iš jo švelniai juokėsi dėl patetiškumo. Giulio kaskart neramiai pasimuistydavo kėdėje tam personažui pasirodžius ekrane…

●

Kažkas… A! Taksistas prieš keletą dienų – ankstų Kalėdų rytą, kai blausiai apšviestose gatvėse nė gyvos dvasios, dar net neišaušę, – veždamas mane į darbą, apimtas nostalgijos, apgailestavo, kad rūko Londone nebebūna. Kalbėjom apie orą – lyg ir pati saugiausia tema, tačiau galvodamas apie rūką praeityje jis prisiminė tėvą, o tėvas gimęs Kipre, todėl prisiminė Kiprą, tada – kaip Kipre visa pabrango, įstojus į Europos Sąjungą, kad kebabas kainavo 50 centų, o dabar – 6 eurus. Kokia valiuta seniau buvo stipri! Ir žmonės gyveno pasiturinčiai. Pasidarė ūmus, baisiausiai įsikarščiavo. Jau pamaniau, atsidarys duris ir nubėgs tolyn, palikęs teberiedantį automobilį ir mane jame. Nuraminau tik papasakojusi (tikiuosi, tai tiesa), kad lietuviai mielai važiuoja į Kiprą atostogauti, kaip gėrisi šilta jūra (20 °C!), kokia, palyginti su ja, Baltija atšiauri ir šalta, – atsileido. O štai taksistas, kilęs iš Kosovo, veždamas mane po darbo namo, Europos Sąjungą gyrė.

Šiaip ar taip – šiandien, likus vienai dienai iki Naujųjų, miestą netikėtai apgaubė toks tirštas rūkas, kad nieko nematyti, diena skendi keistose sutemose, aštrios formos išnyko, susiliejo su aplinka, suminkštėjo. Žmonės atrodo it vėlės – leidžia laiką Haid Parko kalėdiniame atrakcionų parke arba vedžioja nematomus šunis.

Pavasaris čirpa. Laikas, kai pradeda lįsti žolės, kai reikia genėti medžius. Sode, gėlyno pašonėje, darbuojasi senelis su vaiku. Senelis pirštinėtose rankose laiko didžiulį karpymo įrankį, žirklėmis tai pavadinti negrabu, vaikas laksto pievoje. Jam pusantrų metų, jis didelis ir apvalainas, pečius kutena šviesios garbanos. Laimingas vaikas, tik labai aktyvus, viską nori patirti. Vienas tų, kuriuos tėvai nuolatos turi laikyti už kapišono ir saugoti miegančius. Vos išaušus, jis tuoj pradeda prašytis į lauką, sunkiai pavalgyti ištaiko. Lauke prasideda lenktynės su šunimi. Tik dabar aviganis kažkodėl nelenda iš būdos, jam tikriausiai karšta, bet maudyti dar negalima, dar ne tie orai.

Senelis atsineša kopėčias, palipa kelias pakopas, ir ant žemės pradeda kristi išsikerojusios prosenelio skiepyto medelio šakos. Dar perspėja vaiką, kad nesipainiotų, nes per šakas jo nemato. O vaikas juokiasi žolėje – genėjimą jis mato pirmą kartą, ant kopėčių pasilipusį senelį – taip pat (kitu atveju vienoje vietoje vaiko taip ilgai neužlaikytum). Staiga netyčia nukirpęs ne tą šaką, kurią ketino, senelis kažką šūktelėjo, ir aš kitame sodo gale sustingau – supratau, kad dabar jau ir jis, senelis, tai pajuto. Vaikas mirs, ir mintyse jis kovoja su ta mintim, veja ją šalin, netiki, nes nežino, kaip reikės gyventi, kai vaiko nebebus. Mus supo daugybė ženklų, bet mes niekada netikėjome mistika. Ir baisiai pykdavome ant paukščio, kuris visą pusmetį į langus snapu kalendavo, rytais miegoti neleisdavo.

Pypsint lašelinės aparatui, dažnai prisimenu tą sceną sode. Dabar irgi pavasaris, vaikas tyliai miega lovoje, net ir paprašytas nesikeltų. Pasiilgau jo ilgų garbanų.

Pamenu, kaip vieną gruodžio dieną į mūsų palatą įėjo gydytoja, apžiūrėjo ir paklausė, ar dar neslenka plaukai. Dar ne, be spalvos balse atsakiau jai, kaip ir buvau įpratusi kalbėti ligoninėje, dar neslenka. Tuoj pradės, lygiai taip pat be spalvos atsakė gydytoja ir išėjo. Tą dieną daugiau jos nesutikau, o prieš pietus į mūsų palatą paguldė mergaitę trumpulyčiais rudais plaukučiais. Jai skaudėjo, ir visi stebėjosi kodėl, nes liga jau traukėsi.

O kitą rytą, prabudusi šalia vaiko, pastebėjau kelis ant mano juodų pižaminių kelnių prikibusius plaukus. Susigėdau, pagalvojusi, kad vakare, prieš miegą, pamiršau susišukuoti. Tą pačią akimirką atsidarė palatos durys, ir įėjo gydytoja su rezidente. Dabar ji nieko neklausė, tik palingavo galvą ir pasakė, na va, perspėjau, kad prasidės. Delnu paliečiau vaiko galvytę, ir saujoje liko kelios ilgos garbanos. Jos prikaustė mano žvilgsnį taip, kad net nepakėliau akių į gydytoją, kai ji aiškino, kad kraujas prastas, kad niekur negalime išeiti iš palatos ir reikia saugotis, ką valgome. Jokių šviežių daržovių, jokių vaisių, jokių saldumynų, nieko, ką vaikas mėgsta labiausiai. Nors dabar jis ir nevalgo. Jį pykina. Pykina ir mane, nes jam slenka plaukai.

Kitą dieną plaukų slinkimas buvo apstojęs. Jau, maniau, pabaiga. Palatos kaimynė, patyrusi ligoninės vilkė, aiškino, kad gauname stipriausią gydymą, todėl tikrai nuslinks. O aš netikėjau. Ne dėl pačių plaukų, gi berniukas, be to, ataugs. Nenorėjau, kad jam nuslinktų plaukai, nes išblyškę vaikai su kepurėlėmis tikrai ir neatšaukiamai serga vėžiu.

Bėgant dienoms ligoninėje, pastebėjau, kad vaikas priprato prie gydytojos. Anksčiau jis priešinosi apžiūrimas, šaukdavo, blaškydavosi. O dabar tik įsmeigia akis į jos stetoskopą ir nuščiūva. Jie pradėjo sutarti. Aš gydytojos vengdavau nuo pirmosios dienos ligoninėje. Ji kalbėdavo nesuprantamais žodžiais, bandydavo paaiškinti nesuprantamus dalykus, man atrodė, kad kažką slepia, kad žino daugiau, nei pasako. Jos akyse dangstomą susirūpinimo kibirkštėlę matydavau dažniau, nei man atrodydavo tinkama, ir buvau įsitikinusi, kad ji perdeda, nes, nepaisant pykinimo, vaikas visai neblogai jautėsi, netgi žaisti norėdavo, tuo tarpu kiti vaikai pasliki gulėdavo lovose, tuščiu žvilgsniu stebeilydami į televizorių. Geriausiu atveju. Apie blogiausią garsiai nekalbama. Visa tai mane trikdė, gyvenau kaip sapne. Prieš užmigdama galvodavau, kad prabusiu savo kambaryje, o šalia tyliai alsuos vaikas ilgom švelniom garbanom.

Kai prabudau kitą rytą, pastebėjau kaltūną vaiko galvoje. Nenorėdama jo prižadinti, švelniai pridėjau pirštus prie pakaušio, kuo atsargiau pasukau galvytę. Ties paausiu buvo plika, o išslinkę plaukai per naktį susivėlė į didelį kuokštą. Tyliai pakilau iš lovos, nuėjau į vonią, kosmetinėje dėžutėje susiradau žirkles. Tada kaip katė užsiropščiau ant lovos, palinkau prie vaiko ir nė negalvodama kaltūną iškirpau, įdėjau į užsegamą maišelį ir pamiršau, kaip ir tą tolimą mintį pavasarį, genint medžius, bevaisėms šakoms krintant ant dar neįšilusios žemės.

Vaikui plaukus kirpau tada, kai jis miegodavo. Paausiai prapliko per kelias valandas, o kai atsibudęs susirangydavo man ant kelių, iš įpročio glostydama galvą rinkau plaukus saujomis ir dėjau ant spintelės. Tada, pasodinusi jį ant lovos, plaukus nuo spintelės rinkdavau į užsegamą maišelį ir pamiršdavau, rinkdavau ir pamiršdavau. Ir taip visą savaitgalį.

Kai gydytoja atėjo pirmadienio rytą, vaikas jau buvo plikas. Apie plaukus ji nieko nesakė, tik apie kraują. Dar blogesnis, nei buvo, netrukus ant mūsų palatos durų atsirado raudona lentelė su užrašu „izoliacija“. Palatos kaimynai išvažiavo namo. Likome vieni ir izoliuoti, plikas vaikas ir aš, pilna slepiamų baimių. Rytais tarškėdavo pusryčių vežimėlis, girdėdavau, kaip kitiems ligoniams pilstoma arbata, o aš nesikeldavau iš lovos. Dabar mes buvome saugūs. Vaikas miegodavo, ir be gydytojos leidimo niekas negalėjo įeiti į mūsų palatą, įsibrauti į mūsų pasaulį. Darėme ką norėjome, nepaisydami vis aiškesnių ligos ženklų. Ant lovos paberdavome žaislus, statydavome tvirtoves, vartydavome knygutes, žiūrėdavome filmukus, kaip ir tūkstančiai kitų mažų vaikų su mamomis. Ir tik tada, kai atguldavome, palatos prieblandoje išgirsdavau čeksint didžiulį karpymo įrankį, žirklėmis tai pavadinti negrabu.

Dabar žinau. Tai buvo vėžio žnyplės.

Mat pašte trūko darbuotojų, tad kiekvienas turėjo arti už du.

 Charles Bukowski, „Paštas“

Kai jau sutaręs dėl darbo AB Lietuvos pašto Kauno logistikos centre (KLC), bet dar nepradėjęs dirbti skaičiau atsiliepimus internete apie skirstytojo darbą, kuriuose buvo išvardinti šio darbo privalumai ir trūkumai, tarp pastarųjų – o jie gerokai viršijo privalumus – visada buvo nurodoma, kad tai yra sunkus ir menkai apmokamas darbas, „beveik kaip valytojos“. Tarp privalumų dažniausiai buvo minimi laiku mokamas atlyginimas ir socialinės garantijos. Visgi labiausiai man į akis krito vienas (toks iš tikrųjų buvo tik vienas!) atsiliepimas, – nežinia, ar tai buvo nuoširdus įsitikinimas, o gal ironija ar net sarkazmas, – kuriame žmogus (kiek pamenu, tai buvo vyras) tvirtino, jog didžiausias skirstytojo darbo privalumas yra jo „teikiamas pasitenkinimas, kad atlieki visuomenei naudingą veiklą“. Be abejonės (juo labiau be ironijos ar sarkazmo), KLC yra vieta, kurioje atliekama tokia visuomenei naudinga veikla. KLC taip pat yra vieta, kurioje (8 300 kv. m plote) įdėmus žvilgsnis lengvai aptinka jei ne visas pagrindines Lietuvos visuomenės problemas, tai bent jau vieną pagrindinių (mano įsitikinimu – pagrindinę) problemų.

2015 m. vasario 26 d. įvykusiame KLC atidaryme dalyvavo ne tik Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras, bet ir pats ministras pirmininkas – pastarasis pareiškė, jog „šis centras yra dar vienas įrodymas, kad valstybės valdoma bendrovė Lietuvos paštas tapo pažangia įmone, koja kojon einančia su rinkos tendencijomis“. Tai, be abejo, liudija, kad KLC yra vienas iš neoliberalios Lietuvos valstybės pasididžiavimo objektų, panašiai kaip 1931 m. gruodžio 31 d. atidaryti Kauno centrinio pašto rūmai buvo vienas iš nacionalinės Lietuvos valstybės pasididžiavimo objektų. Projektuodamas juos Feliksas Vizbaras, aišku, negalvojo apie tai, kad jo kūrinys – kaip Kauno modernizmo architektūros dalis – kada nors taps kandidatu į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ko gero, jam pirmiausia rūpėjo įnešti savo indėlį į tai, kad atgimusi ir savo valstybę kurianti lietuvių tauta ilgam įsitvirtintų iš savo protėvių paveldėtame žemės lopinėlyje prie Baltijos jūros, Nemuno ir Neries. Automagistralės Vilnius–Kaunas 91,5 km įsikūręs KLC, aišku, niekada nepretenduos į tokią prestižinę nominaciją. Tokia „architektūra“ galėtų atsirasti bet kur pasaulyje, bet kurioje „globalios Lietuvos“ vietoje. Ir net tada, kai lietuvių tautos prie Baltijos jūros, Nemuno ir Neries nebeliks.

KLC yra nepasiekiamas Kauno miesto visuomeniniu transportu. Į darbą tenka vykti nuosavu automobiliu arba Lietuvos pašto samdomu mikroautobusu (už važiavimą mokėti nereikia), išvykstančiu nuo geležinkelio stoties 6.47 ryte ir 18.47 vakare. Tai gana patogu gyvenantiems miesto centre ir šalia Savanorių prospekto – ten, kur važiuoja mikroautobusas. Tačiau jei tam, kad nusigautum iki jo trasos, tenka naudotis visuomeninio transporto paslaugomis, kelionė į darbą gali užtrukti gerą valandą. Man, gyvenančiam Panemunės (kuri Kauno miesto dalimi tapo tik 1931 m.) užkampyje, keltis tenka 5 valandą ryto. Pavėlavai – tavo bėdos. Laimei, nuo geležinkelio stoties iki Karmėlavos oro uosto kursuoja 29-asis autobusas. Reikia išlipti Narėpų stotelėje, pereiti gyvenvietę (tai trunka apie 10 minučių) ir gerą pusvalandį žingsniuoti vos matomu žvyrkeliu per retais krūmokšniais apaugusį lauką autostrados link. Turbūt nereikia nė sakyti, kad toks žygis įmanomas tik esant sausiems orams ir šviesiajam paros metui. Jeigu šios sąlygos įvykdytos, jūs turite puikią galimybę būti apdovanotas susitikimu su laukinės gamtos atstovu. Kartą tokioje kelionėje danguje ratus suko vanagas. Kitą kartą iš po kojų purptelėjo kurapka. Kiškiai iš šalia esančio Biruliškių miško lankosi net pačioje KLC teritorijoje. Bet štai ir apsaugos darbuotojo būdelė. „Į darbą“, – sakau susidūręs su pastarojo klausiamu žvilgsniu. „Šeštadienį? Šeštadienį visi pas mergas varo. Tik mes dirbame.“ Aišku, įleidžia. Žino, kad KLC dirba 24 valandas per parą. Išskyrus Kūčių naktį, Kalėdas (Kalėdų antrosios dienos vakare naktinė pamaina jau pradeda darbą), Naujųjų metų naktį ir sausio 1-osios dieną (vakare naktinė pamaina jau pradeda darbą), Velykas (Velykų antrosios dienos vakare jau dirbama), valstybinių švenčių dienas nuo 7.30 iki 19.30 ir kiekvieną sekmadienį nuo 7.30 iki 19.30. (Tuomet iš tikrųjų dirba tik apsauga.) Kokia maloni krikščioniškosios kultūros liekana! Ačiū ir už tai.

KLC dirba apie porą šimtų įvairių tautybių žmonių. Jonas, Janina, Jolanta, Regina, Raminta, Violeta, Mindaugas, Tomas, Ramūnas, Vaidilutė, Anita, Kęstutis, Birutė, Sonata, Inga, Olga, Agnieška, dvi šviesiaplaukės Danguolės (abi mano pamainoje), tamsiaplaukis Aronas… Lietuviai, rusai, lenkai, žydai. Kodėl jie čia, šiame didžiausiame Lietuvos pašto – įmonės, turinčios 5 387 darbuotojus ir mokančios 509,06 euro (popieriuje) vidutinį atlyginimą, – padalinyje? „Specialiai ieškau, kur mažiau moka, bet nerandu“, – sako operatorius (taip išdidžiai yra vadinami krovikai) Jonas. Kiekvienas čia atsidūrė dėl savų priežasčių. Kai kurios moterys, dirbančios pašte dvi dešimtis ir daugiau metų, yra nusiteikusios čia sulaukti pensijos. Skirstytoja Gita turėjo problemų su antstoliais – ji dirbo truputį ilgiau kaip pusmetį ir išėjo, kai tik šios problemos tapo nebe tokios smaugiančios. Gerai nusimanantis apie buitinę techniką operatorius Aronas norėjo įsidarbinti pardavėju „Topo centre“, bet nė 40 metų neturinčiam vyrui buvo pasakyta, kad jis „per senas“. Laimei, KLC nėra diskriminacijos dėl amžiaus. Porą mėnesių mačiau operatoriumi (t. y. kroviku) dirbant į aštuntą dešimtį įžengusį senjorą. Bet jam sunkiai sekėsi. O štai skirstytojas Paulius pašte – kaip žuvis vandenyje. Šiemet jam sukanka 20 metų. Per tris mėnesius išmoko daugiau, nei kai kurie išmoksta per trejus metus. Tai pirmas jo rimtas darbas ir pirmi rimti pinigai. Į darbą žiūri labai atsakingai. Jo senelė taip pat dirba KLC. Turi mylimą merginą ir kurs su ja šeimą. Aš pats čia dėl pinigų. Įsidarbinau, kai visiškai nebegalėjau užsidirbti pragyvenimui, dirbdamas „pagal specialybę“. Kalbėti ir rašyti kitiems tai, kuo pats netiki, – o būtent taip turėčiau elgtis, norėdamas žengti „koja kojon su rinkos tendencijomis“, – ne man. Šiuo požiūriu paštas man yra geresnė vieta nei universitetas.

Po KLC stogu pluša trijų pagrindinių „specialybių“ darbuotojai. Palei šiaurinę pastato sieną išsidėsto Duomenų įvesties grupė – suvestukai. Tai moteriškiausias KLC darbuotojų segmentas. Aišku, yra ir vyrų, tarp kurių ir suvestukų grupės vadovas Ernestas. Darbas – beveik vien prie kompiuterio. „Kaip pas juos hemorojus neišsivysto?“ – „O ką tu žinai – gal ir išsivysto“ (iš skirstytojų pokalbio). Suvestukai nedirba savaitgaliais ir naktimis. (Bet negauna ir priemokos už naktinį darbą.) Dėl jų – iš tikrųjų sunkaus, kokio nenorėčiau dirbti, – darbo skirstytojai, dirbantys registruoto pašto sektoriuje, kompiuteryje gauna informaciją apie siuntas. Siuntėjas. Gavėjas. Išsiuntimo paštas. Gavimo paštas. Siuntos svoris. Siuntos kategorija. Ir t. t. Ir apie kiekvieną nusususią siuntą. Iš suvestukų skirstytojai taip pat gauna laiškų dėžes, dėl kurių skaičiaus kartais gali rimtai sugesti nuotaika. Tačiau pagrindinė, sakyčiau, egzistencinė komunikacija vyksta tarp skirstytojų – o jie, pasidalinę į registruoto ir neregistruoto pašto skirstytojus, užima visą vidurinę KLC dalį – ir pietinėje KLC dalyje šeimininkaujančių operatorių, iš kurių skirstytojai gauna maišus, į KLC iš visos Lietuvos atvežamus pašto mašinomis. Siuntėjas–išsiuntimo paštas–mašina–KLC operatorius–KLC skirstytojas–KLC operatorius–mašina–gavimo paštas–gavėjas. Toks yra didžiosios siuntų dalies kelias. Didžiąją pastarojo dalį (pradedant išsiuntimo paštu ir baigiant gavimo paštu) siuntos keliauja maišuose ir tik pačiame savo kelionės viduryje, būdamos KLC skirstytojų išlaisvintos iš maišo, į kurį pateko išsiuntimo pašte, trumpai atsiduria skirstytojų konteineriuose ir vežimėliuose (tokiuose, kokius matome prekybos centruose), iš šių jos KLC skirstytojų vėl išmėtomos į maišus, šiuos KLC operatoriai gabena į pašto mašinas ir taip siuntos pasiekia gavimo paštą. Maišas yra skirstytojo darbo alfa ir omega, pradžia ir pabaiga. Tai tokia svarbi skirstytojų profesinės veiklos realybė, kad naktį (o maišų visada būna daugiausia naktį) – tarp 21.00 ir 1.00 – naktinei pamainai visada padeda atidarytuvai. Tai žmonės, kurie vien tik atidarinėja maišus. Pastaroji operacija reiškia maišo turinio išvertimą ant skirstymo stalo ir kiekvienos jame buvusios siuntos sutikrinimą skaitytuvu (skeneriu). Atidarytuvai nedirba šeštadienio naktį, kai pamaina turi suktis, kaip išmano, ir sekmadienio naktį, kai viskas yra dar kitaip. Dabar iš atidarytuvų liko viena Jolanta. Justas ką tik išėjo iš darbo (reikia studijuoti, juk ne visą gyvenimą dirbsi skirstytoju), o Sonatą jau seniai pasiglemžė kiniečiai. Bet apie juos vėliau.

„Ar jau visi kaunai suvažiavo?“ – teigiamas operatoriaus atsakymas į šį klausimą reiškia, kad jau atvažiavo mašinos iš visų 21 Kauno pašto (tai įvyksta apie 17 valandą), ir pirmenybės (maišų su pirmenybine korespondencija) bei nepirmenybės (maišų su nepirmenybine korespondencija) krūvos prie registruoto pašto skirstymo sektoriaus nustos augti, ir prasidės paskutinis dieninės pamainos darbo etapas. Neregistruoto – arba paprasto – pašto skirstytojai taip pat dirba su pirmenybe ir nepirmenybe, bet darbo mastai ten mažesni. Mažesnės maišų krūvos, nėra siuntų skenavimo ir akių gadinimo žiūrint į kompiuterio ekraną, kuris dažnai meta raudonai – į stulpelį (kuris gali būti gana ilgas, nes į maišą leidžiama dėti iki 250 siuntų) su regėjimui nekenksmingos žalios spalvos įrašais „sutikrinta“ įsibrauna vienas arba keli agresyvūs „nesutikrinta“, papildyti ekrano viršuje atsirandančiu raudonu įrašu „siuntų grupėje liko nesutikrintų siuntų ir / arba siuntų grupių“ arba „šių nuskenuotų objektų nėra gautai siuntų grupei priskirtų objektų sąraše: (čia nurodomi jų brūkšniniai kodai)“. Tokiu atveju reikia taisyti savo (jei nenuskenavai kurios nors siuntos, ją reikia surasti jau nuskenuotų siuntų krūvoje ir nuskenuoti) arba kitų (tų, kurie suformavo ir išsiuntė maišą ir kurių dėka maiše atsirado siuntų, kurių ten neturėjo būti, arba atvirkščiai – trūksta siuntų, kurios ten turėjo būti) klaidas, o tai – papildomos laiko sąnaudos ir papildomas krūvis nervų sistemai.

Mažoji nepirmenybinė korespondencija (laiškai) skirstoma į tris mėlynas dėžes, panašias į tas, kurios naudojamos prekybos centruose pirkiniams krauti, tik kiek didesnes, – Lietuvą (visi laiškai, išskyrus laiškus į Kauną ir Kauno rajoną), Kauną (laiškai į Kauno miestą) ir rajoną (laiškai į Kauno rajoną). Didžioji nepirmenybė (visos kitos siuntos) yra išmėtoma į tris vidutinio žmogaus ūgio dydžio konteinerius – geltoną (I zona), žalią (II zona) ir mėlyną (III zona). Pradedančiam skirstytojui dažnai būna sunku įsiminti, kad, pavyzdžiui, siuntą į Kazlų Rūdą reikia mesti į žalią konteinerį, o siuntą į Lazdijus – į geltoną. Man pačiam pradžioje buvo sunku suprasti, kodėl siuntą į Šilalės rajoną reikia mesti į žalią konteinerį, o siuntą į šalia esantį Plungės rajoną – į geltoną. Siunta į Rokiškio rajoną turi būti metama į geltoną konteinerį, o siunta į kaimynystėje esantį Zarasų rajoną – į žalią. Pasirodo, viskas paprasta (bet tą paprastą dalyką teko suprasti pačiam), jeigu pažiūrėsi į Lietuvos administracinio suskirstymo žemėlapį. Klaipėdos, Telšių, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus apskritys sudaro I zoną. Vilniaus, Utenos, Marijampolės, Tauragės apskritys ir Kauno apskrities Kėdainių, Raseinių, Jonavos, Kaišiadorių, Prienų ir Birštono rajonai priskirti II zonai. Kauno miestas ir Kauno rajonas – III zona. Darbą su didžiąja ir mažąja nepirmenybe dieninė pamaina baigia palikdama ją konteineriuose ir dėžėse – toliau ją skirstys ir išsiųs naktinė pamaina. Bet mažosios, o ypač didžiosios pirmenybės palikti naktinei pamainai negalima. Mažoji pirmenybė skirstoma į dvi – Lietuvos ir Kauno bei rajono – dėžes. Jos bus nuneštos prie metalinių lentynų, kur Danguolė išskirstys jų turinį į 88 skyrius su Lietuvos miestų ir Kauno rajono gyvenviečių pavadinimais bei Kauno miesto paštų numeriais. Moteris nuskenuoja ant laiško esantį brūkšninį kodą ir kodą, esantį ant skyriaus, į kurį padės laišką. (Būna dienų, kai atėjusi į darbą dieninė pamaina randa keliolika nepirmenybės dėžių su keliais tūkstančiais laiškų, kurias paliko naktinė pamaina ir suvestukai.) Kai skenavimo procedūra bus baigta, kiekvieno skyriaus laiškai bus surišti ir įmesti į atitinkamą maišą, jame kartu su didžiąja korespondencija keliaus į jų gavimo paštą. Didžioji pirmenybė nėra mėtoma į konteinerius, bet kraunama į vežimėlius, šie vežami prie 11 stovų su pakabintais ant jų 88 (23 – I zonos, 26 – II zonos, 39 – III zonos) maišais. Čia kita Danguolė, Violeta arba Raminta su didžiąja pirmenybe padarys tą patį, kas daroma su mažąja, – skirtumas tik tas, kad čia siuntos metamos tiesiai į maišą. Didžiosios pirmenybės skirstymo pabaiga ženklina dieninės pamainos darbo pabaigą.

Pagrindinis darbas KLC vyksta naktį. Naktį nepirmenybės (pirmenybės, laimei, visada būna mažiau) krūvos aukštis gali viršyti paties skirstytojo ūgį. Šios srities rekordai neabejotinai priklauso laikotarpiui prieš Kalėdas ir Naujuosius metus – dovanų siuntimo metui. Naktį darbo tempas greitesnis, o darbo laikas pasižymi griežtesne struktūra. Šią struktūrą kuria objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Objektyvūs – pašto mašinų, atvežančių ir išvežančių maišus, tvarkaraščiai. Pavyzdžiui, išvykimo iš KLC tvarkaraštis atrodo taip: 21.40 – Vilnius I, 23.30 – Vilnius II, 23.40 – Šiauliai, 23.50 – Panevėžys, 0.40 – Klaipėda, 1.35 Lazdijai (Alytus, Varėna, Druskininkai), 2.00 – Marijampolė (Vilkaviškis), 2.40 – Tauragė (Šakiai, Jurbarkas), 2.55 – Raseiniai (Kėdainiai), 3.35 – Prienai, 4.00 – Kaišiadorys, 4.05 – Jonava. Subjektyvus veiksnys yra pats skirstytojas. Skirstytojai skirsto ne tik pirmenybę ir nepirmenybę, bet ir laiką – ilgą dvylikos valandų darbo dieną, o ypač – naktį. Sunku pasakyti, kaip KLC darbuotojų suvartojamo alkoholio kiekis atrodo visos Lietuvos statistikos kontekste, bet rūkančiųjų skaičiumi KLC gerokai viršija šalies vidurkį. Galbūt suvestukų sektoriuje rūkančiųjų skaičius yra artimesnis šiam vidurkiui. Bet tarp skirstytojų ir operatorių jis tikrai daug aukštesnis. Jeigu neskaičiuosime Pauliaus, kuris pas mus tik iki mokslo metų pradžios, rūkantieji mūsų pamainoje sudaro 80 % (4 iš 5). „Einam į lauką!“ – moterišku balsu išreikštas imperatyvas ženklina objektyvaus ir subjektyvaus nakties laiko struktūrą formuojančių veiksnių sutapimą. KLC rampoje šalia pašto mašinų ir maišų surūkyta cigaretė paliks praeityje valandą, dvi, o gal ir tris laiko, praleisto amžinai dirbtine šviesa apšviestame sandėlyje, ir atvers ateities perspektyvą, kurioje iki nuolatinio skaitytuvų pypsėjimo ir žiūrėjimo į maišus bei jų turinį pabaigos liks valanda, dviem ar trimis mažiau. Parūkyti prieš darbo pradžią – šventas reikalas. Rūkoma, kai atiduodami pirmenybės maišai pirmam Vilniui. Rūkoma prieš atvykstant antram Vilniui. Pastarasis atveš dar daugiau pirmenybės ir nepirmenybės maišų, o jo atvykimas ženklina intensyviausio skirstytojų darbo etapo pradžią, kai būtinai reikia atidaryti visus pirmenybės maišus, sutikrinti ir išskirstyti jų turinį į naujai formuojamus I ir II zonų maišus, juos uždaryti, užrišti (apie tai – keliomis eilutėmis toliau) bei atiduoti operatoriams, šie nugabens juos pašto mašinoms, išvykstančioms iš KLC į Vilnių, Šiaulius, Panevėžį ir Klaipėdą. Parūkyti po šio darbo etapo – šventas reikalas. Kitas darbo etapas – III zonos (t. y. Kauno ir Kauno rajono) pirmenybės skirstymas ir išsiuntimas. Paprastai jis baigiamas 3.00–4.00, kai pamaina eina valgyti. Parūkyti po valgio – šventas reikalas. Paskutinis pamainos darbo etapas – nepirmenybės (tuo metu, kai vieni pamainos darbuotojai skirsto pirmenybę, kiti doroja – t. y. atidarinėja maišus – nepirmenybės krūvą ir mėto jos maišų turinį į konteinerius) skirstymas į visų 88 krypčių maišus. Aišku, maišai yra labai nevienodai rajūs. Maiše į Pabradę gali būti vos kelios, o į Kauno rajone esantį Zapyškį – vos viena kita siunta. Bet didžiųjų miestų maišai godžiai ryja siuntas ir sparčiai pildosi. Į Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Alytų, Marijampolę, ką jau kalbėti apie Vilnių, visada išsiunčiama po kelis maišus. Kai maišas prisipildo (arba jei ir neprisipildo, bet tiesiog turi būti siunčiamas), jį reikia uždaryti. Tai kompiuteryje atliekama operacija, kuri ne visada pavyksta sklandžiai, t. y. monitorius meta raudonai: „Objektai su nuskaitytais brūkšniniais kodais yra netinkami formuojamai siuntų grupei.“ Dažniausiai taip atsitinka tada, kai padaromos klaidos atidaryme (t. y. atidarinėjant maišus ir sutikrinant juose esančias siuntas). Kai viskas sutvarkyta ir maišas uždarytas, jis yra užrišamas plonu tvirtu geltonos spalvos šniūru, ant šio pririšama žymelė su brūkšniniu kodu ir miesto pavadinimu (arba Kauno rajono gyvenvietės pavadinimu ar Kauno miesto pašto numeriu), ir maišas velkamas bei metamas į krūvą. Didžiausia yra Lietuvos krūva. Kiek mažesnė – miesto (t. y. Kauno) krūva. Mažiausia – rajono krūva. Su viena kita rūkymo pertraukėle įveikiamas ir šis paskutinis naktinės pamainos darbo etapas.

Pagaliau namie. „Visuomenei naudinga veikla“ gana smarkiai išnaudoja, išgręžia kaip kempinę. Tokia sausa gali sugerti daug alaus. Negi grįžęs iš naktinės pamainos iš karto eisi miegoti? Gal aš darbinis gyvulys? O pasaulio įvykiai? O kultūra? Taigi prie kompo. Bet kompas pilnas virusų. Lėtas. Įsijungimas gali užtrukti gerą pusvalandį ar net valandą. Nėra pinigų sutaisyti. Dvejus metus gyvenome be šaldytuvo. Senas nepataisomai sugedo, o naujam pinigų nebuvo. Išmokau gerti šiltą alų. Kol kompas įsijungia – vieno bambalio „Šnekorių“ tamsaus ir nebėr. Su pasaulio įvykiais ir kultūra susipažįsti begerdamas antrą. Po to ramia sąžine galima tris valandas ir numigti. Po miego (apie 13.00–14.00) prasideda pirmoji „laisva“ diena. Antroji bus visavertė. Po to – vėl į dieninę pamainą, o kitą dieną – į naktinę. Vėl paštas, vėl maišai.

Maišai vadinami miestų, kuriuose yra jų gavimo paštas, vardais. Vilniaus maišas. Klaipėdos maišas. Alytaus maišas. „Kiek maišų turime?“ – „Kol kas penkis, – į operatoriaus klausimą atsako Danguolė: – Vienas stovi, keturi guli. Aronas numetė, o Danguolė (kita – A. M.) taisyklingai pastatė.“ Vienas stovi, keturi guli. Lietuvos miestai, išskyrus vieną – Vilnių, – guli tarsi maišai ar boksininkas po sunkaus nokdauno ir vis negali demografiškai atsitiesti. Kaip skiriasi Lietuvos valstybės, pastačiusios Kauno centrinio pašto rūmus, ir Lietuvos valstybės, pastačiusios KLC, demografinės tendencijos! Nuo 1918 iki 1939 m. gyventojų skaičius Lietuvos valstybėje (su Klaipėdos kraštu, bet be Vilniaus krašto) išaugo nuo 2,3 mln. iki 2,4 mln. (t. y. padidėjo daugiau kaip 4 %). Ypač sparčiai augo miestai. Panevėžyje gyventojų skaičius išaugo nuo 19 tūkst. iki 27 tūkst., Šiauliuose – nuo 21 tūkst. iki 32 tūkst., Klaipėdoje – nuo 36 tūkst. iki 47 tūkst., laikinojoje sostinėje Kaune – nuo 92 tūkst. iki 155 tūkst. Pirmoji Lietuvos Respublika turėjo daug trūkumų. Vis dėlto vienas faktas abejonių nekelia – per savo egzistavimo laikotarpį ji gerokai sustiprino lietuvių tautos egzistencinį pajėgumą žemės lopinėlyje prie Baltijos jūros, Nemuno ir Neries. O antrosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu gyventojų šalyje sumažėjo daugiau kaip 24 % (nuo 3,7 mln. iki 2,8 mln.). Panevėžyje gyventojų skaičius sumažėjo nuo 127 tūkst. iki 91 tūkst., Šiauliuose – nuo 146 tūkst. iki 101 tūkst., Klaipėdoje – nuo 207 tūkst. iki 151 tūkst. Kokia palaiminga Kaunui buvo pirmoji Lietuvos Respublika, tokia žiauri yra antroji, per kurios egzistavimo laikotarpį Kaunas susitraukė nuo 420 tūkst. iki 293 tūkst. gyventojų. Niūri demografinė statistika aplenkė tik istorinę Lietuvos ir neoliberalios antrosios Lietuvos Respublikos sostinę Vilnių. Bet tai menka paguoda, turint omenyje, kad Vilniaus demografinis stabilumas pasiektas didele dalimi dėl žmonių „siurbimo“ iš kitų Lietuvos miestų ir kaimiškų vietovių.

Tai ir yra ta problema, kurią minėjau šio rašinio pradžioje. KLC nuolat trūksta žmonių. O kai trūksta žmonių, tie, kurie vis dar yra, turi prisiimti naštą tų, kurių trūksta. Pradėjęs dirbti girdėjau sakant, jog „kas ištveria žiemos švenčių maratoną, tas dirba toliau“. Bet vieną birželio naktį atidariau apie pusantro šimto maišų ir sutikrinau apie 4 000 siuntų. Kaip ir visa Lietuva, KLC smarkiai demografiškai kraujuoja. Ir ne todėl, kad žmonės čia neateina, bet todėl, kad labai greitai išeina. Jeigu darbuotojų išėjimą iš KLC metaforiškai apibūdintume kaip „mirtį“ šiam socialiniam organizmui, galima drąsiai sakyti, kad žmonės čia „miršta kaip musės“. Išeinantys iš darbo darbuotojai kolegas kartais pavaišina tortu, saldainių dėžute. „Jeigu visi išeinantieji mums dovanotų tortą, mes visi sirgtume cukralige“, – juokauja dvidešimt metų pašte dirbanti Neringa. Kodėl žmonės išeina? Aišku, pagrindinis atsakymas – mažas atlyginimas. („Vokietijoje bedarbis gauna didesnę pašalpą nei mes atlyginimą“, – sako operatorius Jonas.) Bet gal tai ir ne vienintelė priežastis. „Per pastarąjį mėnesį čia mačiau tris verkiančius žmones“, – sako Vilniaus dailės akademiją baigusi ir menotyros magistro diplomą turinti Rasa. Šiaip ar taip, kaip sakoma, „faktas kaip blynas“ – žmonių Lietuvoje mažėja, o kiniečių daugėja.

Kiniečiai yra registruota ir neregistruota pirmenybė iš Kinijos, Honkongo, Taivano, Singapūro, Malaizijos, bet daugiausia, aišku, iš Kinijos Liaudies Respublikos. Dažniausiai tai – mažos siuntos pilkuose polietileno paketuose. Jos labiausiai skirstytojų nemėgstamos. Dėl kelių brūkšninių kodų (iš kurių teisingas – tik vienas) – juos skenuojant dažnai padaromos klaidos, dėl kurių, uždarinėjant maišus, meta raudonai. Bet dar svarbesnė priežastis yra ta, kad kiniečiai iš Lietuvos liaudies atstovų – skirstytojų – dažnai vagia naktį iš sekmadienio į pirmadienį. Reikalas tas, kad tą naktį nebūna maišų iš Lietuvos pašto skyrių visoje Lietuvoje (sekmadienis – ne darbo diena). Atvažiuoja viena mašina iš Vilniaus logistikos centro su registruotais kiniečiais, skirtais Kaunui ir Kauno rajonui. Apie 1.00–2.00 paprastai jie būna išskirstomi, maišai atiduodami operatoriams, ir skirstytojai nebeturi ką veikti. Tuomet jie gali važiuoti namo (savo mašina į darbą atvykstantys darbuotojai nuveža namo kolegas, atvykstančius Lietuvos pašto samdomu mikroautobusu). Bet tik tokiu atveju, jeigu nėra konteinerių su neregistruotais kiniečiais. Pastarieji skirstomi ir dieną, ir naktį. Dieną juos skirsto specialiai vien šiam darbui KLC pasamdyti žmonės. Laisvomis nuo savo pagrindinio darbo valandomis juos skirsto ir suvestukai, ir operatoriai. Taigi jei tų konteinerių du ar trys, galima tikėtis darbą baigti 4.00–5.00 ir važiuoti namo. Bet jei daugiau – naktis iš sekmadienio į pirmadienį virsta eiline naktimi. Tokiu būdu iš Kinijos Liaudies Respublikos vežami kiniečiai atima iš Lietuvos liaudies atstovų – skirstytojų – galimybę bent kartą per mėnesį grįžti viena kita valanda anksčiau pas savo šeimas, šunis ir kates, sodus ir daržus, butelius ir bambalius. Štai jums ir globalizmas versus nacionaliniai interesai.

„Einam į lauką!“ – „Tuoj, tik damušiu Lietuvą. Nedaug liko“, – pasigirsta balsas prie metalinių lentynų su 49 Lietuvos miestų vardais. Skirstytojų pamaina eis rūkyti į vieno iš neoliberalios Lietuvos valstybės pasididžiavimo objektų rampą, iš kurios į demografiškai degraduojančius Lietuvos miestus pašto mašinos gabena pirmenybės ir nepirmenybės maišus. „Visos valdžios nieko gero žmonėms nepadarė“, – sako Violeta. Iš tikrųjų – ir valdant pastarųjų rinkimų laimėtojams, paskelbusiems šventą karą tautos žalingiems įpročiams, pastarosios atkaklus nenoras stiprinti savo egzistencinį pajėgumą jos istorinėje tėvynėje nė kiek nesumažėjo. „Viskas, damušiau, galim eiti.“

Asmeniškai aš jaučiuosi dėkingas Lietuvos paštui ir KLC. Pirmą kartą per pastaruosius aštuonerius metus vasarą pasitikome be skolų už šildymą. Išvalėme virusus iš kompiuterio. Nusipirkome šaldytuvą. Lietuvišką. „Snaigę“. Taigi parėmėme Alytų. Bet dar labiau esu dėkingas čia dirbantiems – ypač savo pamainos – žmonėms, kurie pakenčia mano bjaurų netobulumą. Geri tie žmonės. „Atostogų eisi keturioms savaitėms?“ – trečią valandą nakties pertraukos metu valgomajame klausia Violeta. „Ne, ką tu, dviem. O dirbs kas? Ir Andrių reikia atostogų išleisti“, – atsako Danguolė. Esu įsitikinęs, kad ir Lietuvos paštas, šiemet, beje, kaip ir Lietuvos valstybė, švenčiantis 100 metų jubiliejų, turi būti dėkingas tiems žmonėms, dirbantiems už 509,06 euro popieriuje, skirstantiems ne tik pirmenybę ir nepirmenybę, bet ir laiką laikmetyje, kuriame Lietuva neteko beveik milijono savo sūnų ir dukterų, kuris yra ne tik Lietuvos sodybų, bet ir jos miestų tuštėjimo metas ir kuriame jie vis dar yra čia, prie šių upių ir šios jūros, po šiuo – Lietuvos – dangumi. Vis dar.

Šalia mūsų, prie rugių lauko išsitiesusios kompanijos, prisėdęs vietinis Gustonių kaimo gyventojas pasakoja apie Mūšos upės aukas. Skendimo arba jam priešingas – kvėpavimo motyvas čia pat rimuojasi su renginio meniu: priešais, prie puodų, zuja moterys, katiluose kunkuliuoja skirtingų įdarų virtiniai – su varške, bulvėmis ir smulkintais plaučiais.

Viršuje sklando dronas ir gandras, į jų regos lauką patenka ir ryškiaspalviais dažais nutaškyta Ruonės skulptūra, Juozo Laivio pristatyta kaip vietinis meras (visi gauna paragauti po gabalėlį kaitroje pabrinkusio sūrio, ištraukto iš po šio viršininko papilvės), ir palapinė, kurioje prieš valandėlę skambėjusį Šv. Kristupo medinių pučiamųjų kvintetą su Ligeti jau pakeitė vietinių akordeonų duetas su kliuksinčios statinaitės solo. Ji, tiksliau – jis, statinės turinys, šiose Pasvalio rajono platumose vadinamas moliu, turbūt turės šiek tiek įtakos tolesnei vakaro keramikai, kurios degimas vyksta jau dabar: „Vyrai, jūs nepykit, bet aš jums pasakysiu… Nu, ****, kokie gražūs tie Mūšos skardžiai. Aš taip, būna, žiūriu, žiūriu, nu ir taip gražu, taip gražu, ****…“

Visą veiksmą ir jį iš viršaus stebinčiuosius – paukštį ir skraidantį mechanizmą – su plačiakampe kamera ir pūkuota, visus pokalbius nuklausančia, landžia gerve fiksuoja kino ir garso operatoriai: į aplinką mimikriškai įsiterpę šnipai. Po metų ar kitų Darius Žiūra paruoš filmą apie savo filmo „Gustoniai“ žiūrėjimą, kuris čia, upės pakrantėje, dviem dienoms vietinius ir atvykėlius subūrė dėl kolektyvinio išgyvenimo. Prie festivalio iniciatoriaus ir videoprojekto autoriaus natūraliai nesirašo apibūdinamasis daiktavardis – toks kaip „menininkas“, „antropologas“ ar „sociologas“: šiame kontekste visos veiklos ir statuso regalijos išsilydo po viena saule, tą liepos 28 dieną taip stipriai pajusta visa savo cikliška, pagrindine „Gustonių“ epo kuratorės galia.

Kęstučio Pleitos nuotrauka

„Gustoniai“ pradėti filmuoti 2001 m., kas trejus metus aplankant savo vaikystės kaimo gyventojus ir prašant skirti šiek tiek laiko pastovėti priešais kamerą. Vienas šalia kito išrikiuoti šeši TV ekranai chronologine seka transliuoja 18 metų laikotarpį. Ekranai liudija ir technologijų raidą – kas trejus metus peršokantis TV langelis manifestuoja vis kokybiškesnę raišką, skaitmeninę evoliuciją (mano regos juslė patyrė subjektyviai asociatyvų – VHS–„iPhone“ – šuolį). Tušti paskutiniai ekranai ar ekranas reiškia žmogaus persikėlimą į amžinąjį gyvenimą arba emigraciją. Nemažai veidų pasirodo tik paskutiniuose ekranuose – taip pristatomi naujakuriai. Statiško kadro fone gyvai veikia ir tuometinės, filmavimo akimirką apsireiškusios meteorologinės sąlygos: močiutės veido raukšlių raizgalynę permuša vidurdienio šviesa, berniuko plaukais žliaugia lietus. Garso nėra, tad visas dėmesys susifokusuoja į veikėjo portretą. Idėja labai paprasta ir labai girdėta. Apie laiko tėkmę ir jos poveikį kūnui sukurta daug dainų, kurios garsiausiai skamba giminių susibūrimuose, minint apvalias sukaktis. Bet viena yra dainuoti apie „šerkšnu padabintus“ smilkinius arba „vaikus-gimtuosius lizdus palikusius paukščius“, kas kita – realiai patirti gyvenimo tėkmės liudijimą iš gandro perspektyvos (jis, skirtingai nei dronas, turi labiau „zoom in“, t. y. varlinėjimo aplink žmogaus namus, privilegiją). Ypač kai į vizualią Žiūros dokumentaciją savo emocijomis, komentarais ir reakcijomis įsitraukia žiūrovai – vietiniai gyventojai, „Gustonių“ sagos veikėjai.

Šalia manęs sėdintis gustonietis tampa privačiu vedliu po šio epo siužetą (ausiai pritrūko laiko, kad deramai perprastų rečiau girdimą aukštaitišką šnektą – bandau nevykusiai stilizuoti ir retransliuoti į galvą įsirašiusį turinį): „Čia ta, gražuola, Kristutia, o čia, va, labai labai gera moterėla – visada paskuolin’ pynigą, o šitas – gal važiavot, panelė, su anuo taksi, Pasvaly įsitaisįs… Ojėzauvajėzau, čia tas… kur nusipirkįs naujai… Čia, va, va, manosios buvįs vyras.“ Prie gidavimo prisideda ir pasakotojo gyvenimo draugė. Pagiriu moters basutes, nes jos tikrai gražios – gandras apsiriktų, pamanęs, jog tai maistingos gyvatės. Iš Norvegijos – dukra parvežė. Pokalbis sinchronizuojasi su transliacija – mažos mergaitės veidas paskutiniame ekrane išauga į trisdešimtmetės nuotakos, pasirūpinusios šventine motinos avalyne, portretą. Pirmoje eilėje sėdintis komentatorius ilgalaikio molio vartojimo paveiktomis balso stygomis perrėkia šurmulį. Mano suolo kaimynai įkyriajam naratoriui, jeigu nieko nepainioju – Kurmiui, siunčia drausminamuosius signalus, grūmoja kumščiais. Kiek toliau, iš kairės nuo manęs sėdintysis filmą žiūri atsisukęs nugara ir į vieną intensyvų kokteilį plaka visas jam žinomas dainas – nuo apie pašvilpavimą iš Suvalkijos lygumų, rusiškų romansų iki nelabai švankių apdainavimų apie visa, kas randama po sijonu. Mano privati gidė staiga atsistojusi iškelia rankas į viršų ir garsiai su penkiasdešimtmečiu pasveikina savo buvusią suolo draugę, kurios veido išklotinė ką tik nusidriekė per ekranus. Solenizantė į fanfaras reaguoja rūstokai, nesidžiaugė ji ir asmeniniu bendramokslės pakštelėjimu į žandą, įvykusiu kiek ankstėliau. Jubiliatė su ją lydinčiais svečiais netrukus pasišalina ir vėliau po mėnulio užtemimo danguje pasrūva fejerverkų kaskados. Mane vis vaišingiau į molį norintis įklampinti vedlys kelis kartus pratrūksta – bandau teirautis, kas nutikę jo tik pirmuosiuose ekranuose rodomai dukrai ir, atėjus kitam graudulio spazmui, ką Olandijoj veikiąs jo šešerius metus nematytas sūnus…

Dieną, liepos karščio ir virtinių garų nukamuoti, užuovėjos ieškojome Mūšoje ir kai tapo kiek gaiviau, sekdami rugių lauko linija pasiekėme vietines kapinaites. Akį patraukė grakščios formos antkapis su jaunos moters portretu. Egzotiška pavardė su dviem „t“ viduryje, 26 gyvenimo metai. Ant kapą juosiančio apvado – pritvirtinta metalinė dėžutė. Ją atidaręs randi mirusią bitę ir prie grandinėlės prisegtą šepetėlį.

Kokia šios keistosios skrynelės funkcija, coliukiškosios šluotelės logika? Man tai panašaus kalibro mįslė kaip „Gustonių“ patyrimas po Gustonių dangumi, o ne sterilioje galerinėje erdvėje. Noriu pasakyti – mįslė ne kaip atsakymo reikalaujantis proto iššūkis, o kaip nuostabą sukeliantis reiškinys, persmelkiantis savo savaimingumu.

Man patiko Jurgos akys. Tokios gilios, protingos, apvestos juodu pieštuku ir liūdnos. Šiandien Jurga dar kartą pralaimėjo. Ji prabudo ir suprato, kad šviesa ne tokia, kokia turėjo būti. O tada staiga prasidėjo problemos – ji nenorėjo keltis, praustis, valgyti, šukuotis ir eiti į universitetą. O kam? Namų darbai, ar kaip juos ten vadina studentai, vis tiek nepadaryti. Ilgai kurtos odinės rankinės draiskanos mėtėsi ant stalo. Iš tiesų ji norėjo išmokti siūti batus, bet nejaugi gerai besimokiusi mergaitė ims ir stos į profesinę mokyklą? Reikia universiteto. Išsilavinimas atveria visas sienas. Bent jau taip rūkydama aiškindavo motina, namų šeimininkė, kuri ištekėjo devyniolikos, jau su didžiuliu pilvu, ir visada tuo didžiavosi. Nes medį reikia lenkti tol, kol jaunas, sakydavo pavėjui pūsdama dūmą.

Ir Jurga stojo. Į universitetą, dailės fakultetą. Pačios nuostabai, įstojo. Pirmosiomis rugsėjo dienomis ji atrado tamsiausias aptrupėjusių rūmų kerteles, kur pasislėpdavo kiekvieną rytą, po devynių penkiolika, tik išlipusi iš autobuso. Tada iš kuprinės (kuri, beje, nebuvo odinė) išsitraukdavo kosmetinę ir kruopščiai juodu pieštuku apvesdavo akis – kuo storiau, tuo geriau. Kai jau būdavo daugiau mažiau patenkinta savo išvaizda mažyčiame veidrodėlyje įmantriais paauksuotais krašteliais (močiutės palikimas), išsitraukdavo tamsiai mėlynus, beveik juodus akių šešėlius ir pirštais išsitepdavo vokus bei akių kampučius. Kuo riebiau, tuo geriau, sakydavo ji man, pamačiusi, kad kaip paprastai, skubėdama į pamokas, nepasidažiau, ir liepdavo sėsti ant suoliuko stotelėje. Sustodavo ir nuvažiuodavo kokie penki autobusai, kol ji pirštais ryškindavo ašarojančias mano akis, guosdama, kad tikrai nė vienos neišdurs ilgais smailiais nagais. Nagai jai buvo ne tik įvaizdžio dalis, bet ir priemonė gintis, kaip pati sakydavo, nors niekada neminėjo, kad kas nors ją būtų puolęs, išskyrus košmarus. Apie sapnus ji pasakodavo ilgai ir su įkvėpimu, bandė aiškintis jų prasmes, sapnininką net kuprinėje nešiodavosi. Ji išmėgino įvairias taktikas – eiti miegoti kuo vėliau arba anksčiau, naktį nemiegoti iš viso, keltis prieš aušrą, bet kiekvieną naktį, o kartais net dieną, jei po nemiegotos nakties nuspręsdavo eiti pogulio, ją lankydavo tas pats košmaras – tamsoje ji bėga, gelbėdamasi nuo didžiulio besivejančio traktoriaus. Neatrodė, kad jis būtų vairuojamas, greičiau jau valdomas kažkokio nesuvokiamo integruoto intelekto, gebančio perprasti visas jos trajektorijas ir bandymus pasislėpti. Vikšrinis traktorius buvo greitas, galėjo važiuoti ne tik laukais, bet ir gatvėmis, tamsiausiais takeliais, pylimais ir kraterių kraštais. Jurga bėgdavo, kol išaušdavo, tada bėgimas tęsdavosi, tik jau ne sapne, o realiomis gatvėmis, realia kaštonų alėja, kurios gale pilkavo aptriušęs dailės fakultetas. Ji bėgdavo, nors laiku suspėti į pirmąją paskaitą nebuvo jokios galimybės. Tiesą pasakius, paskaita jos ir nedomino. Jurga bėgdavo, nes taip išmoko sapne, nebėgti jai reiškė patekti po traktoriaus vikšrais. Pasislėpusi tamsiausiose trupančio fakulteto kertėse ji pasidažydavo akis ir lūpas, o tada skuosdavo į paskaitą. Į pirmąjį, vienintelį laisvą, suolą ji klestelėdavo lygiai pusę dešimtos, ir ilgainiui dėstytojai į tai ėmė nebekreipti dėmesio. Jurgos vėlavimas tapo rutina, savaime suprantamu dalyku, kaip ir nelygiai užtepti šešėliai dešinės akies kamputyje. Nepaisant to, jos akys buvo magiškos – gilios, protingos ir liūdnos.

Tai buvo akys, kurias norėjau turėti. Kai stotelėje, belaukiant į namus parvešiančio autobuso, Jurga mane padažydavo, liaunais pirštais tepdama birius šešėlius ant mano vokų ir akių kampučių, visomis išgalėmis stengdavausi kuo labiau supanašėti su ja. Rengdavomės jau ir taip panašiai ar veikiau beveik identiškai, todėl stengiausi perprasti jos mąstymą, patikėti jos idėjomis ir pasiaukoti jos talentams. Užtepusi šešėlius, ji atitraukdavo rankas nuo mano veido, liepdavo pabūti užsimerkus ir paėjusi kelis žingsnius atgal žiūrėdavo, ar pavyko makiažas. Tada pasakydavo, kad pagaliau esu panaši į žmogų, ir leisdavo atsimerkti. Nedvejodama paprašydavau jos paskolinti tą mažytį, įmantriais paauksuotais krašteliais papuoštą veidrodėlį ir pažvelgdavau į save, savo gilumą ir esmę. Nusivylimas užliedavo akimirksniu. Aš buvau visai kitokia, šviesi, strazdanota, o mano akys – žalios su geltonu pigmentu, ne gilios ir ne liūdnos, o skandinančios, pavojingos, kaip meldais apžėlusi, nelaimę pranašaujanti pelkė. Esi labai graži, sakydavo man Jurga, o aš žinojau, kad meluoja, nes į ją, o ne į mane krypdavo visų praeivių žvilgsniai. Tai supratusi, nusipirkau didžiulį juodą skėtį, ir vaikai mokykloje mane ėmė pravardžiuoti Mere Popins. Aš norėjau tapti mokytoja.

Nepaisant visų tikrų ar pramanytų panašumų, mudvi su Jurga neabejotinai skyrė vienas dalykas – aš vaikus mylėjau, o ji jų nekentė. Vaikai jai atrodė atgrasūs, žiaurūs, sakydavo, kad jų bijo, nes niekada nežinai, ko iš jų tikėtis. Vaikai yra kaip šunys, sakydavo ji, vieną akimirką jie gali būti meilūs, o kitą jau, žiūrėk, kanda tau į ranką. Ir tu išvažiuoji į ligoninę. Tada Jurga pasikasydavo randą ant dilbio. Ji dažnai skųsdavosi, kad buvusio įkandimo vietoje skauda, nes gydytojai netinkamai susiuvo, neva odą šiaip ne taip sukabino, o audinius paliko suaugti, bet jie taip niekada ir nesuaugo. Jurga sakydavo, kad jos dešinėje rankoje, ties dilbiu, yra kanjonas, riba, žyminti chimerizmą, susiliejimą su seserimi dvyne, kurią visą laiką jautė, lyg ji būtų buvusi tikra. Tokiomis akimirkomis man atrodydavo, kad mes priartėjame prie didžiausios paslapties – aš turėjau būti jos sesuo dvynė, man atrodė, kad viena mano dalis liko joje, o vietoj tos, kurią praradau, gavau kažką, kas priklausė Jurgai, ir aš ilgėjausi tos savo dalies Jurgos sieloje. Nežinau, kaip su tuo susiję vaikai, mano meilė ir Jurgos neapykanta jiems, bet manęs tai netrikdė. Aš tik norėjau atgauti tai, kas man priklausė.

Laikas bėgo ir, atrodo, niekas nesikeitė. Nepastebėti medžiai numetė lapus, vieną dieną ežeras užsitraukė ledu, tada prisnigo ir atėjo Kalėdos. Jurgos beveik nesutikdavau, o jei kur atsitiktinai susidurdavome, ji teisindavosi, kad mokosi (žinojau, jog meluoja), kad artėja egzaminai (buvau įsitikinusi, kad netgi nežino, kokiomis datomis jie numatyti) ir kad Naujųjų nešvęs (nagi, nejau dar viena simpatija?). Namo kartu irgi nebegrįždavom. Autobusų stotelėje lūkuriuodavau viena. Šiaip ne taip įsispraudusi į sausakimšą autobusą, dažniausiai sąmoningai pravažiuodavau savo stotelę, išlipdavau prie užšalusio ežero ir ilgam prisėsdavau ant jo pakrantės. Vėjas pūsdavo sniego miglą į pelkės spalvos ir gylio akis, kuriose skausmingai iš lėto tirpo žiema. Būdavo, kad užsimerkdavau ir bandydavau susapnuoti Jurgos sapną, kaip ją vejasi vikšrinis traktorius, nevairuojamas, bet valdomas nesuvokiamo integruoto intelekto, galintis ją pasiekti bet kur – laukuose, keliuose ir kraterių atkrantėse. Kad ir kaip stengdavausi – nepavykdavo. Su Jurga jau seniai nebuvau kalbėjusi, tik kartais pamatydavau ją pro autobuso langą, įsikibusią į ranką naujajai simpatijai. Net pro apdulkėjusį stiklą mačiau, kaip jis nenuleidžia geidulingo žvilgsnio nuo jos kūno linkių, ir jo veido išraiška būdavo kiek atsaini, jame buvo išdidžios pozos – jis laikė Jurgą taip, kaip laikomas medžioklės trofėjus; šis jausmas man buvo kažkiek pažįstamas, nes jaučiau jį tėvų draugo namuose, kai šis girdavosi eiline šermuonėlio iškamša medžioklės trofėjų kambaryje, kur ant grindų, sienų ir net lubų gulėjo ir buvo prikabinta dešimtys, o gal net šimtai gyvūnų iškamšų. Tas medžiotojas žudė gyvūnus vien dėl žudymo, dėl to, kad jam reikėjo to nedidelio tamsaus kambario namo palėpėje, į kurį įžengusius pasitikdavo gilūs, liūdni negyvų gyvūnėlių žvilgsniai, ir jų akys man priminė Jurgos akis, paryškintas juodu pieštuku.

●

Jurga su manimi susisiekė vasaros pradžioje. Telefonu sakė, kad būtinai turime pasimatyti, ir aš sutikau, nors labai knietėjo atsisakyti, knietėjo paklausti, kur ji buvo šitiek mėnesių, juk buvome geriausios draugės, viską viena kitai pasipasakodavome. Bet nepaklausiau. Ilgėjausi jos, kaip ilgimasi sesers, išeinančios, išduodančios, bet neišvengiamai sugrįžtančios ir neišvengiamai priimamos atgal.

●

Kiek tik aprėpė žvilgsnis, tyvuliavo melsvas ežero vanduo. Sėdėjau ant kranto, bandydama nustatyti bent apytikres jo ribas, suvokti, kur pasibaigia ežeras, o kur prasideda kitas žalsvas, mažais nameliais apsėtas krantas. Jurga atėjo ir be žodžių prisėdo šalia. Žinai, esi labai graži, pasakė ji, ypač tada, kai susimąstai ir atrodo, kad tavęs neliečia laikas. O mane paliko. Atėjo vieną rytą ten, į tą užkampį, na, žinai, kur dažydavausi, ir pasakė, kad nebenori ir nebegali. Ir jį baisiai slegia tos mano akys – rudos, gilios ir liūdnos, į depresiją varančios. Tada aš supratau, kad dar kartą pralaimėjau. Šviesa buvo ne tokia, kokia turėjo būti, ir aš nebenorėjau keltis, praustis, valgyti, šukuotis ir eiti į universitetą. Todėl palaukiau, kol mama išvažiuos pas gydytoją, ir prisigėriau vaistų. Eilė buvo trumpesnė nei įprastai, todėl mama grįžo gerokai anksčiau ir rado mane ant grindų. Jei būčiau spėjusi nueiti iki lovos ir atsigulti, mama būtų pamaniusi, kad miegu, ir mane būtų sutraiškę traktoriaus vikšrai. Bet, žinai, nespėjo, nes mane atgaivino kaip tik tada, kai atsiguliau kraterio atkrantėj, laukdama, kol jis atvažiuos. Vėliau jo nebesapnavau, jis išnyko, tik tada atradau naują košmarą – savo veidą. Ar matei kada vaistais apsinuodijusį ligonį? Buvau išpurtusi, išberta, lūpos suskeldėjusios, o akys mirusios, mama nieko nesakė, bet mačiau, kad negali į mane žiūrėti, palatoj vis nusisukdavo.

Ir tikrai. Pakėliau akis į Jurgos veidą, ir jos žvilgsnis man tapo per sunkus. Tada dar nenujaučiau, kad tai buvo paskutinis mūsų susitikimas. Nuo ežero pūtė vėjas, taršė mūsų plaukus, metų laikas keitėsi akyse. Sesuo sugrįžo gauti atleidimo, nes žinojo, kad ir vėl turės išvykti, tik šį kartą – jau visam laikui. Jurga nieko nesakė, bet tuo metu, kai kalbėjomės, lagaminai jau buvo sukrauti, buto nuomos sutartis nutraukta, ir mama jos laukė automobilyje, tvirtai apsisprendusi grįžti į gimtinę, ten, kur niekas nieko nežino apie nelaimingas dukters meiles, neatsakingą požiūrį į mokslą ir antidepresantų dėžutes, lyg svarbiausius, bet neišvengiamus tariamos gėdos įrodymus įgrūstas pačiame lagamino kamputyje ir užklotas senais papilkėjusiais vonios rankšluosčiais.

Jos negrįžo niekada.

●

Kartais man atrodo, kad imsiu ir prabusiu ten, ant ežero kranto, apkabinusi verkiančią Jurgą, kuri nuo didžiausio košmaro pabėgo tam, kad įkristų į naują. Nežinau, ką Jurga sapnuoja dabar, nemačiau jos daugiau nei dešimt metų. Girdėjau, kad studijų taip ir nebaigė, niekur neįsidarbino, pavasarį ir rudenį gulasi į stacionarą, batų irgi neišmoko siūti, nors kažin ar dar galėjo. Norėčiau jai parašyti, paklausti, kaip sekasi, ir pasakyti, kad gavau jos akis – gilias, protingas, apvestas juodu pieštuku ir liūdnas. Tokios akys man kainavo sugriuvusią šeimą, nuo vėžio mirusį vaiką ir amžiną kaltės jausmą, kad vėžys užpuolė ne mane ir aš nieko negalėjau padaryti, – tokias jas matau tada, kai žiūriu į save mažame močiutės paliktame veidrodėlyje paauksuotais krašteliais. Ir žinai, Jurga, gal nuskambės šventvagiškai, bet man tos akys patinka. Jos neklampina, neprikausto, nereikalauja ir primena tave, kai dar kovojai, bėgai nuo vikšrinio traktoriaus, jis vijosi, nevairuojamas, valdomas nesuvokiamo integruoto intelekto, bet tavo noras išlikti buvo stipresnis. Jurga, žinok, ir aš labai noriu išlikti, net ir su onkologija, praradimais ir kalte pažymėta biografija. Gulėdama kaulų čiulpų transplantacijos poskyryje, nuolatinio karantino sąlygomis, kvėpuodama ventiliuojamu oru, beveik nematydama žalumos ir gyvybės už ligoninės sienų, aš supratau, kas yra tas chimerizmas, apie kurį tu kalbėjai. Tai, kas nutinka tavo vaikui, nutinka ir tau. Žmonės netiki, kai pasakoju, bet kiekvieną vakarą apkabindama jį, kankinamą chemoterapijos sukelto pykinimo, jaučiau jį, tą pykinimą, kai apglėbdavau savo vaiką, nuramintą vaistais ir nutolusį, bet nenorintį nuslinkti nuo mano kelių, prigludusį prie mano kūno, įvynioto į languotą keliais dydžiais per didelę ligoninės pižamą, duodamą visiems, kurie gydosi ar slaugo ligonius kaulų čiulpų transplantacijos poskyryje. Ir paskutiniais mėnesiais jau žinojau, kad čia pabaiga. Blioviau tik vieną kartą, priešpaskutinę mūsų naktį, kai storulė seselė atsisakė kvėpuoti nebepajėgiančiam vaikui uždėti deguonies kaukę, nes jis priešinosi, ir išėjo, palikusi mus vienus aklinai izoliuotoje palatoje, kaulų čiulpų transplantacijos poskyryje, bejėgiškai cypiant aparatui. Tada aš pati sureguliavau ir uždėjau jam deguonies kaukę, atsiguliau kraterio atkrantėj ir likau ten gulėti, kol vieną dieną pajutau nuo ežero pučiančio vėjo gūsius. Šviesa man buvo per ryški, bet aš kėliausi. Sopėjo kelius ir randą pilvo apačioje – fizinę chimerizmo vietą, – bet aš kėliausi, Jurga, kėliausi, ir man dar niekada nebuvo taip sunku keltis, bet aš kėliausi, nepaisydama trupančių kaulų, kraujo tvinksėjimo paausy ir aštraus pelenų kvapo, kurį jaučia visi, prabudę ir besikeliantys kraterio atkrantėj. Man skauda, nes sudegusių vietoje iš pelenų kalasi sparnai.

Šie metai pilni mums brangių jubiliejų, o dar pilnesni patoso, netgi pompastikos kupinų jų paminėjimų. Ir čia aš nesišaipau: jubiliejai iš tikro brangūs, o paminėjimų perėjimai nuo iškilmingumo iki sacharininio saldumo priklauso nuo organizatorių (įtariu, kad dauguma jų yra reklamos specialistai, kuriems dzin, ką reklamuoti, kad tik būtų sumokama) suvokimo. Taigi, gerai suvokdamas švenčių reikalingumą ir būtinumą, žavėdamasis jų rengėjų išmone ir fantazijos turtingumu, kartais susimąstau: primum – kiek čia yra nuoširdumo ir tikro jausmo? Secundum – jeigu paminėtos savybės šiems asmenims tikros, tai kiek jas pramuša nežinojimas, naivumas ir paprasčiausias kvailumas? Tertium – kiekvienas laikmetis turi bruožų, kurie vėlesnėms kartoms tesukels juoką: panašiai reaguos jų palikuonys, panašiai atsimename mes pirmtakų ir savo pačių ne visados prisimintinus poelgius.

Pabandysiu detaliau.

Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu turėjau gudrų ir suktą viršininką: bendraamžiai ir draugeliai jį vadino Žydu (atsiprašau šios tautos atstovų, jų nenoriu įžeisti – tai tik rodo mūsų ir jų tautų mentalitetus). Kontrabandinių prekių vežiojimams į Lenkiją pabodus, žmogus nusprendė žengti į politiką – iš pradžių balotiruotis rinkimuose į miesto savivaldybę. Laisvi rinkimai tuo metu buvo naujovė, todėl netgi aš entuziastingai įsitraukiau į rinkimų kampaniją. Kompiuterija žengė tik pirmuosius žingsnius, todėl rinkimų plakatą montavau man žinomais būdais: klijavau pušyno fone dirbtine šypsena išsišiepusio kandidato nuotrauką, spausdintas neva jo tezes. Viską vainikavo motto – SU SĄJŪDŽIU UŽ LIETUVĄ! Pirmasis turas mūsų kandidatui praėjo sėkmingai – tarp keliolikos buvo pirmas. Tiek buvo tikras dėl sėkmės, kad jis, o ir visi kiti trupučiuką atsipalaidavome tikėdamiesi lengvos pergalės ir – mūsų kandidatas patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Nuo tada išgirdęs žodį „Sąjūdis“ imdavo keiktis labai labai negražiais žodžiais. Ir tai turėtų iliustruoti įsitikinimų tvirtumą ir ištikimybę nesamiems principams.    

Antruoju punktu paminėčiau kitados garsius aktorius, sportininkus, leidžiančius panaudoti savo atvaizdus ir balsus pačioms kvailiausioms stebuklingų čiužinių, stulbinančio poveikio plovimo ar tualetinių priemonių, visas ligas gydančių vaistų reklamoms. Rašau ir matau tokią buvusią žvaigždę, užrašo „Čia gyventi verta“ fone žiaumojančią mėsainį ar kitokį šlamštainį. Na, pinigai daug ką lemia.

Autoriaus piešinys

Toliau plūsteli visas mūsų pilko gyvenimo margumynas: nuo realybėje nesusigaudančių, o dažniau apsimetančių, bet už mus visus geriau ją perpratusių ministrų iki mergelių, ekrane teigiančių, jog Antrąjį pasaulinį karą laimėjo lietuviai su Vytautu priešakyje. Didieji jubiliejai lyg ir praėjo, Dainų šventės dalyviai išsivažinėjo, o kas liks atmintyje? Skandalų mėgėjai turėtų būti patenkinti – Didysis kotletų karas, nustelbęs net švenčių iškilmingumą, įvyko! Neaišku, dėl kokios priežasties kilo, kas jo iniciatoriai – konkurentai, išpaikintų vaikučių mamytės ar kažkoks naujai seniai susikūręs pažangus sambūris. Televizorių ekranuose nebuvo matyti agonijos ištiktų besitampančių, netgi dizenterija besikamuojančių šventės dalyvių veidų. Matyti ekrane paaugliai gūžčiojo pečiais ir teigė, kad viskas skanu ir viskas gerai. Gera ir gražu buvo žiūrėti į vaidilutes prikabintomis geltonomis kasomis ir purpurinėmis lūpomis, degantį pseudopagonių laužą, vaikučius nertomis iš lino kepurėlėmis. Beveik viskas pagal geriausius aštuntojo dešimtmečio „Lietuvos“ ansamblio standartus. Tetrūko tautinės juostos su išaustu rusišku užrašu „Družba narodov“. Gal esu labai irzlus, bet perfrazuodamas vieno rusų disidento žodžius, kad jam už komunistus baisesni tik antikomunistai, galiu pasakyti, jog už tikrus priešus man baisesni tik ultrapatriotai. Naiviai galvojau, kad megztų berečių epocha pasibaigusi, bet, pasirodo, atėjo nauja karta lino drabužiais, grojanti kanklėmis pasaulio klasiką, benzininiais pjūklais pjaustanti iš šimtamečių ąžuolų pirmaprades būtybes. Pasigedau ant iešmo virš laužo kepamo šerno, bet šis noras tikriausiai atsirado dėl televizijos reklamų, įvairiomis formomis teigiančių, kad tikra vasara, džiugios atostogos, linksmos šventės galimos tik kepant kažką kepsninėse. Netgi įsigijau delno dydžio veikalą šia tema. Todėl ir rašinio pavadinimą pasirinkau panašų, nes, jaučiu, jubiliejai, jų paminėjimai gali išblėsti atmintyje, bet kepsnių paruošimo būdai išliks ilgam, o ir šių metų vasarą galėčiau pavadinti Kepsnių vasara, bet iš atsargumo, kad būsiu išvadintas plagiatoriumi – panašiu pavadinimu net filmas sukurtas, – rašinio tokiu pavadinimu nevardinsiu.

Kai kas gali pagalvoti, kad aš prieš kepsnius. Ne, tikrai ne prieš. Žinoma, su kai kuriomis išlygomis. Pavyzdžiui, aštuntojo dešimtmečio viduryje keliavau po Kaukazą su turistine poilsine grupe. Visi kaukaziečiai, kad ir kokios tautybės, reikšmingai žiūrėdami į akis, pareikšdavo, kad tikrą (!) šašlyką galintys (mokantys) kepti tik jie. Šiam įvykiui buvo ruoštasi ilgai. Galiausiai pusiaunakčiais pasiėmę iš kažkur paruoštą mėsą patraukėme į auštikalnių pievą. Procedūra užtruko, visi nekantravo greičiau paragauti to kulinarijos šedevro, o aš mąsliai žiūrėjau į pakrūmėje gulinčią mėsą, kuri iš rausvos nuo aplipusių musių įgavo juodą spalvą, ir abejojau, ar labai noriu to šašlyko. Mūsų iškilusis kepėjas, pareiškęs, kad šašlykus gali kepti tik vyrai, pravijo netgi labai paslaugią tautietę. Na, tokią, kuri sugebėdavo vasarą į Kaukazą nuvažiuoti kelis kartus, aišku, ne į Kazbeką ar Elbrusą pasižiūrėti, tokią, kuri ištirpdavo iš laimės vietinių machos pavadinta užsieniete, gal net poliačka. Noras paragauti tikro šašlyko galutinai išnyko po pirmojo kąsnio ištryškus rausvam skysčiui. Perkeptos mėsos negarbinu, bet abejones dėl geriausių kepsnių galutinai įtvirtino matyta laida apie geriausiai pasaulyje keptą jautieną iš įvairiausių šalių, regis, septyniolikos vietovių. Vargšai galvijai maistui žudomi nuo vaikystės iki gilios senatvės visada teigiant, kad tiktai taip ir ne kitaip. Todėl, norėdamas valgyti, kepuosi pats pačiu primityviausiu būdu – valgyti juk visada gera ir tikrai nejuokinga. Truputį juokinga ir labai nuobodu, kai susiduri su to išaukštinimu, labai nuobodu ir pikta, kai rimtais veidais peršamos kvailystės, melai ir apgaulės. Į rankas pakliuvo 1978 metų „Iskusstvo“ – buvo toks žurnalas Sovietų Sąjungoje. Perverčiau kelis numerius, pilnus leninų, brežnevų ir kitokių į juos panašių, – jie buvo pavaizduoti didūs ir taurūs, o jų autoriai būdavo garbinami kaip aukščiausio rango menininkai, apdovanojami prestižinėmis premijomis. Kiekviename numeryje spausdintas iš tikro bent vienas vertingas straipsnis iš pasaulio meno istorijos su reprodukcijomis, bet vertingiausias man pasirodė numeris su pavyzdiniais (privalomais) kiekvienam SSRS dailininkų sąjungos nariui socialistiniais įsipareigojimais. Prisiminiau, kad apie tuos metus bendradarbė rašė soc. įsipareigojimus ne tik vyrui, bet ir kitiems traumatologinio skyriaus chirurgams. Visiems buvo ir pikta, ir juokinga, bet dėl tokių nesąmonių įprastumo niekas pernelyg galvos nesuko. Į šią praeitį dabar tik ranka numojame, o kada ateis laikas, kai galėsime spjauti į šiuolaikinį paukštyną? Erelis nukrito, nukris ir gandras, o tada koks paukštelis sučiulbės? „Lakštingala negali nečiulbėti“, – rašė viena didžiausių mūsų poečių. Todėl, kol nesibaigė KEPSNIŲ VASARA, gyvenkime joje.          

Apie jūrų arkliuką

Pastaruoju metu internete galima aptikti nuotrauką su jūrų arkliuku, savo uodegėle apsivijusiu ausų krapštuką. Ekspedicijos po Borneo metu Justinas Hofmanas su keletu kitų smalsuolių netikėtai sumanė panardyti netoli Sumbava Besaro miestelio. Hofmanas pasakoja, kad nors panėręs po vandeniu nesutiko didžiųjų žuvų, koralai jam pasirodė sveiki ir klestintys. Maždaug po valandos žvalgymosi jo bendrakeleivis Richardas White᾿as pastebėjo mažytį arti vandens paviršiaus klaidžiojantį jūrų arkliuką. Iš pradžių buvo gražu stebėti, kaip šis padarėlis meistriškai gaudo ryškiai žalias jūržoles, tačiau visai netrukus, pasikeitus srovei, vanduo prisipildė plastikinių atliekų – permatomi maišeliai žaižaravo lyg medūzos, o butelių kamšteliai ir kitos šiukšlelės žvitriai sukinėjosi kaip tropinės žuvytės, – tuomet jūrų arkliukas ir pasigavo rožinį ausų krapštuką, o Hofmanas jį nufotografavo ir vėliau paviešino visam pasauliui.

Žiūrint į šią nuotrauką, neįmanoma iškart nepamilti mažojo vandenyno tvarkdario. Žinoma, taip tik atrodo, nieko jis ten netvarko – tiesiog susipainiojo, apsigavo, buvo apgautas, – o tas rožinis ausų krapštukas irgi atrodo toks švelnutis ir nekaltutis, regis, net nebuvo panaudotas pagal paskirtį – tiesiog ėmė ir netyčia atsirado ne vietoje ir ne laiku. Žiūrėdama į šią nuotrauką, prisimenu dokumentinį filmą, kuriame vienas šiuolaikinis filosofas teigia, kad žmogaus gebėjimas visapusiškai rūpintis aplinkiniu pasauliu yra evoliuciškai atsilikęs nuo jo technologinių pasiekimų. Kitaip sakant, žmogus, valgantis su šakute ir peiliu prie stalo, išsiveržęs į kosmosą, sukūręs branduolinę bombą ir internetą, vis dar kažkur giliai širdyje tėra olos gyventojas, gebantis išties mylėti ir suvokti tik tai, ką mato savo akimis, – savo artimiausius gentainius. Vadinasi, nuotraukos su jūrų arkliukais ir ausų krapštukais ar videoreportažai apie Afrikos vaikus išpampusiais pilveliais, ar tiesioginės transliacijos iš karo lauko mums tėra siaubo filmai, kažkas iki apsivėmimo šokiruojančio, kažkas netikro – kažkas, ką visi žinome, apie ką visi kalbame, diskutuojame, suvedinėjame duomenis, skaičiukus, lyginame tikrovės įvykius su Nostradamo pranašystėmis, skaičiuojame metus, dienas, valandas iki pasaulio pabaigos, o ji tyliai vyksta čia ir dabar.

Apie siužetą

Buvo 7 val. vakaro, kai Borisas, neištvėręs žiemos sunkio ir skonį praradusios rutinos, nusprendė prasiblaškyti. Sakė išeinąs pasivaikščioti. Sakė neužtruksiąs. Pažiūrėjo šunelio akimis ir išėjo. 9 val. vakaro gavau iš jo žinutę: je rentre (grįžtu). 11 val. vakaro pabandžiau jam prisiskambinti, tačiau atsiliepė atsakiklis. 11 val. 10 min. vėl pabandžiau, vėl – atsakiklis.

Mano širdis išskleidė sparnelius ir pradėjo pasiutusiai plazdėti.

Nuo šiol kiekviena minutė buvo milžiniškas byrantis smėlio laikrodis, kuriame uždaryta stovėjau su kūdikiu ant rankų. Ir nieko negalėjau padaryti – tik laukti ir įsivaizduoti Borisą suknežintu veidu, gulintį krūme ištuštintomis kišenėmis, arba Borisą su durtine žaizda pilve, gulintį greitosios pagalbos mašinoje tuščiomis kišenėmis, arba Borisą išmuštais dantimis ir krauju išteptais marškiniais, arba slapčia parduodamus Boriso inkstus, po vieną, ir kepenis. Arba Boriso širdį.

Kaimynas viršuje pradėjo savo gitaros koncertą. Flamenkas – žiemos sunkumo. Ritmas, atsiduodantis rutina. Flamenkas, sakantis ilgai neužtruksiąs ir žiūrintis šunelio akimis. Flamenkas, skambantis visada taip pat, negyvai, kaip atsakiklis. Paėmiau šluotą ir padaužiau į lubas.

11 val. 30 min. ieškodama nusiraminimo atsiverčiau knygą, gulėjusią ant naktinio stalelio. Dostojevskio „Idiotas“. Kunigaikštis Myškinas peršasi Aglajai. Koks vargšelis tas Myškinas ir koks idiotas tas Borisas, pagalvojau. Prasiblaškyti norėjo. Rutina. Aš su miegančiu kūdikiu. Kunigaikštis Myškinas sirgo epilepsija. Pasivaikščioti išėjo. Aglaja. Atsakiklis. Aš su kūdikiu skęstu smėlyje.

11 val. 45 min. gavau žinutę. Draugė atsiuntė dvi nuotraukas ir norėjo sužinoti, kuri suknelė jai tinkanti labiau pasipuošti pirmajam pasimatymui su žmogumi, kurį ji iki ausų įsimylėjusi, – raudona, išryškinanti taliją ir krūtinę, ar juoda, viską paslepianti. Atrašiau, kad raudona. O pati mintyse jau matavausi juodąją. Boriso laidotuvėms.

Lygiai vidurnaktį atsiguliau šalia mūsų kūdikio. Giliai į plaučius įkvėpiau švelnaus jo kvapo. Emilio veidelyje pamažu skleidžiasi mudviejų bruožai – Boriso akys, mano antakiai, Boriso nosis, mano lūpos. Ir niekas nesipyksta, niekas nepavargsta nuo rutinos, niekas neišeina pasivaikščioti ir niekas nelaukia savo antrosios pusės uždarytas smėlio laikrodyje. Akys, antakiai, nosis, lūpos – darnoje ir taikoje, kaip gražiausias gėlės žiedas.

Dar kartą išklausiusi atsakiklį, pagalvojau, kad aš ne viena, ir Borisas ne vienas, kad šiame pasaulyje yra dar nors dvi moterys, gulinčios lovoje su miegančiais kūdikiais ir būtent tą pačią akimirką telefono ragelyje girdinčios monotonišką pypsėjimą, ir net tas pypsėjimas – pyp pyp pyp – sinchroniškas visuose rageliuose, kad šiame pasaulyje yra dar nors du dingę Borisai.

Galiausiai užsimerkiau ir po kelių akimirkų mane aplankė nerimastingas snaudulys – žudikiška vandenyno banga staiga užtemdė saulę ir, pakeliui išlaužydama medžius ir nušluodama visa, kas gyva, artinosi prie mūsų lovos. Ausyse skambėjo hipnotizuojantis Boriso balsas. Jis dainavo prancūzišką lopšinę – apie mamą, kuri verda šokoladą, ir tėtį, kuris gamina inkilėlį, apie mamą ir šokoladą, apie tėtį ir inkilėlį, apie mamą ir tėtį. Maman et papa.

Ir aš galėjau kvėpuoti po vandeniu.

Prabudau 1 val. 35 min. ryto nuo vyriško knarkimo. Miegojo atsipalaidavęs. Su dantimis, organais, švarus, sveikas, nekaltas.

Apimta gyvuliško įsiūčio, spjoviau jam į veidą.

8 val., kaip ir kiekvieną rytą, Borisas pabudo ir nuėjo į tualetą, kaip ir kiekvieną rytą, vėliau virtuvėje užkaitė vandenį kavai ir palaimingai laukdamas, kol virdulys pradės spiegti, kol prasidės nauja diena, atsivertė Dostojevskio „Idiotą“ ir nieko neįskaitė. To puslapio raidės buvo išsiliejusios.

Sandros Senavaitytės piešinys

Apie žvėris

Carlas Akeley, biologas, išradėjas, gamtos fotografas, ekspedicijos po Afriką metu sutiko alkaną leopardą ir nesėkmingai bandė jį nušauti. Netekęs savo ginklo, jis staigiai pagriebė prisiartinusį žvėrį už kaklo ir sugrūdo dešinę ranką jam tiesiai į nasrus. Leopardas turėjo gerokai nustebti, kad jo auka be jokio pasipriešinimo leidžiasi suvalgoma. O gudrusis Carlas, riaumodamas iš skausmo, sukišo pirštus kuo giliau žvėriui į gerklę, kad šis paspringo ir užduso.

Benas Nyaumbe, ramiai darbuodamasis savo ūkyje Malindžio regione, Kenijoje, netikėtai užlipo ant kažkokio minkšto daikto ir, pažvelgęs žemėn, pamatė aplink kojas besirangantį milžinišką pitoną, kuris nė neketino sustoti. Benas atsitokėjo tik tada, kai šis baisūnas, apsivyniojęs aplink visą jo kūną, uodega užspaudė jam burną. Nebeliko nieko kito, kaip tik įkąsti pitonui. Šis iš skausmo prarado budrumą ir atlaisvino Beno rankas. Tuomet vyras iš kišenės išsitraukė mobilųjį telefoną ir išsikvietė pagalbą.

Jimas Carrey, įmantriomis savo veido išraiškomis prajuokinęs didžiausius surūgėlius ir rimtuolius, pasakoja, kad kai dar buvo visai mažas, jo mama sunkiai susirgo ir dažnai gulėdavo nelaiminga lovoje bei saujomis rydavo skausmą malšinančius vaistus. Mažasis Jimas trindavosi apie jos lovą ir prigalvodavo visokių triukų – tai nuo laiptų nusiversdavo, tai moteriškais drabužiais apsivilkdavo, kad tik mama pasijaustų bent šiek tiek geriau. Būtent tada ir prasidėjo jo iki šiol trunkanti kova su pavojingiausiu iš visų žvėrių – žvėrių žvėrimi – visada į nugarą alsuojančiu liūdesiu.

Apie realybę

Iš vienos pusės.

Visiškai ne dėl išmonės ar fantazijos stygiaus kurdų kūrėjas Bahmanas Ghobadi savo filmuose rodo įvykius iš asmeninio gyvenimo – iš gimtojo Banė miestelio, esančio Irane prie pat Irako sienos, kur daugelio gyventojų buitis sunkiai įsivaizduojama be kontrabandinės veiklos. Be to, pats Bahmanas Ghobadi pabrėžia, kad dauguma filmų veikėjų įkūnija jo paties gyvenimo etapus ar emocines būsenas. Šitaip (ypač ankstesniuose jo filmuose) atsisakoma dekoracijų, stilistinių priemonių, o ir profesionalių aktorių. Stengiamasi užfiksuoti autentiškus vaizdus, vietoves ir tikrus žmones – karo pabėgėlius, kaimo gyventojus ar vaikus. Režisierius sukuria erdvę realybei ir fikcijai maišytis, tačiau kartu dokumentuoja, renka ir perduoda informaciją, neperleistą per žiniasklaidos bei kitus politinės cenzūros filtrus.

Tad žiūrėdami Bahmano Ghobadi filmą susipažįstame su kurdų gyvenimo peripetijomis. Gauname galimybę dirstelėti į CNN ar BBC transliuojamų reportažų užkulisius. Šitai pačiam režisieriui yra labai svarbu – pats dokumentavimo momentas. „Aš nežinau, kada pasikeis mano filmų temos“, – šiuo sakiniu Bahmanas Ghobadi pabrėžia, jog neišgalvoja dramų (nes jų ir taip realybėj pakanka) ir savo kamera seka paprastų žmonių – kaip individų ir kaip tautos – istoriją.

Iš kitos pusės.

Tehching Hsieh pirmąjį savo performansą pavadino „Jump“ („Šuolis“) – 1973 m. Taipėjuje jis iššoko iš antro aukšto, susilaužė abi kulkšnis ir šokiravo Taivano menininkų bendruomenę.

Vėliau Tehching persikėlė į Niujorką. Čia keturiolika metų gyveno dirbdamas nelegalius juodžiausius darbus ir stengdamasis neužkliūti policijai. Po darbų grįždavo į savo kuklius namus ir vaikščiodavo ratais mąstydamas apie kūrybą, kol galiausiai suvokė, kad pats gyvenimas – toks, koks yra, – yra pats įstabiausias meno kūrinys. Šitaip gimė vienų metų performansai.

Pirmuosius metus Tehching praleido užsidaręs 3,5 × 2,7 × 2,4 m dydžio mediniame narve su prausykle, lempute, kibiru ir lova. Performanso metu menininkas negalėjo kalbėti, apskritai –
bendrauti su išoriniu pasauliu, skaityti, klausytis radijo ar žiūrėti televizijos. Vėliau duodamas interviu sakė, kad per šiuos metus patyrė, kas yra laikas: „Tai gūdi, bekraštė tuštuma, kurią gyvendami bandome užpildyti.“

Antruosius metus menininkas kas valandą – dieną ir naktį – sąžiningai skylmušiu pažymėdavo (gamyklos arba biuro) darbininko kortelę ir nusifotografuodavo. Tai buvo labiausiai sekinantis performansas, gerokai išderinęs Tehching miegą ir psichiką. Daug kas šiame pasirodyme įžvelgė kritiką, nukreiptą į konvejerinius darbus, tačiau menininkas, pabrėždamas savo apolitiškumą, teigia, kad šiuo performansu norėjo savo kailiu patirti Sizifo mitą, kai visas gyvenimas pradeda suktis apie šiaip jau bereikšmį skylmušį skaičiuojant laiką atgal.

Trečiaisiais metais Tehching išėjo gyventi į gatvę. Bastėsi po Niujorką turėdamas tik kuprinę ir miegmaišį ir net šalčiausiomis žiemos naktimis kalendamas dantimis ir rizikuodamas nušalti rankas bei kojas likdavo nakvoti lauke. Po šio performanso menininkas susirgo depresija, jį kankino tuštumos jausmas ir buvo itin sunku sugrįžti į savo gyvenimą. Kitaip sakant, po trejų metų nepaliaujamo spektaklio Tehching nebežinojo, kas yra jo gyvenimas.

Šiaip ar taip, Tehching pasiryžo tęsti performansų seriją ir ketvirtaisiais metais dviejų metrų ilgio virve prisirišo prie kolegės menininkės Lindos Montano. Ištisus metus jie gyveno virvės atstumu – pykosi, miegodavo viename kambaryje, prausdavosi tuo pačiu metu. Pasak Tehching, jie išgyveno aukščiausio lygio intymumą – nesiliesdami.

Penktaisiais metais menininkas uždraudė sau patirti meną bet kokia forma – eiti į galerijas, muziejus, kurti, kalbėti apie jį. Šitaip užbaigė savo vienų metų performansų seriją, o vėliau ir apskritai kūrybinę veiklą teigdamas, kad pasakė viską, ką norėjo pasakyti, – apie gyvenimą.

Apie turtus

Vieną vakarą netikėtai susipažinome su turtinga iraniečių šeima. Po kelių puodelių arbatos jie mus pakvietė savaitgalį praleisti savo vasarnamyje su baseinu – dykumos vidury. Mes, žinoma, išsiilgę vakarietiškų malonumų ir ramybės, sutikome. Tik įsėdę į visureigę mašiną, supratome, kad baseine paplaukioti neteks, nes mūsų laukia itin perkrautas tvarkaraštis – turėsime pasirodyti net dvejose vestuvėse ir panašiuose man jau gerokai įgrisusiuose susibūrimuose. Atsivesti užsienietį į šventę – didžiulis garbės reikalas.

Skambant garsiai muzikai, stebėdama lange greitai dykumėjančią žemę ir palengva suprasdama, kad likome apgauti, pradėjau žliumbti. Ne verkti, ne ašaroti, o žliumbti, net pasikūkčiodama. Tarsi mano akyse būtų ištryškęs fontanas – visa mano vaikystė, nelaimingos meilės, neišsipildžiusios svajonės, gailestis sau, namų ilgesys, nuovargis ir tas sušiktas neteisybės jausmas. Manyje prasiveržė visas mano šiaurietiškas temperamentas. Akimirką norėjau atidaryti lekiančios mašinos dureles ir iššokti. 

Kiti tuo tarpu sau linksmai šnekučiavosi.

Kai tik atvažiavome, pasislėpiau mums skirtame kambaryje ir ten pratūnojau iki nakties. Pasakiau, kad man – migrena, kad mano galva sprogsta, net suvaidinau, kad išgeriu arkliško dydžio paracetamolio tabletę. Paskambinau draugei, gyvenančiai Paryžiuje, ir prakalbėjau 200 litų.

Kitąryt kuprinėje radau du šimtus dolerių. Nesupratau, kas vyksta. Verandoje pasisodinau bendrakeleivį Julių ir vėl pradėjau žliumbti. O jis ramiai žvelgdamas į pilką garuojantį smėlį pasakė: „Visi mes dalinamės tuo, kas tuo metu mums atrodo geriausia. Belieka priimti.“ Šiek tiek nusiraminau. Jie, tikriausiai pamatę mūsų apskurusius drabužius, pamanė, kad mums trūksta pinigų. Išvažiuojant, prieš apsiaudama batus, kažkodėl pakračiau juos. Iš vieno iškrito mažytis skorpionas. Dolerius palikau miegamajame ant komodos.

Apie miegą

Mums – devyneri. Namų darbai padaryti. Mūsų mamos virtuvėje siurbčiojo kavą ir, pritrūkusios sakralesnių pokalbio temų, įnirtingai apkalbinėjo bendrus pažįstamus nuo A iki Ž. Mes savo ruožtu pritrūkome žaidimų. Penkias minutes panuobodžiavome. Tuomet jos akutės susiaurėjo. Ji pasirėmė man į petį ir, lūpomis kutendama mano ausį, iššnabždėjo labai keistą klausimą: „Ar nori miego?“ Lange švietė saulė, tad akimirką sudvejojusi atsakiau: „Noriu.“ Gavusi mano sutikimą, ji nusliūkino į svetainę ir parsinešė dvi tabletes, labai panašias į miniatiūrines prancūziškas bagetes. Vieną prarijo, o kitą, jau įšilusią delne, atkišo man ir dar pasakė, kad vienos tabletės pakanka penkiasdešimt kilogramų sveriančiam žmogui – mes sveriame tiek kartu sudėjus, tad tikrai turi pakakti.

Įsijungėme švelnią muziką ir laukėme miego. Pamažu visą kūną apėmė kvailumas. Pradėjome šokinėti, šūkčioti, žviegti, juoktis, nusirenginėti. Nuo mūsų žliaugė prakaitas, tačiau miegas neatėjo. Atidarėme žiurkėno narvelį ir išleidome jį į laisvę. Man pasirodė, kad jam tokios laisvės negana. Slapčia pasigavusi jį, atidariau langą ir, švelniai tariant, nuleidau.

Netrukus į kambarį įėjo mamos. Žiūrėjo išpūtusios akis ir nieko nesuprato. Mano mama pasakė: „Metas važiuoti namo.“ Atsakiau: „Davai, vežk mane namo, sena boba.“ Ir pradėjau kikenti. Kikenau visą kelią namo. Pradėjo atrodyti, kad virstu į tešlą. Daugiau iš šio įvykio nieko neprisimenu.

Tai buvo pirmas kartas, kai mano sąmonė aptemo, kai mano kūnas veikė iš inercijos, kai pavirtau į tešlą. Tai buvo pirmas ir, tikiuosi, paskutinis kartas, kai savo mamą pavadinau sena boba, kai atėmiau gyvybę, kai, lange šviečiant saulei, atsakiau norinti miego.

Vėliau sužinojau, kad tabletes mano mama davė jos mamai, nes šią pradėjusi kamuoti nemiga. Vadinasi, mano mama anuomet taip pat sunkiai užmigdavo. O atrodė laiminga.

Apie pasaulio kraštą

Kai čia atvažiavau, į langus daužėsi vėjas, vardu Ema. Priminė Almodóvaro filmą „Sugrįžimas“. Įjungiau televizorių. Per žinias rodė penkiolikos metrų aukščio bangas, raudonveidis uosto darbuotojas, suraukęs vešlius antakius, kažką kalbėjo šiugždančia portugalų kalba. Priminė lenkų kalbą. Trijų kambarių apartamentus šildė vienas suvargęs elektrinis šildytuvas. Netrukus į duris pasibeldė Carmo, namų savininkė, ir liepė susimokėti iškart už visą mėnesį. Grynųjų neturėjau. Muito complicado. Carmo paaiškino, kur yra artimiausias bankomatas, ir vienu rankos mostu išvarė mane tiesiai į Emos nasrus. Visa tai man priminė mano karmą. Kai grynieji atsidūrė Carmo rankose, Ema šiek tiek apsiramino.

Kitąryt jau gėriau natūralias apelsinų sultis ir kavą kavinėje stebėdama senukus, tikriausiai buvusius žvejus, kurie būriavosi netoli Vasco da Gamos skulptūros ir meditavo vandenyno mėlyje plūduriuojančius miniatiūrinius laivelius. Tuomet pagalvojau, koks beprotis turėjo būti tas Vasco da Gama ir kokie bepročiai tie senukai, t. y. žvejai, ir kokios beprotės jų moterys, kad patikėjo savo gyvenimus Poseidonui.

Ir taip kiekvieną rytą – vandenynas, apelsinų sultys ir kava bepročių apsupty. O šiek tiek po vidurdienio horizonte išnirdavo milžiniški prekybiniai laivai, kurie labiau panėšėjo į ateivių erdvėlaivius.

Sineso gyventojų veidai nugairinti vėjo ir saulės. Sineso nameliai balti, su mėlynais dryžiais. Čia gyvena Jorgė, jaunas gražuolis restorano savininkas, dešimt metų pragyvenęs Londone ir nusprendęs grįžti, kol, kaip pats sako, nepražilo nuo didmiesčio nesąmonių ir narkotikų. Čia gyvena žvejys Danielis Preto (iš portugalų kalbos – „juodas“), kuris prieš aštuoniasdešimt metų gimė iš portugalo ir afrikietės meilės, o tai anuomet užtraukė visai šeimai gėdą ir neturtą. Čia gyvena jo anūkė Vanesa, ilgą laiką dirbusi kruiziniame laive ir susirgusi sunkia sąnarių liga. Čia gyvena padavėjas João, kuris praminė mane „Mergaitė – apelsinų sultys su kava“. Čia ant kalvos stovi bažnytėlė, kurioje Švenčiausiosios Marijos skulptūrą kiekvieną rytą vis kita suknele pervelka labai į ją panaši moteris. Čia yra kultūros namai, kuriuose eksponuojamos šiukšlės, ištrauktos iš vandens, pavyzdžiui, plastikinė princesės karūna arba mėlynas supermeno apsiaustas. Čia yra mirusi geležinkelio stotis – be bėgių. Vietiniai pasakoja, kad ir autobusai dažnai pradeda gesti, dar nepasiekę miestelio.

Kai buvau Sinese, į užrašų knygutę užsirašiau du sakinius: „Šiame žemės kampelyje beveik nieko nevyksta, kartojasi viskas, skersgatviuose vaidenasi tie patys žmonės, todėl atrodo, kad turiu visą pasaulio laiką. O kai turi visą pasaulio laiką, pradedi girdėti visus savo balsus.“

Išvažiuodama paskutinį kartą apėjau visą miestelį, atsisveikinau su užgyventais draugais, su Ema ir Poseidonu ir, vis dar laikydama pyktį ant Carmo(s), o gal tiesiog bijodama triukšmaujančių savo balsų, pagalvojau, kad daugiau niekada čia negrįšiu, nes juk yra tokių vietų, į kurias paprasčiausiai nebegrįžtama. Ar ne, Vasco da Gama?

Apie vienatvę

Nr. 1

Yoko, po trylikos metų galiausiai neištvėrusi savo gyvenimo, nepaliaujamai virstančio į vieną didelę nuotraukų šūsnį, paliko vyrą, maniakiškai ją įsimylėjusį japonų fotografą Masahisą Fukasę.

Tad Masahisa atsikimšo butelį, pradėjo baisiai gerti ir be perstojo fotografuoti varnas, kol, kaip pats yra sakęs, į varną pavirto. Japonų mitologijoje varnos yra paukščiai, nešantys blogas naujienas. Masahisos nuotraukose jos tampa sudaužytos širdies šipuliais.

Vėliau savo mėgstamame bare Tokijuje Masahisa nukrito nuo laiptų ir dvidešimčiai metų paniro į komą. Yoko lankydavo jį du kartus per mėnesį iki pat jo mirties.

Versdama Masahisos Fukasės nuotraukų albumą, matau, kaip gilų rudenį, kai medžiai apsinuogina, karasu (varnos) gausiai sutupia ant šakų, o pasibaidžiusios visos pakyla, kiekviena būryje žinodama savo vietą, ir juvelyriniais judesiais papuošia dangų. Dar matau nuogą, apkūnią moterį, gulinčią lovoje ir žvelgiančią į mane visai kitaip nei Yoko, – beverčiamas šis lapas perrėžia mano piršto odą.

Skausmas panašus į Masahisos, tik tūkstantį kartų mažesnis.

Nr. 2

Paryžiuje turiu savo (mėgstamą) kavinę, o toje kavinėje yra mano (mėgstamas) staliukas – prie lango. Lyginėmis savaitės dienomis ten dirba mano (mėgstamas) barmenas marokietis. Tik man pravėrus duris ir varpeliui suskambėjus, jis nusišypso savo geltonais dantimis ir demonstratyviai pasiraitoja rankoves atidengdamas išblukusias tatuiruotes – tuoj eis mano (mėgstamos) café crème plikyti, o aš nužvelgiu savo staliuką, savo langą – tuščia. Net oda maloniai pašiurpsta nuo iliuzijos, kad čia viskas priklauso man – ir praeiviai už lango.

Nenuostabu, kad niekada čia nesivedu savo (net ir mėgstamiausių) žmonių.

Nr. 3

Virš mūsų gyvena aklas vyras. Naktimis jis groja gitara vis tą pačią ispanišką dainą ir trepsi į taktą mūsų sapnuose sukurdamas gan savotišką garso takelį. Kartais prasilenkiame laiptinėje ir pasisveikiname.

Kartą, kai pasisveikinome, jis sustojo ir manęs paklausė, ar viskas gerai, ir pajuokavo, kad juk viską matantis savo ausimis. Ir jis buvo teisus.

Visa išraudusi atsakiau – taip, man viskas gerai, o kaip gyvenate jūs? Kaimynas tuomet tyliai palinksėjo galvą šiek tiek įsižeidęs, kad neįsileidau jo vidun, ir švelniai trinksėdamas lazdele nuėjo. Jo burtai pradėjo veikti, man suspaudė širdį ir jau, rodos, tuoj pradėsiu šaukti jam įkandin, kaip man velniškai skauda nugarą ir galvą, galvą ir nugarą, kaip esu pavargusi, suvargusi, pervargusi, išvargusi, kaip esu it asilas, it darbinis arklys, it kamazas, vežiojantis skystą cementą, pirmyn ir atgal, atgal ir pirmyn, rodos, dar prikursiu ką, kad skambėtų dar baisiau, dar sunkiau, kad tik mano viršutinis kaimynas pasijustų reikalingas.

Tuomet išsitraukiau raktą, atsirakinau duris, o atidariusi jas ryškioje dienos šviesoje pamačiau po visą prieškambario erdvę pasklidusias dulkeles – mažas ir lengvutes, be smegenų, be didelių reikalų čia – žemėje, – be puikybės levituojančias, tarsi neveiktų Didžioji Trauka.

Apie nesusikalbėjimą

Su Mahmudu susipažinome metro. Jis priėjo prie manęs ir paprašė pasinaudoti telefonu. Norėjo išsiųsti draugui žinutę. Atrodė jaunas, jaunesnis už mane, bet jau pražilęs, liūdnas ir matęs kažką, ko neturėjo matyti. Tuomet prancūzų kalba mano liežuviui dar buvo didi akrobatika, bet su Mahmudu įsičiulbėjome iki pat mano stotelės. Išties iki mano namų durų. Vėliau jis man pasakojo, kad gerokai įsižeidė, nes nepakviečiau jo į svečius. Sakė, kad esu sušikta vakarietė. „Sirijoje kiekvienas sutiktasis yra garbingiausias svečias tiek širdyje, tiek namuose“, – skausmingai pasakė. „Net jeigu tu moteris, o jis – vyras?“ – atkirtau ir, žinoma, atsakymo nesulaukiau. Kalbėjomės juk ne apie tai ir dažnai mes kalbėdavomės ne apie tai.

Kai kitą kartą važiavome metro, Mahmudas pamatė, kad vienas ilgapirštis taikosi į mano kišenę, ir kreipėsi į jį arabiškai. Šis net susigėdo ir atsiprašė manęs. Kai paklausiau, kaip jis atpažino, kad vagišius yra jo bendrakalbis, Mahmudas, netikėtai nusijuokęs, atsakė: „Mes visi turime kupranugario akis! Saugokis kupranugarakių…“ Tąkart į svečius jį pakviečiau. (Tąkart įsižeidė, kad nesupažindinau jo su kitais savo namų gyventojais.)

Mahmudas gimė ir užaugo Alepe. Čia išleido savo pirmąją poezijos knygą, dirbo žurnalistu. Prasidėjus pilietiniam karui, buvo priverstas bėgti į Libaną – parašė kažką, ko neturėjo rašyti. Vėliau buvo surastas Beirute, tačiau, pats nežino kodėl, paleistas gyvas. Tuomet iškart pabėgo į Paryžių, porą savaičių miegojo po tiltais, kol galiausiai pasiprašė nakvynės žurnalistų namuose.

Šiandien Mahmudas rašo eiles prancūziškai, studijuoja Sorbonos universitete sociologiją ir filosofiją, gyvena su prancūze, bando parsisiųsti savo stebuklingai išgyvenusią šeimą iš Alepo, toliau žilsta ir stebi Paryžiaus gyvenimą savo liūdnomis akimis.

Paskutinis mūsų susitikimas taip pat buvo liūdnas. Mahmudas piktinosi aukštomis bilietų į teatrą ar kiną kainomis, atrodė labai susirūpinęs. Tikriausiai net nesakė, ką išties galvojo.

Nuo pat mūsų pažinties žinojau, kad Mahmudas yra be galo sužeistas, tačiau stiprus, talentingas ir ne pagal amžių brandus žmogus. Vis knietėjo jam užduoti keletą klausimų, išversti jo poeziją į lietuvių kalbą, pasidalinti su lietuviais. Galiausiai išdrįsusi, parašiau jam laišką su šiais klausimais:

– Japonai turi vadinamąjį Paryžiaus sindromą. Kitaip sakant, tai yra depresinė būsena, ištinkanti apsilankius Paryžiuje ir supratus, kad šis nuo turistų dūstantis miestas visiškai neatitinka internete, knygose ar atvirukuose romantizuojamos vietos. Ką manai apie šį sindromą? Kaip apibūdintum šiuolaikinį Paryžių?

– Papasakok apie savo pirmąsias dienas Paryžiuje. Kokius žmones ar daiktus čia iš pradžių pastebėjai?

– Ar tapatiniesi su pirmąja pabėgėlių iš Artimųjų Rytų ir kitų šalių banga, tikrąja šio žodžio prasme atplaukusia į Europą? Kodėl?

– Apie ką prancūzų kalba tinka rašyti labiausiai? Ar temos labai skiriasi, kai rašai arabiškai, prancūziškai?

– Paryžiuje esi pakeitęs labai daug įvairiausių namų – esi gyvenęs gatvėje, žurnalistų namuose, su studentais iš užsienio, vienuolyne, išprotėjusių žmonių pensione. Ką ši patirtis tau davė?

– Kaip manai, kokia yra Europos ateitis?

– Ką šiuo metu skaitai?

Mahmudas prieš pusę metų mandagiai atrašė, kad būtinai pasidalins savo eilėraščiais ir atsakys į klausimus, tačiau jaučiu, kad jis ir vėl įsižeidė, nes paklausiau to, ko neturėjau klausti.

Neseniai suradau žinutę, kurią Mahmudas iš mano telefono siuntė savo draugui. Du arabiški žodžiai – įsimylėjau, vėluosiu.

Mano galvoje radosi du lietuviški žodžiai – sušiktas kupranugarakis.

Apie rusų kalbą

Keliavau po Švediją ir porai naktų apsistojau pas rusų kalbos mokytoją netoli Stokholmo. Vieną vakarą ši prigamino pusšimtį įvairiausių patiekalų, iš baro ištraukė degtinės butelaitį ir sukvietė visus draugus muzikantus, baleto šokėjus ir intelektualus, kadaise gimusius, užaugusius ir gyvenusius Maskvoje, o dabar lengvesnio gyvenimo ieškančius emigracijoje. Visi susirinkusieji mandagiai stebėjosi, kaip čia taip aš iš buvusios Sovietų Sąjungos ir nemokanti nė elementaraus sakinio rusiškai suregzti. O aš ženklų kalba mandagiai aiškinau, kad esu iš jaunosios kartos, kuri mokykloje mokėsi vakarietiškų kalbų – anglų ir vokiečių.

Vakarui įsibėgėjus, visi gerokai įkaušome. Negana to, pradėjau nuobodžiauti. Mačiau, kad jie kalbasi apie kažką įdomaus, diskutuoja, juokauja, smagiai juokiasi. Mano galvoje iš to nuobodulio, iš girtumo ir noro pasijuokti pradėjo regztis rusiški žodžiai, sakiniai, vaikystėje nugirstos frazės, nuotrupos iš filmų, tėvų pokalbių. Galiausiai įsidrąsinau, priėjau prie operos solisto, sėdinčio kamputyje ir kurį laiką tylinčio, ir paploninusi balselį paprašiau:

– Saša, otkroi žopu i spoi.

Saša visas išraudo. Kiti sukluso. Aš, nujausdama, kas įvyko, mandagiai atsisveikinau, ėjau valytis dantų ir miegoti.

Visada maniau, kad žopa yra „burna“. Įdomu, kodėl.

Kaip būti lietuve, klausiu grįždama prie vasaros skaitinių ir įvykių, kurie nenugrimzta užmarštin, neiškrenta pro rėčio skyles ir sunkiais akmenimis lieka jo dugne. Savaip, norisi atsakyti. Bet ką tie per vasarą rėtyje užsilikę akmenys sako man? Jie šaukia dusliais balsais – aš negaliu būti lietuvė taip, kaip noriu ja būti.

Mano lietuviškumas turi atitikti šabloną, kriterijus – kitaip aš liksiu nepilna, neautentiška lietuvė. Tai formalus, uždaras ir sąlygotas lietuviškumas, lyg privatus nedemokratiškas klubas, kurio nariai visuomenę analizuoja nematydami prieš akis besiskleidžiančios realybės.

●

Tokia ta interneto rizika: netyčia užtikti žodžiai, neplanuotai ir neatsakingai perskaityti, užsilieka ir verčia kitaip išgyventi kasdienybę. Duona šiandien iškilo puikiai, prieš šaudama į orkaitę įspaudžiu į tešlą kmynus ir dviem brūkštelėjimais įpjaunu kryžiaus ženklą. Virtuvės spintelės paviršius miltuotas, kriauklėje mirksta dubuo su jau pridžiūti spėjusiais kietais tešlos likučiais. Aš kepu duoną, bet su kiekvienu minkymo judesiu vis ryškiau prisimenu vasaros pradžioje skaitytą Arvydo Šliogerio straipsnį „Iš ano kranto“.

Kryžius duonoje man jau nebėra tradicijos tąsa, kasdienis, bet iškilmingas pagarbos praeičiai ženklas, leidžiantis ištęsti save laike iki praėjusio šimtmečio. Pasak filosofo, mistinio šio kranto gyventojai, suprask, akli šiandienės kultūros ir technologijų sekėjai, nebemato ano kranto – pasaulio, prie kurio buvome pripratę, iš kurio mus išmetė „nematoma milžiniška katapulta“. Aname krante liko ne tik „droviai, bet vis dar patekanti Saulė“, bet ir „šventoji duona, pažymėta kryžiaus ženklu, o ne supermarketų litanijomis“. Kuriam krantui priklauso mano duona?

Filosofo žodžiai labai stengėsi įdeginti manyje kažkokį gėdos ženklą, kaltę, lyg tai, kad aš, negyvendama Lietuvoje, rūpinuosi, kas nutiks nuo karo nukentėjusioms tautoms, kasdien kelias valandas praleidžiu prie kompiuterio ir telefono ekrano, siekiu mokslo, kuris taip ilgai moterims apskritai buvo nepasiekiamas, panaikina mano teisę įspausti tą kryžių, būti dalimi tos tradicijos. Jis kalba apie tuos kitus lietuvius kaip apie ateivius, kurie užgrobė lietuvybę ir deguto šaukštu subjaurojo medaus upes. Filosofas mane išmetė už borto, nenorėdamas matyti ir pažinti tokių kaip aš. Pasak jo, lietuviai stovi dviejuose krantuose, atskiri, nesišnekantys, suskaldyti.

Paleisti žodžius į gyvenimą nėra sudėtinga, užrašyti jie klusniai ir tvarkingai gula vienas šalia kito popieriuje ar ekrane. Daug sudėtingiau gyventi su pasekmėmis, kurias tavo parašyti žodžiai sukelia: jie neretai strėlėmis atsigręžia į patį autorių, prieš tai skėlę skaitytojams antausį.

Filosofo žodžiai sunkūs. Esu priversta rinktis iš dviejų krantų, taip suprimityvindama ir susiaurindama savo gyvenimą, kasdienes patirtis, kurios eina koja kojon su pagarba tradicijai ir siekiu puoselėti lietuvybę. Viename krante gyvena mano duona, pažymėta kryžiaus ženklu, kartu su upėm, miškais ir nekaltybe. Kitame – ne tik „oksfordų pievelės“, technologijos, atjauta pasaulio vargstantiesiems, bet ir viskas, kas blogai pasaulyje, nuo „narkomanų armijos“ iki „Didžiojo Brolio“, „gyvenimo iš pašalpų“, „verslininkų, bankininkų ir biurokratų“.

Kaip patogu: filosofas į savo krantą pasiima visa, kas gera ir gražu, visa, ką taip lengva pasiekti išsilavinusiems vidurinės klasės lietuviams. Kaip lengva ignoruoti gyvenimo purvą, lyg tai būtų tik asmeninis pasirinkimas, izoliuotas nuo istorijos vystymosi: gyventi vien tik grožio ir tyliai čiurlenančių upelių pasaulyje, „normaliose“ ir pašalpų negaunančiose šeimose, izoliuotiems nuo technologijų, apsimetant, kad tai mūsų neveikia.

Tame aname krante, sako filosofas, „liko žmogus, ir dabar manantis, kad būti „runkeliu“ kur kas garbingiau negu būti piniguočiu, pijaru, gangsteriu, politiku, vagimi ar kekše“. Idealizuoto – realybėje vargu ar egzistuojančio – paprasto žmogaus, paprastojo „runkelio“ garbinimas autoriui kainuoja panieką visiems, siekiantiems finansinės gerovės ar pakeisti Lietuvos politiką. Lyg finansinė gerovė būtų moraliai smerktina, – sentimentas, kurį puikiai perteikia sovietmečiu toks populiarus „supuvusių Vakarų“ tropas. Supuvę, nes turi gerovę, kurios paslapčia visi pavydėjo.

Bet iš tikrųjų daug lietuvių viena koja stovi viename krante, kita – kitame: atsisakymas sėsliai gyventi, tikėjimas viešojo valstybės valdymo, jos biurokratijos prasme ir nauda, technologijų kuriamomis galimybėmis – tai telpa vienoje sąmonėje kartu su stipriu lietuvišku identitetu, tradicijų puoselėjimu, etika ir estetika grįstu gyvenimu. Labai lengva abstrakčiai sukalti manichėjišką argumentą, kuriantį Lietuvos „aukso amžiaus“ mitą. Ir vis dėlto – jei filosofija siekia tiesos, ji negali ignoruoti tos tiesos skleidimosi realybėje. Apmąstydama visuomenę ir pasaulį, renkuosi pragmatizmą, dedu pastangas pažinti biurokratų ir gyvenančiųjų iš pašalpų realybę, kur skleidžiasi tikroji idėjų tiesa.

Žodžiai išduoda kartėlį ir liūdesį. Filosofas skirsto pasaulį subjektyviai: tai nėra takoskyra tarp to, kas tikra ir netikra, tarp to, ką verta puoselėti ir ką reikia naikinti. Tai skirtis tarp to, kas filosofui pažįstama, artima, ir to, ką norint pažinti jam reikia dėti pastangas. Suprasdami ir priimdami pokyčius pasaulyje galime išlaikyti tą nekaltybę ir pagarbą šaliai, apie kurią kalba filosofas. Kategoriškai nubraukdamas sudėtingas žmogiškas patirtis autorius rodo ne tiek erudiciją, kiek drąsos susidurti su tomis patirtimis stoką.

Reikia drąsos eiti į tai, kas nepažįstama, kaip „Stiklo karoliukų žaidimo“ Jozefas Knechtas pasiryžti patirti pasaulį ir pažinti kitą, net jei tai veda prie galimos – žmogaus ar jo idėjų – mirties. Wittgensteinas, sakydamas, kad filosofija viską palieka, kaip yra, nesiskundžia. Jis nurodo, kad filosofija neturėtų analizuoti ir kritikuoti pasaulio kaip abstraktaus teorinio konstrukto, to pasaulio ir tų žmonių, gyvenančių kažkur liberalioj Europoj. Filosofija gyvenimą turi analizuoti plaukiodama šaltam kalnų ežere, su visu jo krauju, kaulais ir gyvybe.

Šiandien laukdama, kol iškeps duona elektrinėje orkaitėje, galvoju apie savo močiutę, kuri kitaip kepė duoną, galvoju, kiek jos kryžius, įspaustas duonoje, skiriasi nuo mano, kiek mano anūkių duona skirsis nuo manosios.

●

Dabar madinga rašyti apie pagarbą ir jos nebuvimą – tai lengviausias būdas nesileisti į pokalbį su kitaip manančiais, išvengti diskusijos. Nes juk diskusijai reikia drąsos ir niekas nenori būti išvadintas bailiu. Būtent apie drąsos, o ne pagarbos trūkumą viešojoje erdvėje reikia daugiau kalbėti.

Pagaliau atsivertus Giedros Radvilavičiūtės naują knygą „Tekstų persekiojimas“, jau įžangos žodžiai, atrodė, išlindo iš puslapių ir stūmė mane tolyn nuo teksto – šie tekstai ne tau, Marija, tu esi dalis kažkokios problemos ir krizės. Žodžiai stumia mane tolyn, nes, užuot priėmusi mano patirtis, rašytoja atriboja mane. Autorė ne tiek persekioja tekstus, kiek jos tekstai – skaitytoją.

Ne vienoje vietoje ji piešia (jaunų) Lietuvą kritikuojančių žmonių šaržą. Tokie žmonės, dažnai gyvenę kitur ir besimėgaujantys pasaulio teikiama kultūrine įvairove, „neretai tampa kokios nors politiškai korektiškos galios ideologijos kempinėmis, o norėdami būti reikšmingi – jos vėliavomis“. Smūgis į paširdžius. Nežinau, ar autorė yra sutikusi daug tų kempinių, kurie, „pasilavinę Paryžiuje, pasidarbavę Briuselyje, o vėliau Maskvoje“, mato Lietuvą kaip amžinai atsilikusią, nemodernią ir homofobišką.

Aš esu sutikusi. Ir labai nemažai. Gal ir pati esu tokia kempinė. Bet šie „Paryžiuje pasilavinę“ žmonės dažnai konstruktyviai kritikuoja Lietuvą norėdami ją pakeisti, jie siekia užvesti diskusijas apie tai, ką būtų galima daryti geriau, ko galima išmokti iš kitų – kaip galima veikti. Tai dažnai yra aktyvi valstybės ir visuomenės kritika, kuri netiesiogiai kviečia imtis pokyčių.

Kūrėjai ir menininkai neretai būna visuomenės kritikai, pirmi pastebintys žmonių kančią, skurdą, neteisybę ir kviečiantys keisti esančią tvarką Zola J’accuse stiliumi. Bet šiandien Lietuvos intelektualinis elitas kviečia išlaikyti dalykus tokius, kokie jie yra, – vien dėl to, kad jie būtų išlaikyti, nes pokytis savaime yra blogis. Ir norintys pakeisti visuomenę – liberalios kempinės – tampa intelektualų neapykantos objektais.

Nerimą kelia intelektualios minties elito baimė. Neapčiuopiama, abstrakti grėsmė, pasiekusi jų ausis tik nuogirdomis ir pavieniais nutikimais, nes taip žmonės gyvena ten, tose liberaliose šalyse. Žmonės, „biurokratai su tunelio vizija“, kaip juos vadina Radvilavičiūtė, arba Šliogerio „Gangsteris ir Pornogigantas“ – jie gyvena kažkur abstrakčioje realybėje, jų patirtys keistai išgrynintos, o gyvenimai primityvūs.

Pacituosiu pačią Radvilavičiūtę: „Vienas išminčius sakė: „Nesvarbu, apie ką mes kalbėtume, mes tepasakome, kas esame.“ Ką liberalaus jauno lietuvio šaržas pasako apie pačią autorę? Galbūt kai ką apie jos nenorėjimą pažinti kitokią lietuvybę ir jos atmetimą? Be galo vertinu ir gerbiu rašytoją už savikritiškumą ir savistabą: „Nuo jaunystės jaučiu kaltę, kad tarp realių žmonių ir manęs yra tarpas, kuris išnyksta bendraujant su žmonėmis paveiksluose, kine, knygose ir net laikraščiuose. Tai dėl to, kad esu egoistė. Bijau pareigų, primesto gyvenimo ritmo, kito charakterio diktatūros, alsavimo, megztinio ir odos. Tik grožinis pasaulis man atrodo rožinis.“

Lietuvai reikia intelektualinio elito, kuris prieitų prie žmonių, pasisveikintų ir iškęstų kito – ir kitokio – žmogaus buvimo šalia realybę.

●

Visų tų liberalių kempinių, prie „iPhone“ ekrano mirkstančių runkelių ir pašalpinių gyvenimo nesudėsi į stiklainį su etikete „Kitas krantas“. Žmonės yra daug žmogiškesni. Jie turi ir kasdienio atsparumo, kilnumo, laisvės. Net tie patys biurokratai ir gangsteriai.

Susitaikymas su savo gyvenimo paprastumu, su savo mažumu yra kasdienė daugelio žmonių patirtis, kuri taurina ir išlaiko žmogišką nekaltumą. Ne visi svajojo sėdėti vakarais prie teliko ar bukai spoksoti į telefono ekraną laukdami, kol pasibaigs nuobodi ir nereikšminga darbo diena. Nubraukti kasdienes patirtis kaip kitokias, juos pačius kaip gyvenančius kitame krante – tai visų pirma pagarbos kito žmogiškumui trūkumas. Galiausiai tai arogancijos ir baimės susipažinti su tomis patirtimis ženklas.

Iš dalies ta baimė, besisunkianti iš nemažos dalies intelektualų straipsnių, yra baimė prarasti kažką, kas yra svarbu autoriams, taip pat ir baimė būti paliktam – pasilikti vienam tam kitam krante.

Ir ko iš tikrųjų bijoma? Bijoma didžiojo nyčiško individualizmo, objektyvios moralės, pagrįstos krikščioniška tradicija, griūties. Bijoma Apšvietos projekto išsipildymo, didžiųjų naratyvų griūties, etinio chaoso ir amoralumo, (demokratinio) masių valdymo. Bet visa tai yra vakarykštės naujienos, atšalusios ir išsipildžiusios. Man irgi gaila, kad kolektyvinis prasmės ir moralės kūrimas bendruomenėse bei kolektyvinė tapatybė miršta (tiksliau, mirė), bet pragmatizmas verčia pripažinti neišvengiamą šiandienos individualizmą ir subjektyvumą. Pripažinti ir… judėti toliau, apmąstant, kaip kurti prasminius ryšius tarp žmonių. Pripažinti lietuviškumo įvairovę ir judėti toliau, nesaugant jos, bet džiaugiantis ir kuriant.

●

„Aš gyniau Lietuvą, kai tavęs dar nebuvo“, – šaukia vyresnė moteris politikos mokslų studentams protesto Vokiečių gatvėje metu. Žodžiai kaip ietis perveria ir prikala prie sienos. Ar dėkingumas ir pagarba sąjūdininkams negalimi be nuosaikaus Sąjūdžio idealų sekimo? Kitaip tariant, kodėl jauni žmonės turi nuolat išgyventi kaltę ir jaustis nevisaverčiai, kad jie neturėjo galimybės ginti Lietuvą, o dabar mato kiek kitokią Lietuvos viziją nei anuomet Sąjūdis? Ar sekimas tautiniais Sąjūdžio idealais, kad ir kas tai būtų, yra būtina meilės Lietuvai ar net Lietuvos valstybės kūrimo sąlyga?

Kam priklauso Lietuvos ateitis? Kam priklauso lietuvybės ateitis?

●

Kartu su vienu universitetu Lietuvoje rengiame tyrimą apie Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių jaunimo poreikius. Transkribuoju bandomosios diskusijos įrašą. Nedvejodama rašau: dadeda, čiut, biškį, bairiai, call centre žmogeliai, delfiai, freelanceriai.

Jų kalba – tai meilės kalba. Tai lietuvių kalba, tai žodžiai, kurie rodo – tiems jauniems žmonėms skauda, jiems rūpi. Ir jiems pikta: kažkodėl jie turi jaustis kalti dėl to, kaip gyvena, kaip nori gyventi, kokia yra jų realybė. Jie yra lietuviai taip, kaip moka jais būti, vieninteliu jiems prieinamu ir įmanomu būdu. Šitam, kitam ar trečiam krante.

●

Klausimas, kur mano, kaip asmenybės, kaip moters, draugės ir mylimosios, vieta pasaulyje, yra neatskiriamas nuo klausimo, kur mano, kaip lietuvės, vieta pasaulyje ir Lietuvoje. Lietuviška tapatybė giliai įsišaknijusi manyje, kaip parazitinis vijoklis, niekad nepaleisiantis manęs tiesiog būti pačiai sau. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo.

Bet kolektyvinė kaltė sunkiasi iš socialinės kritikos eilučių ir argumentų. Yra geresni lietuviai ir blogesni lietuviai, ne taip, prastai praktikuojantys lietuvybę, lyg tai būtų pareiga, namų ruošos darbas, kurį visi tingi atlikti. Lyg buvimas pasaulyje ir su pasauliu silpnina ir prastina mano lietuviškumą. Lyg negalėtume džiaugtis vienas kito lietuviškumu – mokame tik ginti jį, visada ir nuo visų, net nuo savų.

Būtent tos kaltės, jos pagrindo ir tikslo nesuprantu. Rašytojai neturi visiems įtikti, bet kodėl, užuot įkvėpus, pritraukus, ištiesus ranką jauniems žmonėms, jų tapatybė ir duotoji realybė yra smerkiamos? Kaltinimas lietuviškumo išdavimu, pasidavimu liberalioms ideologijoms, globaliai tapatybei – tai žaloja visuomeninę psichologinę sveikatą.
Jeigu norite išlaikyti laisvės, istorinės sąmonės ir tradicijų nuovoką, kalbė-kitės, supraskite, kas kelia nerimą jauniems žmonėms, kurių laisvos Lietuvos ir paties pasaulio suvokimas neišvengiamai yra kitoks.

Kas nustato lietuvybės rėmus ir jos turinį? Iš kur atsiranda gairės, kas yra lietuviai ir kaip reikia jaustis lietuviu? Ar apskritai kam nors turėtume suteikti tokią teisę? Tautinės tapatybės apibrėžimas ir reguliavimas yra neįtikėtinai galingas politinis ginklas, kuriuo gali pasinaudoti tiek kairiosios, tiek dešiniosios, tiek patriotinės, tiek priešiškos užsienio jėgos. Lietuviška tapatybė, kuri egzistavo tarpukariu, sovietmečiu, Sąjūdžio metais, nepriklausomybės pradžioje, buvo skirtinga ir keitėsi, formuodama ir tęsdama istorinę grandinę.

Jaunų žmonių, gyvenančių Lietuvoje ar užsienyje, tautinė tapatybė, jų lietuviškumas yra autentiški, kaip ir žmonių, iškovojusių Lietuvai nepriklausomybę. Esame lygiaverčiai ir turėtume būti vieningi kurdami Lietuvos ateitį. Kitaip nei pilietybės, tapatybės klausimas yra paslankus, lankstus ir neformalus. Lietuvio tapatybę reikia demokratizuoti, išplečiant ir atlaisvinant jos turinį. Atribodami kai kurių lietuvių patirtis kaip svetimas, nereikšmingas ir neautentiškas, mes ne tik normalizuojame tam tikrą tautiškumo nelygybę, bet ir atimame iš lietuvių emocinį ir intelektualinį sudėtingumą, o kartu ir visą žmogiškumo grožį.

To grožio idealas – lietuviai stovi viso pasaulio krantuose ir pakrantėse, išdidūs ir skirtingi savo lietuviškumu, bet atradę bendrą kalbą ir vienybę.

– Nužudyk jį! – sušuko iš viršaus.

– Nužudyk jį! – pritariamai riktelėjo iš priešingos pusės.

Netrukus skandavo visa minia. Arena ošė pasipiktinimo bangomis. Pasigirsdavo pavieniai švilpimai, keisdami paniekos ir nusivylimo intonacijomis užtaisytus šūksnius. Bulius stovėjo beveik nejudėdamas, iš pražioto snukio karojo liežuvis, tarsi gyvuliui neliko jėgų jo įtraukti. Nuo sprando, kuriame styrojo kelios įsmeigtos banderilės, per juodus šonus driekėsi glitnūs krešančio kraujo ruožai. Kraujas it sirupas blizgėjo saulės spinduliuose ir nuo papilvės tiško pavieniais lašais į aukso geltonumo smėlį, tada ypač ryškiai pamatydavai jo raudoną spalvą.

Taip negalima! Minia piktinosi toreru*. Gyvulys atrodė leisgyvis, nepuolė. Daugių daugiausia tik pasisukdavo paskui įkyriai mosuojamą muletą. Tuo tarpu toreras stengėsi iš paskutiniųjų išpešti ką nors, kas apgintų jo garbę ir įtikintų publiką jo drąsa. Įmantriai stojosi į grakščias stovėsenas, prieš plačius it ylos smailėjančius ragus atidengdamas ir į priekį atstatydamas krūtinę, lyg stengdamasis visus įtikinti, kad čia nugalėtojas – jis.

– Hey! Toro! Hey! – toreras provokavo apatijos ir artėjančios baigties sukaustytą gyvulį.

Šie šūksniai veikė tik publiką. Netoli manęs sėdintis senyvas vyras pašoko ant kojų ir į dangų iškėlęs tarp pirštų spaudžiamą cigarą paleido tiradą bene visų jam žinomų keiksmažodžių, įterpdamas torero beigi jo artimųjų paminėjimus. Galiu lažintis, rapyra būtų smigusi žmogeliui tarp šonkaulių, jeigu toreras būtų nugirdęs bent dalį jam skirtų keiksmų. Tačiau dabar anas nieko, išskyrus juodąjį gyvulį, negirdėjo ir nematė. Pasirodymo metu jis niekuo nenustebino žiūrovų, neatliko nė vieno pavojingo manevro. Tiesa, bulius iš pradžių įnirtingai puolė torerą, tačiau šis vis niekaip nesuspėdavo grakščiai, atvirai ir pavojingai stabtelti tose vietose, kur moterų širdys suspurdėtų iš išgąsčio, o vyrai pritariamai sugriaudėtų: „Ole!“ Vienu metu net kažkaip nevykusiai pametė skraistę ir ją teko negrabiai pastverti bėgant nuo ragų. Blogiausia buvo tai, kad jis pavėlavo žudyti. Ir štai dabar vis tiek tai turės padaryti, deja, minios paragintas. Niekas nebenorėjo stebėti apverktinų bandymų išprovokuoti puolimą. Publika pradėjo ne juokais gailėti buliaus. Dabar vienintelis teisingas sprendimas – pribaigti gyvulį.

Toreras priėjo prie arenos tvoros. Padėjėjas padavė kitą rapyrą. Iš lėto grįžo prie buliaus. Kaip įprasta paskutiniam kovos etapui, atsistojo tiesiai prieš bulių, dešine ranka nutaikė ginklą kiek aukščiau galvos – į sprandą, smeigiant į šią vietą perduriami plaučiai, gyvybinės arterijos, o jeigu gerai pataikoma – gyvulio širdis. Kaire ranka atkišo ryškiai raudoną skraistę į priekį – kviesdamas mirčiai. Akimirka, į kurią vedė visas procesas. Štai žingsnis į priekį, dar vienas ir ginklas sminga iki pat rankenos. Šįkart dūris taiklus ir stiprus. Bulius, buvęs vangus ir bejėgis, staiga pasisukęs ragu smeigia torerui į kirkšnį, publikos nuostabai, iškelia vyrą į orą ir sviedžia ant smėlio. Kovos instinkto vedamas, nors ir mirdamas, vėl puola prie besiridenančio matadoro, bandydamas ragais prismeigti jį prie žemės. Tribūnos suūžia garsu, panašiu į tą, kurį skleidžia maži vaikai, išvydę kažką neįtikėtinai keisto, nepažinto ir gąsdinančio. Senasis kaimynas vėl šokteli ant kojų, šįkart negaliu girdėti, ką jis burba gerokai ramesniu balsu, bet iš veido išraiškos galima spręsti, kad jis nevalingai bando atsiimti visus prieš tai išsakytus prakeiksmus, juk tokios atomazgos jis, Dievas mato, nelinkėjo…

Išpuolę banderiljerai skraistėmis stengiasi atbaidyti bulių. Gyvulys, pamatęs, kad atsirado daugiau priešininkų, puola nuo vieno prie kito, tačiau tai trunka neilgai, jo gyvastis lyg paskutinės smiltys smėlio laikrodyje nenumaldomai baigia išbyrėti, po akimirkos judesiai apsiriboja vos matomais žingsneliais į šonus ir mosavimu ragais. Galiausiai gyvulys susmunka ant užpakalinių kojų, priekines pakiša po savimi priguldamas taip, tarsi aplink būtų žalia pieva, o jis ruoštųsi ilsėtis atokaitoje atrajodamas žolę. Vyrai dar kurį laiką mosuoja rožiniais apsiaustais, bet bulius į juos nebekreipia dėmesio. Ateina keista mirties ramybė. Gyvulys netrūkčioja, nedreba ir nedejuoja. Jis guli ramiai vis dar oriai iškėlęs galvą. Stebiu ne sužeistąjį torerą, kurį neša bendražygiai, mano dėmesį prikausto mirtį pasitinkantis gyvulys. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad akistata su mirtimi gali būti tokia išdidi. Nė valanda nepraėjo nuo to momento, kai dar kupinas gaivališkos gyvybės ir įsiutęs bulius it skruzdėliukus po areną gainiojo banderiljerus, kojomis įnirtingai kasė smėlį, ragais badė medinę tvorą atskeldamas jos atplaišas, regis, ką tik nuo smūgių dundėjo visa aikštė, o minia iš susijaudinimo ūžė ir vis šūkčiojo: „Po velnių, koks stiprus! Koks piktas! Kokia jėga! Koks toro bravo!..“ Ir štai dabar – vienas iš vyrų išsitraukia durklą, atsargiai priėjęs buliui smeigia į pakaušį. Gyvulys nevalingai trukteli ir jo ragai nusvyra į smėlį. Sunkaus ir jau negyvo buliaus kūną per areną išvelka mulų trikinkė. Smėlyje lieka kruvina šliūžė. Išbėgę darbininkai ją užlygina.

Sėdžiu kiek suglumęs. Aplinkui žiūrovai, pagauti emocijų, nepaliauja kalbėti apie sužeistą torerą. Vieni užjaučiamai piktinasi, kaip jis taip neatsargiai, kiti tvirtina, kad tiesiog ne jo diena, nuo pat pradžių tai matėsi… Stengdamasis nuvyti mirštančio gyvulio vaizdą dairausi aplinkui – kai kas iš plastikinių stiklinaičių gurkšnoja džiną su toniku, kiti iš vynmaišių užsiverčia vyno, treti gliaudo saulėgrąžas. Kiek įmantriau atrodo į renginį atėjusios damos, jos plazdena vėduoklėmis, tarsi jų rankose būtų margaspalviai drugiai, ir vis primena Dievui, kad šiandien joms velniškai karšta. Saulė iš lėto rieda dangumi stumdama šešėlį iš vienos arenos pusės į kitą… Pristatomas antrasis bulius.

Pirmą kartą stebint koridą, įkyriai lenda mintys, kad tai beprasmis ir brutalus gyvulių kankinimas bei žudymas. Tačiau akivaizdu, kad į Madrido Las Ventas aikštę susirinkę veik dvidešimt keturi tūkstančiai žiūrovų mano priešingai. Galų gale, jei tikėtume, ką pasakojo pažįstamas iš vieno Andalūzijos ūkio, mirtis koridoje – toro bravo veislės išlikimo garantas. Mėsai jie ne itin tinka, ganosi dideliuose plotuose laukinėmis sąlygomis, jų, ypač tų, kurie numatyti kovoms, sąlytis su žmogumi yra minimalus. Koridos bulius – laukinis gyvūnas. Jei būtų prijaukintas, kova būtų kitokia. Lyginti toro bravo su naminiu raguočiu – tai tas pats, kas palyginti vilką su šunimi.

Žvelgti giliau verčia ir tai, kad ši tradicija įkvėpė ne vieną ispanų meno grandą. Malagoje gimęs ir nuo mažens tėvo į koridą vedamas Pablo Picasso visą kūrybinį gyvenimą naudojo bulių kautynių motyvus. Kartą dailininkas prancūzų romanistui ir meno teoretikui Andre Malraux koridą apibūdino kaip ispaniškumo išraišką sakydamas, kad „ispano gyvenimas susideda iš mišių ryte, bulių kautynių pavakary ir viešnamio naktį. Ką bendro visa tai turi? Liūdesį.“ Picasso pasaulyje bulius – tai menininko alter ego, kupinas simbolizmo, tiesa, dažnai dviprasmiško. Jis gali būti skirtingų žmogaus elgsenos formų – agresijos, erotiškumo, meilės – metafora, gali reikšti ir nuožmų žudiką, ir vargšę auką.

Ne vieną atsakymą į kylančius klausimus gali pateikti ir prisiekęs koridos gerbėjas amerikiečių rašytojas Ernestas Hemingwayus. Artimai bendravęs su matadorais, paskui juos keliavęs po visą Ispaniją ir rengęs tekstus apie bulių kovas. Apybraižoje „Mirtis per popietę“ amerikietis teigia, kad korida nėra sportas, kaip jį supranta anglosaksų pasaulis, greičiau tai tragedija, kurią vaidina bulius ir žmogus, pastarajam joje yra pavojinga, tačiau gyvuliui ji visada baigiasi mirtimi.

Matadorai taip pat žūsta koridoje. Po šiai dienai. Parašyta galybė istorijų, sukurtas ne vienas filmas apie legendinį Ispanijos torerą Manoletę (Manuelį Laureano Rodríguezą Sánchezą) – 1947 metų rugpjūčio popietę nužudęs penkis bulius jaunasis kordobietis paskutinio iš jų buvo sužeistas į šlaunį, nukraujavo ir auštant kitos dienos rytui mirė. Kaip byloja pasakojimai, šalį, sužinojusią apie vos trisdešimties sulaukusio matadoro mirtį, ištiko šokas. Tuo metu Manoletė laikytas geriausiu iš geriausių tiek Ispanijoje, tiek Pietų Amerikoje. Buvęs visuomet pasitempęs, misterijos, liūdesio ir skausmo kupinu žvilgsniu. Pasižymėjęs neįtikėtina ramybe – buliui puolant sugebėdavęs išstovėti vietoje, tartum kojos būtų įkastos į žemę, ir tik meistriškai mosuodamas muleta priversdavęs įtūžusį gyvulį sukti ratus aplink jį. Manoletės stilius tūkstantinei žiūrovų miniai atimdavo žadą, žmonės sulaikę kvėpavimą stebėdavo pasirodymą, nuo kurio šiurpuliai lakstydavę po kūną. Matadorui užbaigus seką, publika atsiplėšdavo nuo sėdimų vietų ir sprogstančia euforija sveikindavo savo herojų. Vertikali jėga, gebanti pasitikti ir suvaldyti horizontalią jėgą, – tokiais simboliais savo legendą pristato koridos tyrinėtojai.

Per bulių kovas savo bičiulio neteko ir Federico García Lorca. Šią netektį poetas aprauda eilėmis „Rauda dėl Ignacio Sánchezo Mejíaso mirties“. Matadoras, taip pat rašytojas, dramaturgas, na ir nepataisomas meilės nuotykių ieškotojas Sánchezas bulių arenoje ieškojo triumfo, tačiau rado mirtį. Nepaisant to, Lorca nesiliovė žavėtis korida, jo mintis ir eiles iki šiol cituoja žurnalistai ir rašytojai. Sykį ispanų poetas yra pasakęs: „Bulių kovos yra Ispanijos poetinis ir gyvybiškai svarbus turtas, neįtikėtinai ignoruotas rašytojų ir menininkų, matyt, pirmiausia dėl švietimo stokos. Tvirtai tikiu, kad bulių kovos yra kultūringiausia šventė, kokią galime rasti pasaulyje.“ Nenuostabu, kodėl Lorcos dėka tiek flamenkas, tiek korida buvo pakylėti į aukštesnius Ispanijos, o vėliau ir pasaulio kultūrinius sluoksnius. Tačiau žmogui, pirmą kartą atėjusiam į koridos aikštę, kirba klausimas: kurgi, po galais, čia kultūra? Visgi būtų sunku atrasti kitą tokią meno rūšį ar tradiciją, kuri taip ryškiai atskleistų gyvybės ir mirties susitikimą. Ir taip, tai šokiruoja, kai, gyvendami saugiame buities kokone, apsčiai prisižiūrėję smurto ekranuose, atėję į areną prieš savo akis staiga pamatome mirtį – tokią tikrą, kokia ji ir yra.

O kaip gyvūnų teisės? Nori nenori, šis klausimas taip pat kyla. Jį aršiai kelia ir mūsų laikų bulių kautynių tradicijos skeptikai. Airių kilmės britų dailininkas Francis Baconas, nutapęs ne vieną paveikslą paveiktas Picasso, stebėjosi koridos kritikais: „Kai nueini pas mėsininką ir pamatai, kokia graži gali būti mėsa, ir kai apie ją mąstai, tuomet gali galvoti apie visą gyvenimo siaubą – kaip vieni gyvi padarai gyvena iš kitų. Ir visi tie kvaili dalykai, kurie išsakomi apie bulių kautynes. Žmonės valgo mėsą ir skundžiasi dėl bulių kautynių, jie piktinasi apsigaubę kailiniais ir plunksnomis…“

Patirti koridos kultūrinį šoką Ispanijoje galima daug kur, tiesa, kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Katalonijoje, ši tradicija jau uždrausta. Tačiau atvykęs į Siudad Rodrigą, nedidelį miestelį šalia Portugalijos sienos, supranti, kad yra vietų, kuriose tokie draudimai tiesiog neturi nė menkiausios perspektyvos. Užgavėnių laikotarpiu miestelio gyventojai žiemą išvaro ne kaip kitaip, o laistydami vynu ir krauju. Paprastai apie savaitę trunkančio bulių festivalio kiekvieną dieną čia įvyksta bent pora bėgimų gatvėmis su raguotaisiais ir lygiai tiek pat bulių kautynių arenoje. Tiesa, Siudad Rodrigas nėra taip plačiai žinomas kaip, pavyzdžiui, Pamplona, kurioje vyksta Hemingwayaus „Fiestoje“ aprašyta ir visame pasaulyje išgarsinta San Fermino šventė. Nepaisant to, čia nerasi nė vieno laisvo viešbučio kambario likus net keliems mėnesiams iki karnavalo. Žmonių tiršta siaurose ir triukšmingose gatvelėse, kur maišosi kepamų dešrų, spurgų ir vyno kvapai. Po jas vaikštinėja karnavalo persirengėliai – kunigai, vienuolės, muškietininkai ir dar bala žino kokie personažai. Šventės epicentras – rotušės aikštė. Festivalio atidarymo vakarą ji neatpažįstama – čia stūkso iš medinių lentų ir pastolių suręstos tribūnos, nusėstos žmonių. Gausybė dalyvių renkasi ir ant storu smėlio sluoksniu padengto grindinio. Po areną klajoja vietos muzikantų orkestras, aplink kurį spiečiasi būriai šokančių ir dainuojančių. Aikštė šėlsta tarytum apimta pirmykščio siautulio. Orkestrui pakeitus melodiją visi suklaupia ir tęsia dainą, kuria garbina bulių lyg kokią dievybę, po to vėl stojasi ir šoka. Suskambus varpo dūžiams besilinksminantys pasileidžia vartų link – lauk už medinės tvoros. Ant smėlio lieka tik patys drąsiausi, mat kitame aikštės gale atsidaro varteliai ir į aikštę it patrankos sviedinys įlekia juodas kaip derva toro bravo, puldamas visus pasitaikančius savo kelyje. Vyrukai lyg žiogai šokteli nuo smėlio ant tribūnos krašto. Žaidimo capea dalyviai turi vienintelę užduotį – nepakliūti ant ragų. Atsiranda tokių, kurie su savo drabužiais it su muletomis imituoja matadorų judesius, ir jeigu bent kelias akimirkas geba suvaldyti bulių, tribūnos kaipmat sugriaudi ovacijomis. Vietos narsuolių veidus papuošia savimi patenkintų herojų rimtis, kai jie, pasiėmę dalelę torero šlovės, išdidžiai nužingsniuoja pailsėti saugesniame kampe, akies krašteliu sekdami, ar smailiaragis nesitaiko jų kryptimi. Kartais atrodo, kad medinės tribūnos išgrius ne tik nuo buliaus smūgių, bet ir nuo žiūrovų, kurie susėdę taip tankiai, kad keliais remiasi į žemiau sėdinčiųjų nugaras. Dar matai, kaip vaikigaliai, nepatekę į tribūnas, pasirodymus stebi sugulę kitapus tvoros – pro vartelių apačią, o kiti užsikabaroję ant jų viršaus. Vaizdai – tarsi atgijusios Francisco de Goyos graviūros iš ciklo „Tauromachija“.

Stebėdamas adrenalino prisodrintame chaose skęstančius pasirodymus nejučiom pradedi galvoti, kad ispanai savo archetipinio gyvūno bijo tiek pat, kiek juo žavisi. Bulius, nuo seniausių laikų dalyvaudamas ritualuose ir kovose, įaugo į jų sąmonę ir pasąmonę. Su šia nepaprasta jėga ir mirtinu pavojumi reikia vėl ir vėl susiremti. Tad išaušus pavasariui netrunka ateiti sekmadienio popietė, kada trimitas nutildo minios šurmulį, dundėdami pakyla sunkūs vartai, einantis mirti išdidžiai ragais pasveikina publiką, o nepakeliamo laukimo surakinta mylimoji užsidariusi savam kambary kartoja Lorcos eiles:

                         Nenoriu matyti!

                         Pasakyk mėnuliui, kad patekėtų,

                         Nenoriu matyti jo kraujo…

Jau kelinta savaitė mėtosi ant mano dirbtuvės grindų, ryte ją randu vis kitose vietose – ne be katės vardu Drozofila (pavadinta taip dėl judraus ir smalsaus būdo) pastangų. Įtariu, kad plunksna trofėjinė, išpešta iš kažkurio įkyriai burkuojančio, pastogėje būstą susiradusio balandžio sparno ar uodegos. Tvoskiančio karščio dienomis katė, retkarčiais pakeisdama dislokacijos vietą, drybso lyg šlapias grindims plauti skirtas skuduras. Tada, kol žiovaudama neparodo adatos smailumo baltų dantų, pagalvotum, kad ji patsai nekaltumo ir gėrio įsikūnijimas. Karštis guldo visus – kates ir žmones, atrodančius geresnius ir ramesnius, negu yra iš tikro. Net pro atviras balkono duris pasiekiantys kaimynų balsai skamba panašia į lietuvių kalba, nors dar saulei nepatekėjus girdžiu juos aiškinantis rėksmingai ir necenzūriškai: sutuoktinis reiškia, jo nuomone, pagrįstas neišsipildžiusias seksualines pretenzijas, antroji pusė maldauja pabūti žmogumi ir palaukti orų atvėsimo. Ir taip toliau. Reikia laukti!

Autoriaus piešinys

Išorinė žmonių, gyvulėlių, o ir viso pasaulio ramybė dažniausiai tokia apgaulinga, kad gali apsigauti net pats save geriausiu laikantis žmonių psichologijos žinovas. Tą suprasti ankstyvoje jaunystėje padėjo režisierius Kurosawa savo „Rasiomonu“, kuriame kiekvienas veikiantysis asmuo savaip interpretuoja tą patį įvykį. Daug banalesnė, netgi neverta kalbos, bet užakcentavusi nesusikalbėjimo faktą istorija, kai su Benu laukėme traukinio grįžti į namus iš Opolės. Sėdėjome geležinkelio stoties kavinukėje ir nuobodžiaudami bei retsykiais persimesdami keliais žodžiais su sėdinčiomis prie gretimo staliuko kolegėmis lenkėmis sriubčiojome kavą. Laiko turėjome apsčiai, todėl užsisakėme po antrą puodelį, bet Benas apsigalvojo ir siūlė savąjį man. Sakiau, kad man pakaks, ir stūmiau jį atgal. Lenkės supratingai žiūrėjo į tą puodelio stumdymą ir atlaidžiai lingavo galvomis. Po gero pusmečio atvažiavęs Lechas jau žinojo apie tai ir kalbėjo, kad mes kavinėje atiminėjome vienas iš kito degtinę. Štai tau ir interpretacija. Kaip jau sakiau, tai tiesiog dėmesio nevertas faktelis, bet jis pamokantis savo paprastumu.

Viską mėgstantis suklasifikuoti ir sudėlioti į lentynėles bei stalčiukus žmogus ilgai ir nuobodžiai aiškino iki banalumo žinomas tiesas apie viso gyvo pasaulio vientisumą, priežastingumą ir t. t. Kalbėjo apie tai, kad laiko dulkes nušluostę palikuonys mus laikys visiškais dinozaurais. Leidau pro ausis šiuos pseudofilosofinius svaičiojimus ir žiūrėdamas į jo kojų nagus mintyse spėliojau – nagų grybelis tai ar ne. Egzistuoja toks nuo seniausių laikų iki šių dienų: jam gydyti dabar atsiradę daug efektyvių priemonių, bet jis kaip kankino pasirinktas aukas, taip kankina ir dabar. Kaip galima suvokti iš pasakytų (parašytų) žodžių, nesu didelis optimistas ir visiškai netikiu žmonijos pažanga ir neturiu iliuzijų dėl prigimtinio mus lydinčio gėrio: tereikia įdėmiau įsigilinti į istoriją, o tada staigiai įsijungti televizorių ar paskaitinėti įrašus feisbuke ar kituose socialiniuose tinkluose. Visko ten yra – gero ir blogo, įdomaus ir niekam nereikalingo. Štai poniutė duoda žinią pasauliui, kad ji stovi Alpėse prie kažkokio kalno, kurio pavadinimą pamiršusi, demonstruoja baltadantę šypseną – kokia aš laiminga! Na, laiminga, tai būk toliau laiminga – gal kas ir pasidžiaugs tavo laime. Blogiau, kai iš prigimties nykūs ir kerštingi subjektai piktdžiugiškai ima komentuoti asmenį ir jo veiksmus. Deja, deja, tokių yra visuose visuomenės sluoksniuose, nepaisant amžiaus ir einamų pareigų, o netiesioginis bendravimas, kartais anoniminis, bailiams suteikia daug galimybių. Žiūrėdamas į ekrane vaidinančius, apsimetinėjančius, o kartais paprasčiausiai susireikšminančius kvailius, svarstau, kiek tarp jų yra viduramžiškų drakulų, galvažudžių, vagišių, šiaip pajacų. Telieka sulaukti palankiai susiklosčiusių sąlygų ir tada visi civilizacijos ir paviršinės kultūros luobai nušokinės lyg nuo peraugusio svogūno lukštai. Juk Homo sapiens sapiens porūšiu tapome palyginti neseniai ir evoliucijos procesas mumyse dar nespėjo įsibėgėti.

Katė Drozofila suka aplink mane ratais, užvertusi galvą maldaujančiai miaukia ir kai trūkus kantrybei įverčiu į indelį katiškų konservų, sušlamščia juos, pasitampo visu kūno ilgiu ir į mane nekreipdama mažiausio dėmesio nuslampina jai vienai žinomu keliu. Ko iš jos norėti? Ji dar tokiame evoliucijos lygmenyje, kad dėkingumo nesulauksi. Nebent naktį ant pagalvės paguldys pridusintą šikšnosparnį ar išpeštą iš balandžio uodegos plunksną. Žvėriukai ir maži vaikai tuo žavūs, kad nesugeba apsimetinėti, veidmainiauti ir išduoti.

Netikėtai, nors išspausdintas gana seniai, užkabino Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis. Rašė jį maždaug mano gimimo metais pats sau nemeluodamas, neapgaudinėdamas nei savęs, nei kitų – įvadiniais žodžiais prašo žūties atveju neskaityti, o sunaikinti. Dėl tam tikrų aplinkybių dienoraštis išliko: išliko ne tik autentiškas dokumentas, bet ir gyvo žmogaus sielos šauksmas. Įsivaizduoju jauno mąstančio, pasiaukojusio žmogaus kančią, vertinančio praeities ir ateities, kurios nebuvo lemta sulaukti, oratorių gražbylystes, pasmerkto mirčiai ir tą gerai suvokiančio žmogaus būsenas. Tarytum veiksmas veiksme atpasakojamos bendravimo su beveik bendraamžiu Kapsu ypatybės – žinia, kieno šis slapyvardis. Dienoraščio autorius polemiką tęsia pasilikęs vienas su savo mintimis, vertina pasirinktą kelią, pirmenybę atiduodamas kovai už tautos laisvę. Kostas Kubilinskas visados pabrėžia, kad jam svarbiausia – kūryba, oponentą vadindamas tautiniu fanatiku. Praėjus ne vienam dešimtmečiui, kai tų žmonių neliko, galima vertinti jų pasirinktus kelius naujai. Man Dzūko dienoraštis vertesnis už daugelio pripažintų ir nepripažintų garbėtroškų literatūrinius opusus išgyventa autentika, tikrais jausmais. Kubilinsko kūryba – pradžioje antibolševikinė ir antisemitinė, vėliau pabrėžtinai patriotinė (atrodo, kad apsimestinė), o dar vėliau – dažniausiai, bet ne visa, skirta vaikams. Kuri iš jų tikra? Tikra yra tai, kad sąmoningai ar nesąmoningai likusius gyvenimo metus praleido alkoholiu permerktoje vienatvėje, tikriausiai (?) slegiamas išdavystės ir žmogžudystės naštos. Praėjus dvylikai metų po Dzūko žūties baigė savo dienas kažkur pamaskvės sanatorijoje labai neaiškiomis aplinkybėmis: gal girtas užspringo kąsniu, o gal jam padėjo buvę globėjai. Apie kūrybą dabar galima spręsti kaip apie tą katės atneštą plunksną: gal balandžio, o gal visai kito paukščio.

Paklaustas apie katės kilmę, t. y. veislę, galiu drąsiai sakyti – konteinerinė, nes ją, dar visai mažytę, kartu su sesute nuo šiukšlių konteinerio paėmė geroji fėja A. Jos buvo tokios durnos, kad įlipdavo į indelį ir laižydavo ant grindų ištaškytą pieną. Sesutė šių dienų (rašoma rugsėjo pirmąją, taigi, nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios septyniasdešimt devyneri metai) nesulaukė, o Drozofila kaip savo šaunumo įrodymą kartkartėmis man pristato paukščio plunksną…

Dažnas iš mūsų dar prisimena savo pirmąsias keliones autobusais į Vakarus praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje su namie keptais sausainiais ir suteptais sumuštiniais. Tada tiek istoriškai, tiek kultūriškai, na ir pagaliau – geografiškai artima Lenkija pasirodydavo kaip privaloma neišvengiamybė, kurią reikia kuo greičiau pervažiuoti pakeliui į vokietijas, olandijas irgi prancūzijas – tas gerąsias labiau siekiamo užsienio šalis. Sustoti vis dėlto tekdavo: autobusams reikėdavo degalų, o keleiviams – tupyklų. Jau vėliau, pigioms oro linijoms atgabenus ankštų lėktuvėlių, Lenkijos pervažiuoti nebereikėjo, reikėjo ją perskristi, kad pasiektume išsvajotas airijas, ispanijas irgi graikijas. Su lėktuvėlių gausa ir tų perskrendamų šalių padaugėjo. Štai jums ir flyover country. Žinoma, jei atskaitos taškas – Lietuva.

Nepuolėm tada strimgalviais nei Lenkijos pažinti, nei su jos gyventojais bičiuliautis. Mūsų tautos praeities romantizavimas aršiai pjovėsi su artimiausios kaimynės istoriniais ir kultūriniais giminystės ryšiais. 1990-ųjų rudenį istorijos mokytojos patarimas vienuoliktokams grąžinti Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“ savo seneliams ar pasidėti ant stalelio prie lovos pasiskaityti prieš miegą vietoj pasakos atrodė kone šventvagiškas, bet rimtesnių istorijos knygelių jau ir tuomet pamažu radosi.

Jungtinėse Amerikos Valstijose flyover country dažniausiai suprantama kaip didžiulis Amerikos žemės gabalas toliau nuo Atlanto ar Ramiojo vandenyno pakrančių. Taigi, šalies didžiuma. Arba vidurys. Ir vidurys ne tik geografiniu, bet ir ekonominiu bei socialiniu požiūriu. Taigi, vidurinės klasės gyventojų sluoksnis. Stereotipų ir prasivardžiavimų apie šalies vidurinę dalį pakrančių gyventojai turi prisigalvoję daug ir dažniausiai nei labai pagrįstų, nei tikslių. Maždaug – „nė vieno žmogaus ten nepažįstu, bet kažką apie tai girdėjau“. Pavyzdžiui, Teksase visi vaikšto kaubojiškais batais, o pikape ant sėdynės vežiojasi užtaisytus šautuvus, Ajovoje visi išvien minta kukurūzais, o Minesotoje šneka kaip filme „Fargo“. Beje, labai dažnai flyover country išskirtinai yra taikomas būtent Vidurio Vakarams, kurių dalis yra ir Ajova, ir Minesota. Nors, jei pasikliautume vien skaičiais, į Minesotą atskrenda daugiau lėktuvų, negu ją perskrenda, o Niujorko valstija savo ruožtu dažniau yra perskrendama, o ne pasirenkama kelionės tikslu. Kiekvienam savo…

Nors paskiros valstijos ir sulipdo bendrą darinį, vadinamą Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, ir jų gyventojai atsiskaito tais pačiais pablukusiais žalsvais doleriais, visos valstijos turi savo ypatumų, susiklosčiusių per gana neilgą jų istoriją. Dar pridėk įvairiais laikais ir būdais atkeliavusias ir šaknis jau įleidusias etnines bei rasines grupes ir jų (ne)sugyvenimą su ten prieš juos buvusiaisiais bei įmesk į bendrą katilą vietos gamtos sąlygas, ir gausi tokią buzą, kurios subtilių skonių nė pats virėjas nebeatrinks. Ir pamėgink supainioti Pietų Dakotą su Šiaurės ar Kanzasą su Nebraska – išgirsi   tokią pamokomą visų nelabųjų litaniją iš tenykščio, kad maža nepasirodys.

Kas dažnam flyover country gyventojui atrodo stabilu ir pastovu, pakrantės gyventojui dvokia progreso stoka. Iš dalies teisūs ir vieni, ir kiti. Laike sustingusių šalies vidurio miestų ir kaimų veidai jau seniai išbluko ir iriasi pirmyn kone iš inercijos. Ir sentimentas „viskas, kas mūsų, yra geriausia“ jau seniai nebegalioja. Kaip, beje, ir 2016 metų ultradešiniųjų rinkimų šūkis „We are taking our country back!“ Nuolat besikeičianti šalis vis dar ieško, kas jau seniai prapuolė ir niekada nebesugrįš? Keistoka, kad šoumenas iš realybės televizijos laidos tuščiais pažadais sugundė, atrodo, tvirtai ant žemės stovinčius šalies vidurio gyventojus. Juk prekyba jau seniai pakeitė gamybą, o saulės baterijos – akmens anglis deginančias elektrines. O kalbėti miniai tai, ką ši nori girdėti, jau seniai nebemadinga. Iš senosios šalies liko tik nostalgijos trupiniai, kurių į šviežios duonos kepalą nebesulipdysi. Žinoma, niekas nesiruošia iš flyover country atimti jų kasmetinių būsimo sojų pupelių ar kukurūzų derliaus ir jų kainų svyravimų prognozių, entuziazmo dėl kitą penktadienį vyksiančių miestelio gimnazijos amerikietiškojo futbolo rungtynių ir stirnų ar fazanų medžioklės pradžios ritualų. Savo ruožtu jie neturėtų ignoruoti ir išaugusios metamfetamino epidemijos – jo paklausa pakilo tiek, kad Meksikos karteliai žemomis kainomis „permušė“ vietinius prekeivius taip sukeldami gaujų karus.

Belieka stebėtis ir gėrėtis, kai Dievo pamiršto miestelio pagrindinėje gatvėje jau senokai lentomis užkaltus   langus atplėšia ir kokį buvusį family restaurant atgaivina naujakurių šeima, tik kitokios odos spalvos ir gal kiek kitaip apsirengusi negu vietiniai, bet lygiai tokia pat gausi ir darbšti kaip vietinių gyventojų senelių ar prosenelių. Žemės ūkis jau ne pirmą dešimtmetį yra priklausomas nuo darbuotojų imigrantų. Kaip ir milžiniški mėsos perdirbimo cechai, kuriuos didžiosios kompanijos perkelia į vietoves, kur darbo įstatymai skylėti, o darbuotojų būrimasis į profesines sąjungas kone neįmanomas. Naujieji atvykėliai susiranda darbus, dažnai sukurdami darbo vietas sau ir kitiems ir net nepretenduodami į socialinę, medicininę ar kokią kitokią paramą, nes, neturėdami reikalingų dokumentų, jie veikiau gyvens tyliau ir miegos ramiau. Flyover country imigrantai atrado dar tada, kai aukštai danguje skraidė tik migruojantys paukščiai, todėl manyti, kad šiais laikais Jungtinėse Amerikos Valstijose – imigrantų šalyje – galėtų būti kitaip, yra mažų mažiausia naivu. Ne veltui dabartinė politinė dauguma baiminasi, kad naujieji imigrantai vieną dieną taps piliečiais ir prisiminę jos šių dienų potvarkius „išbuksuos“ ją iš valdžios ilgam laikui.

Amerikos vidurys vis dar yra ignoruojamas didžiosios žiniasklaidos, kuri pasidomi tenykščiais įvykiais, kai tokių, jos nuomone, ten nutinka. Na, pavyzdžiui, praūžia daug žalos pridarantis ir gyvybių nusinešantis tornadas ar ištinka kokia kita gamtos nelaimė. Ar įvyksta koks didesnis pašaudymas, nes mažesnių yra visur ir kasdien, ir prie tokių visi jau seniai priprato. Ir, žinoma, prieš rinkimus. Ypač prezidento. Mat abiejų partijų vėliavnešiams prireikia rinkėjų ir galimų jų balsų rinkimų dieną.

Vos 60 tūkstančių balsų trijose valstijose (Viskonsine, Mičigane ir Pensilvanijoje) nulėmė naująjį Baltųjų rūmų šeimininką 2016-aisiais. Tada buvo pasigirdę teigiančių, kad flyover country įkaitais paėmė visą šalį. Bene didžiausia jų kaltė buvusi ta, kad šie atėjo į rinkimus. Žemės druska, kad ir kokia rupi ir purvina būtų, savo darbą padaro. Tai privertė susimąstyti Demokratų partijos vadus, mat jų rinkėjai nėra tokie stropūs balsuotojai kaip respublikonų šalininkai. Paprastai per neprezidentinius rinkimus (tokie šiemet ir bus), kada perrenkama dalis Senato ir visi Atstovų Rūmų nariai, rinkėjų aktyvumas būna dar mažesnis. Rodos, nuo 1914 metų nė karto nebalsavo daugiau kaip 50 procentų balso teisę turinčių piliečių. Taigi, kaip ir visada – kuo daugiau demokratų rėmėjų ateis į rinkimus, tuo didesnė galimybė, kad jų partija ir laimės. Ir tik nuo jų priklausys, ar Senate ir Atstovų Rūmuose demokratai vėl turės daugumą, kuri savo ruožtu mėgins išgrūsti televizijos šoumeną iš Baltųjų rūmų prezidento kadencijai dar nepasibaigus.

Ankstyvas sniegas Šiaurės Viskonsine ir Mičigane ar lietus Pensilvanijoje gali paveikti rinkimų rezultatus daugiau negu negatyvios turtingų rėmėjų TV reklamos tose valstijose.

Šiandien esu dabartinio Vilniaus Naujamiesčio gyventojas. Įdomus ir keistas sutapimas (o gal visai ne?), kad mintis Naujamiestį materializuoti raidėmis kilo gruodžio 8 dieną. Su Vilniaus miesto dalimi ši data susijusi netiesioginiais, bet glaudžiais ir stipriais simboliniais ryšiais. Vienas jų vadintinas „negatyviu“, kitas – „pozityviu“ (ir tokia bei panašios dichotomijos yra be galo būdingos Naujamiesčiui).

1980 metų gruodžio 8 dieną Niujorke buvo nušautas Johnas Lennonas. Nei jis individualiai, nei garsusis „The Beatles“ ketvertas niekuomet nesilankė nei Vilniuje, nei okupuotoje Lietuvoje, nei net anuometinėje Sovietų Sąjungoje. Ką jau kalbėti apie Naujamiestį! Tačiau su Lietuva per Jurgį Mačiūną bei Joną Meką tam tikrų gijų turėjęs Johnas yra pagerbtas dabartinės Naujamiesčio seniūnijos teritorijoje – prie gyvenamųjų namų kvartalo „Oslo namai“ menininko Sauliaus Paukščio iniciatyva Jono Gencevičiaus sukurtu paminklu. Tai tartum iliustruoja kadaise skandalu virtusią, neatsargiai Jungtinėse Valstijose Lennono mestelėtą frazę, kad bitlai savo garsumu (tuomet jie buvo šlovės viršūnėje) nenusileidžia Jėzui Kristui. Iliustruoja, nes dabar tai yra vienas iš ryškiausių Naujamiesčio meninių akcentų, paveikumu ir matomumu rungtyniaujantis su ypač matomu šios dalies sakraliniu objektu – Šv. Hiacinto koplyčia (turint omenyje, kad kiti tikėjimo sferai atstovaujantys architektūriniai statiniai yra arba sunaikinti, arba užgožti įvairiausių istorinių reliktų bei peripetijų).

Pozityvesnė gija sietųsi su kita ne mažiau garsia ir legendine grupe – „The Doors“ ir jos dainininku bei poetu per se Jimu Morrisonu. Ne, Jimas, beje, per savo tėvą aukšto rango karininką turėjęs lenkiško kraujo, bet abejotina, kad tai būtų atmiešta žydruoju vilniukų rašalu, taip pat neturi nieko bendro su Naujamiesčiu gimimo, gyvenimo, lankymosi aspektais. Tačiau vien jau šios grupes pavadinimas, įkvėptas Blakeʼo ir Huxley tekstų, sava simbolika koreliuoja su Naujamiesčiu. Ši Vilniaus dalis gal ir neveikia kaip durys į mistinę Anapusybę, tačiau tie, kas eina vakarų kryptimi J. Basanavičiaus, Savanorių, S. Konarskio, Naugarduko ar Kauno gatve vakarop, saulei leidžiantis, galbūt sutiktų, kad tas paskutinių spindulių švietimas į akis nuteikia transcendentiškai, beveik mistiškai. Nes apima pojūtis, kad netrukus pasitiks pabaiga. Kieno – Vilniaus ar gyvenimo? Atsakymas turbūt priklauso nuo asmeninių potyrių ir siekinių.

Naujamiestis yra vienas seniausių Vilniaus priemiesčių. Vakarinė jo dalis pradėjusi formuotis miesto gimimo ir radimosi laikais. Pats pavadinimas sako, kad jo opozicija yra Senamiestis.

Olga Żukowska. Konarskio gatvė. 1936. Iš VDA muziejaus rinkinių

Naujamiestis – lenkiškai Nowe Miasto, rusiškai Новый город – pavadinimu ir skambesiu nėra kokia naujovė nei Lietuvos, nei aplinkinių kraštų kontekste. Prisiminkime, kad mūsuose esama ir Žemaičių Naumiesčio, ir Kudirkos Naumiesčio, galop šalia Panevėžio yra mažas (tūkstančio gyventojų neturintis), tačiau mielas ir net gana senas miestelis Naujamiestis, kartais vadinamas Karaimų Naujamiesčiu. Kaimynėje Lenkijoje Naujamiesčių taip pat ne vienas ir ne du (vis dėlto tai kur kas didesnė valstybė), tačiau verta paminėti, kad net sostinėje Varšuvoje yra rajonas, vadinamas Naujamiesčiu (Nowe Miasto). Varšuvos Naujamiestis savo pradžią mena bent jau nuo XV amžiaus ir ribojasi su jam postūmį gyvuoti suteikusiu Senamiesčiu. Vilniaus atveju esama panašios situacijos. Naujamiesčių pilna ir rytinėje Lietuvos kaimynėje – Rusijoje. Tačiau daugelio tų vietų vardai atspindi tai, kas iš tiesų ir turėtų būti joms būdinga, – naujumą. Sakykime, Uljanovske (buvusiame Simbirske) Новый город tėra 1976 metais pradėtas statyti ir aviakomplekso darbuotojams skirtas mikrorajonas, Tverėje bendravardis gyvenamųjų namų kvartalas kyla šių eilučių rašymo metu ir dar galima suspėti nusipirkti komfortišką (kaip teigia reklama) butą 2019 metais, kad ir kokiame penktajame korpuse su vaizdu į tolumas bei kaimynų langus. Vokietijoje – nuo buvusių Rytprūsių iki Bavarijos – taip pat esama ne vieno ir net ne kelių neustadtų. Dera paminėti, kad daugelis tokių miestų ar jų dalių formavosi kaip tam tikra kolonijinės (vidinės ar išorinės) ekspansijos apraiška. Vilniaus Naujamiestis taip pat liudija laipsnišką miesto plėtrą, jo žengimą už nusistovėjusių ribų. Iš perpildyto miesto – į tuštumą. Nes tuščių vietų juk nebūna! Tad Vilniaus Naujamiestis yra savotiška jo Senamiesčio kolonija – beje, istoriniai šaltiniai tą puikiai patvirtina. Juk vieni pirmųjų šio rajono gyventojų buvo protestantai, persikėlę iš Vilniaus rytinės teritorijos, – 1639 metais kalvinistai čia, už didžiojo pylimo, perkėlė savas kapines, o 1640 metais valdovo Vladislovo potvarkiu buvo priversti tartum kokį kosminį laivą ar Šv. Mergelės Marijos namelį pernešti ir savus maldos namus.

Bet grįžkime prie etimologijos. Esmė ta, kad Vilniuje yra dar keli Naujamiesčio „konkurentai“ – bent jau toponimikos požiūriu, nes ne taip toli nuo Naujamiesčio turime Naujininkus (Nowy Świat, Новый Свет – tad turėtų būti „Naujasis pasaulis“), o kiek toliau – Naująją Vilnią (savotiškos pretenzijos būti Naujuoju Vilniumi, „naujuoju miestu“ apraišką). Vilniaus Senamiestis lyg nuotaka ar karalius yra užsidėjęs visą naujamiesčių, naujųjų miestų, naujininkų karūną! Vis dėlto reikia pažymėti, kad šias vietoves mūsų Naujamiestis be jokių išlygų nurungia senumu. Ir čia susiduriame su dar vienu Vilniaus paradoksu – keista sakyti, kad Naujamiestis yra vienas seniausių šio mieto rajonų (žinoma, po Senamiesčio). Senasis, gerasis Naujamiestis.

Kaip sako visažinė Vikipedija (vadinu ją tokia tikėdamasis žinių, išminties ir informacijos): „Naujamiesčio seniūnija yra Vilniaus miesto centre, į vakarus nuo Senamiesčio seniūnijos, kairiajame Neries krante. Yra Lukiškių aikštė, Tauro kalnas, daug ambasadų, konsulatų, naktinių klubų, barų, jaunimo susibūrimo vietų.“* Tai skamba kaip kokia optimistinė nesąmonė, lyg iš reklaminio bukleto apie G tašką, ir pradedi galvoti – ar tikrai? Ambasados, konsulatai, klubai… Ar tik jie? Trūksta tik viešųjų namų ar kokių kovos klubų. Sakykime, kad juokauju. Iš tiesų – „chruščiovkių“, lūšnų ir Naugarduko gatvės autobusų stotelėje nuo ryto iki vakaro sėdinčių, senus laikraščius ir nutrintas knygas (kaip ir jų veidai) skaitančių valkatų.

Jeigu reikėtų keliais žodžiais apibūdinti Naujamiestį, sakyčiau, kad jis yra kaip daugiaveidis diedas (atleiskite už šitą žodį, bet vis dėlto Naujamiestis yra vyriškosios giminės) ar savo pavidalus keičiantis dievas (kad ir Protėjas). Nes Naujamiestis yra kupinas kontrastingos įvairovės, jis didelis ir šiek tiek amorfiškas.

Tam, kad tuo (bent jau dydžiu ir aiškių kontūrų nebuvimu) įsitikintume, vaizduotės sparnais ar dronu pakilkime į paukščio skrydžio aukštumas.

Šiuo atveju kalbame apie Naujamiesčio seniūniją – administracinį vienetą, savaime keliantį žiovulį. Kita vertus, tai „Didysis Naujamiestis“, plotu viena didesnių Vilniaus dalių. Administraciškai šio rajono (t. y. seniūnijos) ribos taip pat yra labai aiškios. Matome, kad Naujamiestį iš šiaurės riboja Neris, iš pietų – geležinkelis su savo stotimi, vakaruose – Žemaitės, o rytuose – Mindaugo gatvės. Žiūrint į tai pro dichotomiškus mitologijos akinius, praeitis ir šiandienybė keistai ir įdomiai susipina į vieną neišraizgomą rezginį: vandens arterija oponuoja geležiniam keliui (vanduo versus geležis), Mindaugas – politinis veikėjas vyras, pirmasis Lietuvos karalius – vienai pirmųjų tautinio Atgimimo bangoje atsiradusių lietuvių literatūros veikėjų moterų. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Mindaugo gatvė iki dabartinio pavadinimo patyrė kelias metamorfozes – nuo Kaukazo iki J. Slovackio (Kaukaska, Кавказская – carų laikais, J. Słowackiego – tarpukariu), o Žemaitė save įprasmino savo kūrybai (kokiam nors apsakymui „Marti“) prilygstančiais ankstesniais pavadinimais: mažiau gal Lesnoi I-yj pereulok (Pirmasis miško skersgatvis), bet ypač taikliai – Spokoinyj ugol (Ramybės kampas), Razdornaja (Nesantaikos gatvė). Tiesiog kaip iš Vingių šeimos.

Bet nesusikoncentruokime į Naujamiesčio pakraščius ir jį ribojančias gatves. Pats Naujamiestis yra įspūdingas jį skrodžiančiomis susisiekimo arterijomis. Žvelgiant iš „viršaus“ (šiaurės) į „apačią“ (pietus), regima kuo tikriausia trejybė – Gedimino prospektas, J. Basanavičiaus gatvė, perauganti į Savanorių prospektą ir S. Konarskio gatvę, ir Naugarduko gatvė bei į ją įsiliejanti Kauno gatvė. Žemėlapyje jos tvarkingai sugulusios dangiškosios Jeruzalės kryptimi (t. y. orientacija primena krikščioniškų bažnyčių padėtį, kurioje akcentuojama rytinė – altorinė ir vakarinė – pagrindinio, paradinio fasado dalys). Tokią logiką, bent jau Šv. Jurgio (Gedimino) prospekto atveju, iš tiesų padiktavo svarbiausios Vilniaus katalikų šventovės – Arkikatedros bazilikos lokacija. Kita vertus, pietiniame Naujamiesčio taške dar XVI amžiaus pabaigoje pradėjusi dygti Šv. Stepono bažnyčia taip pat yra padiktavusi urbanistinio tinklo vektorius. O kur dar evangelikų reformatų bažnyčia, choralinė sinagoga… Esmė ta, kad iki XX amžiaus pradžios sakralioji miesto dalis (turint omenyje sinagogą Pylimo gatvėje, mečetę Lukiškėse ir reformatų bažnyčią Pylimo gatvėje) koncentravosi būtent rytuose. O vakaruose vyko tai, ką pavadintume materialiu gyvenimu – nuo skerdyklų ar duonos kepyklos iki vyno sandėlių, odos dirbtuvių ir visokiausių sandėlių.

Įdomu, ir čia Naujamiesčio unikalumas, kad šias gatves statmenai pjaunančios mažesnės gatvelės šį rajoną paverčia savotišku daugiasluoksniu metraščiu – tiksliau sakant, vaizdas kelia analogijų su nupjauto seno medžio kelmu. Šiuo atveju rievių vaidmenį atlieka minėtosios gatvelės – keliaujant iš rytų į vakarus Naujamiestis jaunėja. Nereikia net istorinių ar archeologinių šaltinių tyrinėjimų, pakanka architektūriškai ir dailėtyriškai bent kiek išlavintos akies, kad pamatytume, jog rytinėje Naujamiesčio pusėje turime seniausių artefaktų, o keliaujant vis tolyn nuo Senamiesčio Kauno ar Gardino kryptimis namai, tad ir pati šio miesto dalis, pastebimai jaunėja. Kita vertus, Naujamiestį tiesiog apnikusios statybos dabar jį pavertė savotišku daugiasluoksniu pyragu (kad ir šimtalapiu), kuriame nauji stikliniai, gipskartonio daugiaaukščiai su klinkerio plytelių danga kiemuose veikia it kokios gausiai tešlon prikaišiotos razinos. Jų daug ir vis daugėja (ir ypač buvusių carinių ar lenkiškų fabrikėlių, sovietinių gamyklų vietoje).

Aišku, žvelgiant formaliai, galima konstatuoti, kad toks „tvarkingas“, „taisyklingas“ miesto dalies išskaidymas stačiakampiais kvartalais yra tipiškas XIX amžiaus pirmosios pusės carinės Rusijos urbanistikos, žaidusios pagal klasicistinio mąstymo taisykles, apraiška.

Vis dėlto reikia pasakyti, kad Naujamiesčio tapimą Naujamiesčiu ypač ryškiai sąlygojo dviejų magistralių atsiradimas XIX amžiuje. Tai miesto dalis, atsiradusi iš kelių ir jų susiliejimų. Iki to šimtmečio vidurio svarbiausias kelias, vedęs iš Senamiesčio į Naujamiestį, o paskui – link Trakų vedančiu traktu – į tolimąjį pasaulį, ėjo dabartine J. Basanavičiaus gatve – tai vadinamoji Pohulianka (Pohulanka). 1883 metų rusiškame vadove po Vilniaus miestą ir jo apylinkes apie Pohulianką (rajoną ir gatvę) rašoma taip: „Tapybiškas Pohuliankos priemiestis, kaip sako pats pavadinimas, kadaise, iš tiesų visai neseniai, tarnavo kaip Vilniaus gyventojų pasivaikščiojimų vieta; dabar čia po truputį yra statomi namai ir priemiestis jungiasi prie miesto.“** Ypač poetiškai šią vietą – Naujamiesčio pradžią – yra aprašęs Vladislavas Sirokomlė: „Ten, kur besibaigianti Trakų gatvė kryžiuojasi su Malkų rinka bei Uosto gatve, prasideda nedidelis mūrinių ir medinių namų Pohuliankos priemiestis, dabar [apie 1855 metus – V. P.] ėmęs augti. Gatvės dešinėje – pastatai, kairėje dvi pavėsingos išsišakojusių liepų ir į kalną kopiančių klevų eilės. Nuo kalno žvilgsniu palydime slėnyje pasiliekantį dūmų ir rūko apgaubtą miestą. Aiškiai matyti Šv. Kotrynos, Šv. Jono bažnyčių bokštai, o Šv. Dvasios bažnyčios grožis, mieste toks nepastebimas, atsiskleidžia tik čia, nuo priemiesčio kalvų.“***

Iš tiesų – didysis XIX amžiaus Vilniaus poetas (jį tikrai galima tokiu laikyti) labai puikiai apibrėžė šio miesto rajono ypatumą. Senasis (tas „tikrasis“) Vilnius nuo Naujamiesčio kalvų atsiverdavo labai tapybiškai – tą jau nuo XVII amžiaus pradžios patyrė ne vienas vietovę fiksavęs dailininkas – pradedant Tomu Makovskiu (Makowski), baigiant čia, būtent Naujamiestyje, liuteronų kapinėse, atgulusiu Juozapu Marševskiu (Marszewski). Specialiai palikau sulietuvintas šių dviejų dailės klasikų pavardes – nors kažin ar jie bent žodelytį mokėjo lietuviškai, tačiau Lietuvos dailės istorijos (ne tik Vilniaus) panoramoje jie regisi ypač savi. Ir ne tik jie, bet ir Georgo Brauno pasaulio miestų atlase 1581 metais publikuoto seniausio Vilniaus miesto plano korespondentas ar XVIII amžiaus devintajame dešimtmetyje Pranciškus Smuglevičius atrado unikalią Naujamiesčio (konkrečiau – Pamėnkalnio) savybę – nuo jo itin raiškiai atsiskleidžia vakarinis miesto siluetas. Tuo įsitikinti galima iki šiol – ar kopiant J. Basanavičiaus gatve ir ties „Gary namu“ žvilgsnį metant atgal, ar ties buvusiais Profsąjungų rūmais žiūrint žemyn. Siluetas, kurio fone iki šiol nėra stiklinių stačiakampių, o tik miškingų rytinių miesto prieigų nėriniai, mažai pakitęs bent jau nuo XIX amžiaus.

Pamėnkalnio viršuje Pohuliankos kelias suko dešiniau, o ties liuteronų kapinėmis įgavo Y raidės formą, dešinioji šaka (M. K. Čiurlionio gatvė) vedė į Vingį, kairioji – į Trakus (1840, 1859 metų Vilniaus planuose ši atšaka pažymėta kaip pašto traktas). 1859 metų plane jau esama Naujamiesčio skersgatvio (Nowomiejski zaulek), įsiliejusio į senąjį Trakų kelią, – tai dabartinė Naugarduko gatvė.

Teisingiau ją būtų vadinti Naujamiesčio gatve. Ir būtent čia XIX amžiaus viduryje pradėjo formuotis „Mažasis Naujamiestis“ – rajonas tokiu pavadinimu, vėliau pūtęsis, pūtęsis, kol tapęs tuo administraciniu vienetu. (Čia gal yra ir ambasadų, ir konsulatų, ir klubų, bet jie pranyksta tarp gyvenamųjų trobesių, daugiaaukščių daugiabučių, net pramoninių statinių.) Visa tai pradėjo vykti nuo 1851 metų. Būtent tuomet suplanuotas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis – Rusijos imperiją su Vakarų Europa jungusi transporto arterija, Lietuvoje nutiesta 1860 metais (pirmasis traukinys inauguraciniu reisu iš Daugpilio į Vilnių atvyko 1860 metų rugsėjo 17 dieną), pati stotis pastatyta 1862 metais. Naugarduko gatvę reikėtų laikyti pačia žydiškiausia Naujamiesčio dalimi. Abipus jos (arčiau ir toliau) steigėsi ir judėjiškos švietimo bei mokslo įstaigos – nuo škalų ar Ramailės ješivos iki Žydų mokslo instituto (JIVO), veikė net keli turgūs, galop – gyveno patys žmonės. To atminimas dabar nyksta akyse – tartum vanduo ant karšto smėlio – mediniai charakteringi išilginto silueto trobesiai, kuo tikriausias štetlo įsikūnijimas ir simbolis.

Arčiau miesto gynybinės sienos tryškę ir beveik visą Vilnių geriamuoju vandeniu aprūpinę Vingrių šaltiniai taip pat savo vardu buvo „pakrikštiję“ Vingrių (Węgry) rajoną. Vingrių „rajonėlio“ būta tarp Pohuliankos rajono (gatvės) ir Naujamiesčio skersgatvio. „Netoli nuo Pohuliankos, kairėje, prie Maskvos pirčių, yra didelis Vingrių šaltinis, nuo senų laikų miestą aprūpinantis švariu, sveiku vandeniu. Pagrindinis rezervuaras yra uždengtas tvirtai užkaltu ir pritvirtintu mediniu gaubtu. Iš rezervuaro veda neseniai įrengti geležiniai vamzdžiai, kai kuriose jų vietose yra įrengti ketaus čiaupai vandeniui leisti.“**** Lietingą dieną (tai buvo ta pati gruodžio 8-oji) kopdamas J. Basanavičiaus gatve viršun ir žvelgdamas į po kojomis vientisa plėve žemyn tekančius lietaus bei sniego tirpsmo vandenis, galvojau, kad Vingriai iki šiol gyvi (ir ne tik į kanalizacijos vamzdžius suleistu pavidalu).

Dar kalbant apie Naujamiestį kaip administracinį vienetą, verta pažymėti, kad aplink pietinį dabartinio Naujamiesčio architektūrinį akcentą – Šv. Stepono bažnyčią plytėjo vadinamasis Rūdninkų priemiestis (Rudnickie przedmieście – pavadinimą, be abejo, teikė to paties pavadinimo vartai ir nuo jų besidriekiantis kelias). Į jį iš Rūdninkų vartų įsiliejusi Raugyklos gatvė puikiai iliustruoja, kokiais (ir panašiais) amatais vertėsi čia gyvenantys… O aplink dabartinį Gedimino prospektą driekėsi Lukiškių laukai, intensyviai ir nuosekliai pradėti „kolonizuoti“ po 1836 metų.

Taigi, dabartinis Naujamiestis išaugo net iš trijų, o gal daugiau sudedamųjų dalių. Visas šis procesas iš tiesų primena kolonizaciją – miestas augo, miestiečiai kėlėsi iš gynybinės sienos juosiamo ir tankiai apstatyto troškaus Senamiesčio į vėjų perpučiamą smėlėtą Naujamiesčio lygumą (prisiminkime, kaip tuos smėlynus nuolat keiksnojo garsusis XVIII amžiaus mokslininkas Georgas Forsteris, tartum tremtin atvykęs dėstyti anuometiniame Vilniaus universitete). Tartum pionieriai Amerikos tyrlaukiuose… Galbūt čia ir slypi jo įvairovės paslaptis.

Šioje vietoje būtina pastebėti ir fiksuoti senąją senojo „Mažojo Naujamiesčio“ pabaigą – jo vakarinį pakraštį. Nors ne tik Sirokomlės, bet ir kitų jo amžininkų bei pirmtakų akimis Naujamiestis labai organiškai susiliejo su jam giminingais Paneriais (abu rajonus jungė toji pati plati smėlio lyguma), konkreti ne tik rajono, bet ir viso Vilniaus miesto riba buvo fiksuota pačiame dabartinio Naujamiesčio centre. „Nuo Pohuliankos vartų gal 2 varstus [apie 2,5 km – V. P.] plyti vienoda, smėlėtų žemių apylinkė. Retsykiais kyšteli sodai, bet greit vėl pasibaigia. Kairėje kelio pusėje laukus paįvairina šilelis ir apleistos kapinės ant kalno.“***** Būtent čia, sekant XIX amžiaus pradžios architektūrinėmis madomis ir bendruoju suvokimu apie ekonominę krašto ar vietos gerovę bei politinį jos saugumą, 1819 metais atsirado vadinamasis sargybinės pastatas. Nedidelis, kompaktiškas, atlikęs utilitarią funkciją – pro budrias sargybinių ir muitininkų akis nepraslysdavo (bent jie taip manė!) nė vienas įeinantis į miestą ar iš jo išeinantis. Kita vertus, iki šiol išlikęs sargybinės pastatas, smarkiai pakeisti duonos kepyklos korpusai Savanorių gatvėje, buvusi Junkerių mokykla (dabar VU Medicinos fakultetas M. K. Čiurlionio gatvėje) ženklina, fiksuoja militarinę Naujamiesčio praeitį. Būtent čia (taip pat Lukiškių slėnyje), kaip fiksuoja istoriniai rašytiniai šaltiniai, XVI–XVII amžiais vykdavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės apžiūros, 1655 metų rugpjūtį čia stovyklavo Vilnių užėmusi Rusijos kariuomenė. Galop, kaip liudija kartografija, gal net iki XIX amžiaus pradžios čia būta ir dar 1649 metais pastatytų (tartum Nojaus principu rengiantis Tvanui) bastioninių įtvirtinimų.

Jeigu reikėtų išrinkti tipišką Naujamiesčio statinį – šio rajono architektūros kvintesenciją, sakyčiau, kad tai būtų XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios daugiaaukštis daugiabutis nuomojamas namas. Būtent tokių Naujamiestyje yra be galo daug – nuo stoties iki Gedimino prospekto. Šiuo aspektu dėmesys kryptų asmeninių estetinių meilių kompaso rodoma kryptimi. Rodyklė, žinoma, sukiotųsi (tartum sutrikus magnetiniam laukui) įvairiausiomis kryptimis – nuo rytų iki vakarų, nuo šiaurės iki pietų, tačiau sustotų bent ties keliais objektais. Jais kaip razinomis yra nusagstytas visas Naujamiesčio „pyragas“.

Žinoma, jeigu žvalgytumėmės „Didžiojo Naujamiesčio“ plote, viską atiduočiau už penkių nuomojamų namų kompleksą Pamėnkalnio gatvėje, išdygusį čia 1912 metais pagal Rygos politechnikos instituto diplomanto Eduardo Roubos projektą. Šiame Vilniaus kampelyje regime tikrojo, ne modifikuoto ir ne nuosaikiojo moderno formas, matome tegul ir kuklias, bet vis dėlto įmantriai ir melodingai skambančias Rygos Alberta iela linijas. Tad gal net galima sakyti, kad Naujamiesčio architektūrinė dvasia yra kupina XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios stilistinių skonių atmosferos. Būtent tuo laiku šis Vilniaus rajonas patyrė savąjį demografinį sprogimą, architektūrinio ir urbanistinio pumpuro išsiskleidimą, antrąją kolonizacijos bangą, kai skurdžiuosius proletarus ėmė keisti pretenzingi buržua.

Bet chronologiškai (tartum stovint ant minėtųjų daugiaaukščių ir dairantis atgal ir pirmyn, kairėn ir dešinėn) reikėtų apžvelgti ir tų statinių „protėvius“ – medines pirkias, kurių iki šiol galima pamatyti Naujamiestyje. Įdomu, kad tas senasis, štetliškas ar net kaimiškas šio rajono segmentas ypač ryškus iki šiol vienoje seniausių – Naugarduko gatvėje. Arba koks malonumas yra matyti tuos kelis palaikius medinius namelius S. Konarskio gatvėje – visai šalia LRT pastato. Ir čia galvon šauna mintis, kad Naujamiestis iš tiesų turi kažką bendro su „dorsų“ dainomis ir jų tekstais. Tos dar išlikusios lūšnelės juk primena banaliuosius paskutinius mohikanus ar kokius nors dvasių raitelius iš Morrisono poezijos.

–  –

Kai vieną dieną išvyksiu iš Australijos, žinau, kurį adresą išsivešiu. Dvejus metus gyvenau ant vandenyno kranto, bet iki šiol sapnuoju potvynius. Sapnuoju ir cunamius, atplūstančius kaip mirtis – be perspėjimo, pasiglemžiančius pakrantės suoliukus, automobilius, kūdikių vežimėlius ir spalvotais megztukais apvilktus šunis. Dvejus metus užmigdavau sūpuojama vandenyno gausmo, neišverčiamo, nepaaiškinamo, gražiausio iš visų kalbų.

Persikrausčiau į priemiestį šalia vandenyno ieškodama tylos ir rojaus. Saulės nutviekstais rytais atrodydavo, kad čia negalėtų nutikti nieko blogo. Bet tą vasarą ėmiau skaičiuoti mirtis. Pirmoji – naujagimio. Atsikraustymo savaitę smėlyje palaidotą kūdikį rado paplūdimyje žaidžiantys vaikai. Sekmadieniais ten vykdavo vaikų sporto klubo rungtynės. Paplūdimį išsyk užtvėrė, kūdikio mirtis tarsi cunamis užplūdo naujienų puslapius. Nei motinos, nei tėvo nerado. Galiausiai vietinė šeima nusprendė simboliškai įsivaikinti Lili Rose – tokį vardą suteikė mirusiam kūdikiui – ir surengė mergytei laidotuves. Po kelių savaičių, o gal mėnesių smėlis užpustė jos prisiminimą. Smėlėtam takui sukant ties kranto vingiu, kur ją rado, galvodavau, kas buvo Lili Rose ir kas ji galėjo būti. Galvodavau apie jos motiną – beveidę, bevardę. Gal ji pati dar vaikas, gal narkomanė, o gal tiesiog labai išsigandusi. Ties tako vingiu galvodavau apie pasaulio kūdikius, mirusius be vardo, be kapo, neturėjusius gimti. Galvodavau ir apie knygas, kurios taip ir liko neparašytos, kurias autoriai numarino joms nespėjus gimti. Gal ir jie buvo labai išsigandę. Raminamai gaudė vandenynas, o mano burnoje radosi sūrus skonis – jūros druskos, baimės ir kraujo.

Ėjo mėnesiai, atsirado pažįstamų veidų ir vardų. Kavinės savininkas, pasveikinantis vietiniams, ne turistams skirta šypsena, kai šeštadieniais ateidavau kavos. Jogos mokytoja, prisimenanti mano vardą, mano silpnąsias vietas. Ėmiau suprasti, kad kartais, kai nieko nevyksta, išties vyksta viskas iš karto. Bangų gausmo vis buvo negana, negalėjau atitraukti akių nuo to didelio, didelio vandens. Ėmiau pažinti potvynius, atoslūgius, vėjus. Štai atplūsta pietys, pakyla naktį, klebena langus, daužosi stogais; ryte po gatvę išbarstytos reklaminės skrajutės tarsi pietų sniegas. Štai atsiaučia vėjas iš šiaurės vakarų, atsinešdamas dykumos karščius, popiet pakyla pietryčių vėjas, žvarbą atgena pietys.

Žiemą kilo milžiniška audra. Dvi dienas siautėjo nesiliaudama, krantinės šaligatviai nebesiskyrė nuo paplūdimio, viskas apnešta smėliu, vėjo gūsiai daužėsi į langus vos jų neiškuldami. Audrai pagaliau aprimus pamačiau, kad kaimyniniai namai liko be stogų. Audra rovė medžius, griovė balkonus, daužė langus, visus ateities planus nusinešė vėjas. Šiaurinių priemiesčių paplūdimiuose bangos į krantą dužo tol, kol pasiglemžė prabangaus namo veją ir didžiulį baseiną. Su šaknimis išrauto baseino vaizdai pasirodė vakaro žiniose. Televizija stambiu planu vis rodė moters veidą, iškreiptą nuostabos ir skausmo. Moteris, vardu Zaza, neteko ne tik baseino, bet ir pusės sodo, kuriame palaidota urna su motinos pelenais. Kilo ginčų, ieškota kaltųjų, badyta pirštais, kas turėjo sutvirtinti paplūdimį milžiniškais akmenimis. Bet jokia savivaldybė Zazai nesugrąžins mirusios motinos.

Vėjams nurimus, prie jūros ant uolų saulės atokaitoje radau besišildantį ruonį. Netrukus toji vieta buvo aptverta, pakabintas įspėjimas ruonio nešerti ir neerzinti. Kasdien ėjau lankyti ruonio, nešėriau ir neerzinau, o po kelių dienų jo nebeliko – išplaukė į šiltesnius vandenis. Bet liko vietinė fauna – vakarais prieblandoje šmėžuojančios gerai įmitusios žiurkės, vejoje priešais banglentininkų klubą striksintys baltapūkiai triušiai lyg iš pasakų knygos puslapių. Kai nusileidžia tamsa ir iš vandenyno pakyla milžiniška pilnaties galva, iš krūmynų išnyra nusususi lapė, ne didesnė už katę. Bindzena pievomis, ieško sekmadienio iškylų likučių. Kartą bandžiau lapę pasekti, sužinoti, kur jos namai, bet toji tik dirstelėjo į mane – akys blausios lyg vaiduoklio – ir nutapsėjo slapstydamasi už krūmynų.

Ėjo mėnesiai, ir aš pripratau, kad namai visuomet pilni smėlio – grindys, patalai, skalbiniai, smėlio pilnos akys ir plaukai. Namus vis užplūsta jūržolių kvapas, jūržolės nukloja paplūdimius ir sapnus. Pripratau kasryt matyti banglentininkus – man geriant kavą jie jau grįžta nuo jūros, persirenginėja pasislėpę už automobilio durelių, apakina balta sėdyne, raumeninga nugara, ilgais saulės nublukintais plaukais. Hidrokostiumą meta į bagažinę ir velkasi baltus marškinius. Pripratau prie kaimyno brazilo suktinės kvapo balkone bet kuriuo paros metu – štai jis lėtai parūko žolės, tada pasigirsta bosanova. Praminėme jį Marseliu, nors žinojome tikrą vardą. Vėliau paaiškėjo, kad jį čia pažįsta visi – džiudžitsu treneris tatuiruotomis rankomis, giliomis akimis tamsiais paakiais. Važinėja didžiuliu visureigiu, kas savaitę atsiveža vis kitą gražią moterį. Jį galima įsimylėti – iš tolo. Vėliau viena liks ilgiau nei savaitei – jos kūnas skamba tarsi bosanova, Marselis negalės atsiklausyti. Balkone atsiras gėlių, žvakių ir netgi hamakas. Galiausiai moteris atsikraustys kartu su savo kate, toji naktimis kniauks po mūsų balkonu. Iš kur viską žinau? Anuomet turbūt per daug domėjausi svetimais gyvenimais. Bet ką daryti mažame didelio miesto priemiestyje, kuris žiemą ištuštėja, lieka tik į šiltas striukes įsisupę vietiniai, tylios jų dramos, gerai išauklėti jų šunys. Per daug domėjausi svetimais gyvenimais, bet juk toks mano darbas – kol vieni gyvena, kiti užrašinėja jų gyvenimus.

Antroji mirtis buvo jauno banglentininko, jis mirė aksominį vakarą, kai bangos neatrodė mirtinai pavojingos. Gelbėtojai dvidešimt minučių, o gal ištisą amžinybę bandė jį gaivinti paguldytą ant paplūdimio smėlio, pratisas greitosios signalas nežadėjo laimingos pabaigos. Kalbėta, kad vandeny patyrė širdies smūgį. Apie jo mirtį nepranešė per vakaro žinias, bet vis tiek išgirdau – blogos naujienos čia sklinda tarsi virusas. Kažkas pažinojo gelbėtoją, traukusį vaikiną iš vandens; sukrėstas jis pasakojo prašęs pagalbos kito šalia buvusio banglentininko, bet tas tik nuskriejo šalin parodęs nedviprasmišką gestą. O juk ir aš jam nepadėjau, galvojau, neišgelbėjau, tik stebėjau jo mirtį pro langus ilgiausias dvidešimt minučių.

Tą pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą ėmiau skirti paplūdimio kvapus. Jūržolių, kokosinio losjono nuo saulės, cigarečių, lipnios odos, žuvies žvilgančiais žvynais, saulės, nudeginančios tarsi švitrinis popierius. Sekiau krabų pėdsakais drėgname smėlyje po lietaus. Potvyniui atslūgus mėtydavau bangų ant kranto išmestus moliuskus atgal į vandenį tikėdamasi, kad liks gyvi, skaičiuodavau perregimas medūzas ir rinkdavau nesuskaičiuojamai daug kriauklių. Nebekrūpčiodavau išgirdusi pratisą sireną – tai gelbėtojai praneša, kad jūroje pasirodė ryklių. Šeimos su vaikais puola iš vandens. Apstu istorijų, kaip rykliai nutraukia ranką ar koją, bet visos nutikusios ne čia, o kitur – tai šiaurėje, tai pietuose. Gal todėl banglentininkai lipti iš vandens neskuba. O gal tiki, kad the ocean gets its saltiness from the tears of misunderstood sharks that just want to cuddle. Bet jie nepuola lipti į krantą ir tada, kai žaibuoja, kai likti vandenyje yra tikra beprotybė. Jie bepročiai, ir tos beprotybės jiems pavydžiu.

O dar išmokau stebėti banginius.

Vandenyno horizontas tik atrodo vientisas. Ilgai žiūrint gali pamatyti, kaip tolumoje vos įžiūrimai kvėpuoja banginiai, į orą kyla purslų fontanai. Kuo arčiau, tuo ryškesni. Pro žiūronus stebiu, kaip mosteli uodega prieš nerdami į gelmes, o kartais, atrodo, dūksta – taškosi, teškia uodega per vandenį, su milžiniška jėga šoka iš vandens ir vėl krinta atgal. Banginiai keliauja ne vieni – šalimais visuomet būna ir antras, ir trečias fontanas, iš vandens vis kyla uodegos. Rudenį nuo balandžio ir žiemą kuprotieji banginiai traukia į šiaurę – poruotis. Nuo rugpjūčio ir visą Pietų pusrutulio pavasarį jie grįžta į pietus – vasaroti. Vandenynas jų namai, jie nežino ilgesio, keliauja ne šiaip susigalvoję, o todėl, kad tokie gamtos dėsniai. Keliauja, nes negali nekeliauti. Dainuoja vandenyno dainas, o aš žvelgiu į horizontą galvodama apie platumas, kuriose manęs nėra. Kad ir aš taip galėčiau migruoti, galvoju, paklusdama gamtos dėsniams. Sekčiau paskui vasarą, paskui saulę, niekada nebūtų tamsu. Migruočiau, ir mano dainą girdėtų.

Ir tada prisimenu vienišiausią pasaulyje banginį.

Šį banginį praminė 52 – toks jo skleidžiamo garso dažnis hercais. Tokio garso dažnio neskleidžia nė vienas pasaulyje banginis. Šio banginio rūšis nenustatyta iki šiol, nors manoma, kad tai galbūt mėlynasis banginis. Jo garsą gali užfiksuoti mokslininkai ir povandeniniai laivai, bet niekas šio banginio nėra matęs. Gal jo iš tikro nėra. Galvoju apie tai, kaip jis metų metus plaukioja po vandenyną visiškai vienas ir šaukiasi gentainių, bet niekada nesulaukia atsakymo. Kiti banginiai jo dažnio negali išgirsti. Jis dainuoja savo dainas, į kurias nesulaukia atsakymo, bando prisikviesti tą, kas jį išgirs. Net jo migracijos kelias kitoks, juo nekeliauja nė vienas kitas banginis. Gamtos dėsniai jam negalioja? Vieni mokslininkai sako, kad galbūt jis kurčias, galbūt tai genų mutacija, gal kiti banginiai jį girdi, o gal jo ir iš viso nėra. Bet nesvarbu. Man banginis 52 toks pat tikras kaip mano pačios buvimas ant vandenyno kranto. Galvoju apie jo vienišumą, didesnį už didžiausią pasaulio vandenyną. Bandau įsivaizduoti mėlyną liūdesį juodame gilumos fone. Aš tave suprantu, noriu jam pasakyti. Aš tave girdžiu.

Vieną dieną į priemiestį atvažiavo cirkas, ir gyvenimas visai savaitei pasikeitė. Cirkas atsivežė dieną naktį nenutylančią muziką, rožinės cukraus vatos ir žirgų mėšlo kvapą, liūdnas šokėjas, laimingas šeimas iš vakarinių priemiesčių ir galybę kitų personažų. Vėliau cirkas išvažiavo – sako, anksčiau nei planavęs, mat niekas nepirko bilietų. Bet personažai pasiliko. Gražuolė mergina, kasdien pusnuogė paplūdimyje sukanti lanką, šokanti šokį – lyg kitiems, lyg sau; vienišas žongliruotojas ugnies fakelais, besisukantis lietuje. Tamsaus gymio vidutinio amžiaus praplikęs vyriškis baltais marškiniais, visur besinešiojantis grotuvą su arabiška muzika, garsia ir niršia lyg nepriklausomybės deklaracija. Jis pasirodo kone kasdien, eina šaligatviu nesišypsodamas ir nesidairydamas, rankoje nešdamasis grotuvą, tarsi laukdamas, kol jį užkabins vietiniai gatvės chuliganai, kasdien besibūriuojantys gatvėje ties paplūdimio viduriu. Gal nepavojingas pamišėlis, gal pamišęs dėl muzikos, o gal jam tiesiog liūdna. Imu nerimauti, nes vietiniai chuliganai jau buvo susimušę su kitu jaunu arabu prieš mano langus. O aš juk sėdžiu prie lango, rašau ir matau viską, kas dedasi prie jūros. Vėliau policininkai pasibeldė į duris ieškodami liudininkų. Mane išklausę pasitikslino, iš kur žinau, kaip atrodė užpuolikai, juk jie buvo toliau, parkely? Turiu žiūronus, laikau juos ant darbo stalo, jie banginiams stebėti, atšoviau jiems ir išraudau.

Nežinau, ar patikėjo.

Policininkai pasakė, kad įtariamąjį ruošiasi sulaikyti, bet jis lengvai išsisuks. Jam tik šešiolika. Nori būti panašus į „Bra Boys“, atsiduso policininkas, jaunas ir pavargęs. „Bra Boys“ – vietinė grupuotė, turinti ilgą ir spalvingą istoriją, apie juos net buvo sukurtas filmas. Vėliau įkūrę krautuvę šalia paplūdimio pardavinėjo palaidines su užrašu „My Brother’s Keeper“. Ant kūno išsitatuiravę šio priemiesčio pašto kodą, kurį nešioja išdidžiai lyg vėliavą. Į grupuotės vyresniuosius nori būti panašūs jaunėliai – jie auga socialiniuose būstuose, su banglentėmis nardyti išmoksta anksčiau nei vaikščioti, gatvėje priešais vandenyną geria alų, daužo butelius ir šlapinasi ant automobilių.

O dar vienas personažas buvo žmogus automobilyje. Baltas furgonas pasirodydavo tai vienoje, tai kitoje paplūdimio pusėje ir likdavo nakčiai, jame – maždaug penkiasdešimties metų vyriškis. Ne iškart supratau, kad jis ten gyvena. Vakarais skaitydavo knygas, gerdavo arbatą, rūkydavo cigaretes, kartais atsiversdavo nešiojamąjį kompiuterį. Visuomet nesutrikdoma, kone aristokratiška išraiška, tarsi vakarotų svetainėje, o ne automobilių aikštelėje prie vandenyno. Maniau, atostogautojas – bet bėgo mėnesiai, o furgonas vis pasirodydavo. Vandens arbatiniui turbūt atsineša iš geriamojo vandens fontanėlio, prausiasi paplūdimio dušuose, krautuvėje ant kampo nusiperka duonos ir kavos. Gal paliko žmona, gal jį išmetė iš namų, gal neteko darbo – teturi furgoną, nešiojamąjį kompiuterį, knygą ir arbatinuką. O gal tiesiog nenori turėti namų.

Žvelgiau į vandenyną saulei šviečiant ir lietui lyjant. Skaičiavau tūkstančius mėlynų atspalvių. Skaičiavau dienas iki pilnaties, atsisėdę ant suoliuko laukdavome jos išnyrant iš vandenyno. Žolėje šmirinėjo liesa lapė ir įmitusios žiurkės, kažkur tolumoje savo dainas dainavo banginiai, o mes laikėmės už rankų ir žiūrėjome į pilnatį, ji vis kilo – pilna, pritvinkusi, skrodžiama besileidžiančių lėktuvų. Žvelgėme užvertę galvas į dangų ir galvojome norus pamatę krintančias žvaigždes. Tais metais krito daug žvaigždžių ir pildėsi galybė norų, tais metais širdis buvo pilna ir nesinorėjo nieko. Neįmanoma norėti daugiau, kai gyveni prie vandenyno.

Bet tada nuo skardžio į vandenyną nušoko jauna moteris, rankose laikydama savo vaiką – dvejų metų berniuką. Nieko nežinodami išėjome pasivaikščioti vėlai vakare virš namų ratus sukant sraigtasparniams. Kas nutiko, klausinėjome vieni kitų; vietiniai susirinko prie aptvertos teritorijos šalia uolų, sraigtasparniai spigino šviesas į tamsų bedugnį vandenį. Ieškojo su motorinėmis valtimis, vanduo buvo toks neramus. Rado juos uolų apačioje. Ryte priemiestyje pasirodė televizijos komandos. Buvo sekmadienis. Moteris paliko atsisveikinimo laišką, prieš nušokdama nusifotografavo ir įdėjo nuotrauką į feisbuką. Žmonės pasidalijo į dvi stovyklas, vieni kaltino smurtavusį vyrą ir gailėjo moters, kiti ją smerkdami aiškino, kad vaikžudystei nėra pateisinimo. Vėliau užtvaras nuėmė, bet ant uolų nebekopdavome. Ten vis dar klaidžioja nerami moters siela, rankose laikydama vaiką, nerasdama kelio atgal, dejuoja dažniu, kurio negalime girdėti. Prie apsauginės tvorelės, kurią tą vakarą perlipo moteris, pririšta dirbtinių gėlių puokštė ir pliušinis meškiukas.

Atsikrausčiau prie jūros ieškodama tylos ir rojaus – tai ir radau. Dar radau kreivus savo atspindžius nesibaigiančių rudens lietų balose, radau mirtį vietose, kur jos neturėtų būti. Radau save nepažįstamoje terpėje, nerangiais judesiais, neištrinamu akcentu, (ne)pritampančią. Gyvenimas prie vandenyno tapo tobula emigracijos metafora: ieškai rojaus, o sutinki save. Ilgesys ir svetimumo jausmas nebe toks aštrus, ima panėšėti į lėtinę nepagydomą ligą. Gal žemė čia ir svetima, bet vandenynas – jis juk mano, jis visų. Gal tarsi mėlynasis banginis plaukiame per sūrų ilgesį, tuštumą, neišsipildymą, vienišumą, bet iš tikro nesame vieni. Mūsų vandenynas kupinas daugybės balsų, jie plaukia tuo pačiu ritmu, tomis pačiomis srovėmis, klausosi tų pačių sirenų giesmių. Plaukiame ta pačia kryptimi, kad ir kur būtų mūsų kilmės žemynai ir salos. Kai esi menininkė, migrantė, benamė, valkata, kūrėja, arabas su grotuvu, vyras iš furgono, nuo skardžio šokanti moteris, lengva patikėti, kad tavo daina sklinda dažniu, kurio niekas negirdi. Lengva pasiduoti.

Bet mes nesame vieniši.

Jau nebegyvenu prie vandenyno. Persikėlėme ten, kur kasdien kyla ir leidžiasi šimtai lėktuvų. Sapnuoju iš dangaus krintančius lėktuvus sustojusiais viduriais. Sapnuoju lėktuvus, pamiršusius skristi ir lėtai, kaip būna tik sapne, krintančius į jūros gelmę. Sapnuoju, kad esu tame lėktuve, prabundu gaudydama kvapą. O savaitgaliais vis dar važiuojame įkvėpti drėgno, sūraus, saulėto kvapo, lyg norėdami atsukti laiką. Lyg norėdami apsimesti, kad vis dar gyvename prie vandenyno, kad laikas dar toks pats – tekantis pro pirštus lyg smėlis. Savaitgalis taikus ir saulėtas; vaikščiojame pakrante, mano šunys neramiai uodžia sūrų orą ir skalija pamatę kirus ant gatvės žibinto, saulėje džiovinančius išskleistus sparnus. Kitoje gatvės pusėje – Marselis, jis eina stumdamas vaikišką vežimėlį, jo moteris gėlėmis apsodintame balkone kabina skalbinius. Mano šuo žiūri į paukščius su tokiu ilgesiu, lyg norėtų skraidyti, o aš žvelgiu link horizonto. Ten tolimoje žydrynėje, giliausioje gilumoje, kur net vidurdienį neužšviečia saulė, gyvena vienišiausias pasaulyje mėlynasis banginis.